Nusibodo grįžimas – šią naktį staiga pajutau,
Kad mačiau siluetus, kurie nusisukę stebėjo.
Štai ir vėl girdi jie, kaip nedrąsiai kalbu tiktai sau,
Kaip prakeikiu tą taką pro byrančių eglių alėją.
Jau dešimtas grįžimas – o namas vis tiek nebylus,
Tiktai cypia pelė, negyvai aptaškydama spąstus,
Tiktai mažas svirplys visada pasiilgęs manęs
O vis tiek netikėtai išvydęs - keistai nusigąsta.
Po visų tų laiškų, iš visų išdrabstytų dainų
Susikurti istorijos baigtį sklandžiau nepavyko:
Gal todėl kaip vaiduoklis į kapinės – vis sugrįžtu
Ir naiviausiai tikiu, kad išeisiu visam vieną sykį.
Esu kavai dėkingas už tokį išsamų komentarą.
Nusisukę stebintys siluetai - apgalvojau, siluetai - simbolizuoja tuos,kurie piktybiškai slepiasi,juos junti, bet neįžiūri tikro veikėjo, užsisukę stebi - veidmainystės įvaizdis.
Yra paprotys - barstyti eglišakius mirusio pašarvavimo vietos link.
Dar kartą dėkoju už nuomonę.
Skaitant keletas dalykų užkliuvo. Staiga pajutai, kad matei? Tiesiai per aplinkui, rodos. Nusisukęs stebintys siluetai.. visų pirma pastebėti, kad siluetas nusisukęs ar atsisukęs - be galo sunku, gal nuspėjama, bet, kad jie dar ir stebi.. netvirta ne iki galo apgalvota konstrukcija. O visažinio pozicija eilėse dažnai erzina, neįtikina. Kas yra byrančios eglės? Eglių spygliai? Eglių šakos? Negyvai aptaškydama - na tarkim, poetinė priemonė, bet negrakšti. Kaip, kad ir negrakštūs tokie junginiai - netikėtai išvydęs, keistai nusigąsta. Paskutinės keturios - tradicinės, bet nieko baisiai blogo. Forma išlaikyta, rimas gan paprastas, bet ne blogas. Klasikinė forma, apskritai kažkokia griežtesnė forma - mano akyse dažnai būna pliusas, bet ne visiem, čia amžinas ginčas. Apie eilių idėjas, mintis, užmanymus, pastaruoju metu privengiu kalbėti.. per mažai košės. Bet mintis irgi gan paprasta, tradicinė, vėl gi - nieko labai blogo. Kartais žmogus nori ne vien atrasti kažką naujo, bet ir pajusti, pasikartoti tai, kas jau girdėta, patirta. Jei balais, rašyčiau stiprų trejetą arba silpną, labai silpną ketvertą. Vidinis matuoklis sako 6,25/10.
nėra naudos iš kūrinio, pilkųjų lastelių genocidas visiškas, paviršutiniška, nebrandu, gal išties autorius - jaunas vaikinas (ne, negeneralizuoju, tiesiog nerandu tinkamiau kaip apibūdint teksto). į pabaigą visiškai nusipiginta ir nusibanalinta, išdrabstytos dainos, pardon, ką? šizofreniška išraiška pradžioje, "Štai ir vėl girdi jie, kaip nedrąsiai kalbu tiktai sau,
Kaip prakeikiu tą taką pro byrančių eglių alėją.", teksto negelbėja, o dar labiau smugdo. visas kūrinukas - viena didelė tragedija, ir penketo čia net per galingiausią mikroskopą nėra.