Niekas

Maksai,
Kaip greit nusitrynė pavasaris nuo pievų ir nuo
Prieš saulę čirškančio asfalto jis nusitrynė.
Medžiai purtos žiedus, 
Lyg žydės purtos vokiškų vaikų iš mėgintuvėlių.
Rodos, užsimerkus
Girdžiu žuvis kvėpuojant.
Maksai, išplaukim į jūrą ir
Likim, kaip ten žmonės sako,
Iki pamišimo.
Kol pamiršiu kaip purtos obelys pavasariais
Ir kaip verkia berniukas,
Kai nušauna jo tėvą.
Sakei, naikintuvai lyg musės įkyrios.
Maksai, į jūrą,
Kol vanduo sūrus užklups netikėtai ir ramybės bus tiek,
Kad net grauš akis.
Kiek mes kartų
Iš liūdesio arba iš nerimo..
Vakaras kedena dangų
Mažyčiais piršteliais.
Sakiau, žiūrėk, strazdanota žolė, 
O tu tik juokiais ir kartojai,
Čia saulutės pražydo.