Aš esu tas niekas iš kurio atsiranda viskas

Nėra gamtos, gyvybės
Nėra jūrų, nėra gelmių
Nėra daiktų, nėra ir rūpesčių kaip užsidirbt pinigų
Nes nėra ką pirkti, nėra kam
Ir niekam nieko nereikia nors nėra nieko kam nieko nereikėtu
Bet nėra su kuo ginčytis nes ginčo dar niekada nebuvo
Ir niekas niekada nesužinos kas buvo prieš tai kai nebuvo nič nieko
O aš norėčiau žinoti ir pavydėti sau, kad žinau
Bet negaliu nes dar nėra nei norų nei jausmų, o ką kalbėt apie pavydą
Niekas nekalba apie pavydą, apie tai aš ir kalbu.
                            Niekas apie nieką nekalba.
Juoda begalybė. Nors iš kur žinot kad juoda jei juodos nėra?
O begalybė atrodo tokia artima, nors negaliu nei suvokti kas tai
Tuščia, bet nėra baisu, nes nėra baimės ir nėra ko bijot.
O kas gi čia? Šešėlis? Kieno? Juk nėra nieko kam šviesti,
nėra kam atspindėti.
Tai šešėlis veidrodžio, kuris neturi ko atspindėti ir kurio niekada nebuvo
Tai veidrodis kūrėjas, tebunie man dievas, viska ką jis kadanors atspindės bus tikra
Kolkas nieko tikro nėra
Žvelgiu į jį
Nieko. Bet
Bet visame tame nieke, esu aš
O aš ne niekas, aš juk kažkas tikro
O gal tikru tik dabar tapau.

                                  Pirmas atspindys