Aš – persodinta pakerė (paerzinimui)

Jau širdis net ir galvas imta drąsiai
Į kitą kūną perkelti – lai supas,
Jei pakerę kur numestą surasim –
Sukandžiotą ir apterštą barsukų,

Ją persodinti nieko nekainuoja –
Tik priglaudei prie dumblinos pakriaušės
Ir ji prigys gegužiui įdienojus,
Stiebais ir lapais sodriai pasišiaušus.

Tik vietą jai parinkim supratingai,
Kad niekam neužstotų saulės gėrio
Juk žmones net mintis pasukti tingi –
Lyg būtų alkoholio persigėrę.

O pakerė neprašo mūsų meilės,
Užtenka jai urvinio gero molio,
Ji gyvybingam, išlaikytam mailiui
Sukurs šilčiausią ištaigingą guolį.

Tikrai vertėtų imtis ir panešti,
Ir neurzgėti kaip šunims ant kito –
Prieš siunčiant žiniai papeikimo raštą,
Viduj save gerokai pertvarkyti.