Dievinamoji

Moteris iš paniekintų luomo atklydus
Be  kaltės, nors nesyk į akis išplakta
O  kadais ji atvyko iš centro Paryžiaus -
Ją mylėdavo vyrai, nes daug ko verta.
Buvo žvilgsnis į tolį lyg neregio klyksmas
Ir nuleisti pečiai nuo didžiulės naštos –
Aš jos dievinau gėlą ir vergės ramybę
Ir klupėdamas priešais mylėti prašiau.

Kartais naktį klajojau, ieškodamas žingsnių,
Bet tik jos siluetą prie kryžiaus mačiau,
Bet pakelti suklupusią nepasiryžęs
Aš ir pats nejučia netolies suklupau