Baltasis ežerėlis

Tos apylinkės buvo nuošalios, miškai gūdūs ir atšiaurūs. Vietiniai tarėsi gerai pažįstantys
apylinkes, tačiau tai buvo netiesa. Retai, bet laikas nuo laiko tuose miškuose pradingdavo medžiotojai. Niekas tiksliai nežinojo pražuvusių likimo. Vieni manė, kad čia kalti miško žvėrys, kiti pasakodavo legendą apie slėpiningą pažinimo slėnį, kuriame ir pasibaigdavo paklydėlių keliai, visgi niekas nieko tikro negalėjo pasakyti apie tą slėpiningą vietą, o juo labiau žmonės vengdavo kalbėti apie negrįžusių likimą. Visi rimti šių vietų vyrai tokias kalbas laikė nerimtomis, nes nė vienas iš jų  nieko panašaus i mitinį slėnį nebuvo matęs.
Buvo tyli vidurvasario diena. Miško slogią ramybę, drumstė vien prislopintas pavienių paukščių čiulbėjimas. Medžių lapija savo pavėsiu glamonėjo beveik kiekvieną drėgnos žemės lopinėlį, tik vietomis iš aukštai nutįsdavo saulės spindulių pluoštai. Šie kontrastai nepaprastai derėdami puikiai slėpė visą miško gyvastį, neįgudus akis tame margumyne regėjo vien besikeičiančių šešėlių žaismą. Visa tai k8rė vienumos iliuziją.
Šiame gamtos lopšy įdėmiau pasižiūrėję netikėtai išvystume kažką nepaprasta, akį patrauktų kiek staigesnis šakelės virptelėjimas, tačiau kiek beklausytume jokio naujo garso neišgirstume. Toliau stebėtume bet tą kart nusiviltume, galiausiai dėmesį atkreiptų netoliese pritilęs paukštis. Tuomet ir vėl nustebtume išvydę žmogystos siluetą, besėlinanti visai iš kitos pusės nei įtarėme. Tylutėliai jis praslinktų pro mus ir vėl pranyktų žalumoj. Tai - medžiotojas, vienas tų vyrų kurie gerai pažįsta vietinius miškus, tačiau jis skiriasi nuo daugelio kitų savo gentainių. Jis tiki legenda. Tikėjimas jį verčia ieškoti, viltis - nepaisyti daugelio sunkumų. Gyvendamas atšiauriomis sąlygomis medžioklis privalo rūpintis vien savo šeimos gerove, todėl kasdien jis leidžiasi į kelią, kasdien jis seka žvėrių pėdsakais, kasdien nuklysta vis toliau į tokias vietas, kur žmogus dar nėra pėdos žemėje įmynęs. Šiandien eilinė diena, tylioji žmogysta seka elnio pėdomis, šį žvėrį jis medžioja jau trečia diena, sparčiai sprunkantis padaras atviliojo medžioklį į visai nežinomą, keistai tylią vietovę. Miškai čia dar gūdesni, žemė šaltiniuota. Trečios dienos popietę pavargusios persekiotojo akys išvysta neregėtą vaizdą. Tarp medžių, kur suteka šaltiniai tyvuliuoja tyras seklus  ežerėlis. Jo dugnas balto smėlio ir saulės atokaitoje stebuklingai švytintis. Medžiotojas stabteli pasigrožėti ir staiga pajunta silpną, tačiau aiškų troškulį. Norėtų tęsti medžioklę tačiau jaučia, gomurys pasidaro tarsi sausas smėlis, o greta tyro vandens ežerėlis. Gurkšteli šio vandens,  pajunta palengvėjimą, tačiau troškulys išlieka. Dar gurkšteli ir pamiršta, ko jis čia atėjęs, pamiršta medžioklę, pamiršta namus. Apsvaigęs nuo užmaršties  išvysta pakrantėj mažą luotelį, sėda į ji ir iriasi į pati vidurį. Kiek paplaukus jo jautrią uoslę pasiekia saldus gėlių kvapas. Kitame krante akylas žvilgsnis pastebi vandens leliją. Vieną vienutėlę, baltą baltutėlę. Prisiiria arčiau, tiesia rankas į skaistųjį žiedą, vos tik paliečia, sudunda ežero krante kažkas ir vėl nutyla. Medžioklis nenustemba, jis kažką prisimena, prisimeną kažką iš nemirties,  jo sieloje pabunda nerimas. Lelija žydi, bet jis namo negrįš.