šiandien

Tai įvyko šiandien. Pasibaigus paskaitoms, vienas vaikinas išėjo iš universiteto ir prisidegė cigaretę. Jisai turėjo laukti, kol prie jo privažiuos automobilis, turėjo laukti ant gatvės kampo, todėl iškart pasuko būtent ten. Penkios, dešimt, penkiolika minučių. Automobilio nėra. Vaikinas išsitraukė antrą cigaretę ir prisidegė ją. Už pusė minutės ją išmetė. Labas, labas. Priekyje sėdėjo jo mylimoji, jis pats atsisėdo į galą. Smirdi, žinau. Kalba nesimezgė. Vaizdas bėgo per langus, automobilius keitė namų kampai, ir atvirkščiai. Per galinį veidrodėlį vaikinas matė savo mylimosios veidą, o mylimoji matė vaikino. Jie stengėsi nežiūrėti vienas į kitą. Kartais nepavykdavo to padaryti. Tada tai atėjo, kažkas viduje. Kažkas dusinančio, smaugiančio. Vaikinas žiūrėjo į dingstantį asfaltą sustingusiomis akimis. Mergina per galinio vaizdo veidrodėlį stebėjo vaikiną. Jis buvo sustingęs. Turbūt šitaip atrodo veidas žmogaus, kuris susiprato pralaimėjęs prieš savo aukštesnės prasmės neturinčią prigimtį. Jis pažvelgė pro automobilio durelių stiklą ir pamatė šviežiai nupjautą žolę. Plonyčiai lapeliai judėjo stumdomi įvairiakrypčio vėjo, tačiau nesiskundė. Jie buvo labai patenkinti. Tie lapeliai, tie niekieno nepastebimi, sekundėliai sustojus nepasigrožimi, niekam nereikalingi, paprasčiausi lapeliai vaikinui buvo kažkuo gražūs. Kuo – net pats jis nebūtų atsakęs. Tiesą sakant, tą akimirką vaikinukas galvojo, kad mato visą grožio galybę. Tiesiai prieš save, už stiklo, tuose lapeliuose. Ir kaip būtų gerai, galvojo jis, jei dabar įvyktų kažkas tragiško. Pavyzdžiui, nukristų keleivinis lėktuvas. Tiesiai ant automobilio, kuriame jis sėdi. Arba staiga visi pasaulio automobiliai vienu metu sprogtų. Jis nepajustų mirties siaubo. Jis keliautų tiesiai į nebūtį ar į kitą gyvenimą, ar į bet ką, kuo tu tiki. Vaikinas keliautų būtent ten. Jis mirtų su šypsena, jis mirtų su mintimi, kad visgi yra kažkas gražaus mūsų pasaulyje. Kad ir kažkas ne žmonių sukurta, kad ir kažkas ne mumyse, bet visgi yra. Ir tai gyvuos ilgai, žymiai ilgiau nei gyvens tas vaikinas, tu ar aš. Kaip būtų gerai, galvojo jis.