buvusio miško vietoje

Širdžių
ir veidų raukšlėse
sušmėžuoja
patirtos valandos –
išgyvenimų
it išpažinčių
palytėtos rodyklės

neišsenkančiam šuliny
tyliai genančios
savitą laiką

visų praeičių Dezdemonos –
numirę, įkalintos –
šitaip sugula
į pjuvenų stalčių
buvusio miško vietoje

užminga ir sapnuoja save
naujam gyvenime –
su saulėtekio apšviestais
trapiais plaukais
ir mėtinėm
meilės granulėmis
papilvėje:

tik nubunda staiga
surambėjusios,
sustingusios – 
ta pačia atsikvėpimų pilna krūtine,
iš maldų nepabėgančiom lūpomis –

glaudžia
tarytum suoliukas
visus nugalėtuosius –
apsikabina ir tyliai guodžia

(sapnuos nukeliavo
iki Naujosios Zelandijos),
būdamos gyvos
vos iškentė
savo kiemo apsiaustuose
skliaustuose –

dabar (nors sustingę)
paausiuos žino,
ką pakuždėti,
kaip paguost
šiandien kenčiančius –

užsigrūdinę,
tarsi
persiūtos pagalvės vidų užpildę
meilės granulėmis
pa-pil-vė-je

priglaudžia nerimstančias širdis
ir veidus
sau prie skruostikaulių –
kužda tikėti.

Nors ir užliūliavo
miško medžius
juodas nerimas –
nepasiduot,
pievoj matyt
savo Naują Zelandiją –

kojų pirštais pajausti,
kaip suklijuoti
ir vėliai pasitiki
gyvu lygiadieniu –

išgyvena ir viliasi
ne tik tais,
kurie atkeliaus
patys į kiemą,
bet ir tais –
jojančiais
už septynmylio
nuščiuvusio lauko..

Verta laukti,
net kai nesimato –

ką žinai,
gal dairais
ne į savo
paveikslą?

Kas gi dar
atkalbės nuo perštėjimo,
jei ne tavos
Dezdemonos
dilgėlių kasos –

gydančios
sveikstančią,
sopančią galvą –
puikiai žinančios,
ką reiškia kovot
ir laimėt –

už viską,
ką myli.