Nenoriu nieko veikti,
Noriu miego, bet neužmiegu.
Ką daryti? Nežinau. O žinoti noriu!
Gal parašyt ką nors? Gal kažkam taip
Pat užeina toks jausmas, nežinau kur dėt save,
Savo kvailas mintis, nerimastingą sielą, norėčiau,
Kad laikas greičiau eitų, nes kai nieko veikt nenori,
Jis lėtai eina, kažkodėl. Nenoriu vykdyt savo pareigų,
Nors aš nenoriu, bet žinau, kad reikia!
Kaip ir žinau, jog gyventi reikia, atlikti pilkus, nuobodžius,
Kasdienės rutinos darbus,
Kalbėti su. žmogum, su. kuriuo kalbėti aš nenoriu, bet reikia!
Vaikai - jie gelbsti mane iš rutinos, savo šviesiom, žvitriom
Akelėm, dėl jų aš privalau gyventi, per. daug aplinkui purvo,
Nešvaros, žmonių veiksmuos ir jų darbuos.
Apskritai gyvenimas, puikus didžiulis šūdas!