Prabyla žodžiai iš praeities...

Prabyla žodžiai iš praeities. Tiek metų man tas skausmas nedavė ramybės. Ir tik dabar jis rimsta. Bet žodžiai išlieka. Ne tai ne žodžiai. Tai tik mintys atklystančios iš pasąmonės. Ir vėl regiu tik lietaus plaunamus šaligatvius. Kur sniegas? Sniegas kuris vakar taip gražiai krito iš dangaus. Kuris suteikė mažą dalelę džiaugsmo.
  Gilus atodūsis. Atsisuku. Bet ten nieko nėra. Ir suprantu, kad vėjas atnešė šį garsą iš nežinios. Iš nakties. Nakties kuri globoja mūsų sapnus. Nusišypsau ir nueinu. Nuo praeities sukurto altoriaus, kur palaidotos žmonių viltys. Mintys. Svajonės.
  Juokas. Beprotiškai gražus juokas. Prieš akis atvertos durys į vaikystės pasaulį. Kiekvienas garsas smelkiasi į mintis. Ir nejučia uždarau duris. Apgaubianti tyla.
  Tylu. Raminančią tyla persmelkia juokas. Tik šį kartą juokiuosi aš. Iš ko nežinau. Bet juokas nerimsta. Ir tada prabundu.
  Sapnas pasimiršo.