Odė dorunui

Nėra gerumo nei blogumo,
Nėra tuštybės kur uždėjęs,
Tu negalėtum tempt kaip gumos
Lig paprasto žmogaus idėjos.

Žmogus net baisiai vienapusis
Jis kaip kirviu atskėlęs rodo –
Aš pakere, žmogau, nebūsiu,
Ji man širdy šlykšti, pabodus.

O aš šviesos juk išsiilgęs,
Jos geidžia visos mano poros,
Kutenk mane švelniąja smilga –
Aš garbinu pasaulį dorą.

Mes pasiliekam su turtingais –
Kilnių siekimų jausmo ploty –
Be galo puikūs, išmintįingi
Dorumo žąslais pažaboti.