Aš norėčiau grįžti atgal,
Į ten iš kur jau aš išėjus.
Bet, deja, sugrįžti negaliu.
Sugrįžti į tuos metus, į tas dienas,
Kai padarytos klaidos, žodžiai ištarti,
Neištiesta ranka, suklysta daug kur.
Žinau, sugrįžti daug kas norėtų,
Bet negali, nes laikas to neleidžia,
Jis lekia tik pirmyn, atgalios jis nesigrežioja.
O gal tegul ir lekia jis pirmyn,
Prietatas juk sako: „Nesigręžioki atgalios“!.
Tema - banali, lėkšta. Tokiomis klišėmis dabar mėtosi tik tie, kurie nesugeba sugalvoti nieko prasmingesnio. Be abejo, kartais net ir klišės gali būti pateikiamos naujai, poetiškai, įdomiai - užkabinančiai. Deja, čia atvejis ne toks. Galbūt būtų verta pabandyti sukurti kažką kitokia tematika arba naudojant kitokias raiškos priemones?
P.S. Tokia tema ir tai, kaip ji čia pateikta, labiau tiktų dienoraščio įrašui, o ne poezijai.