Dvi motinos

Atsisveikindama motina jį apkabino stipriai priglausdama prie krūtinės:

– Ak, sūneli! Kada gi vėl pas mus apsilankysi?
– Sunku pasakyti. Žinai, kad Irina nemėgsta likti viena.
– Girdėjau. Nupirk jai šunį, gal nebus taip baisu.
– Tai kad ji šunų nemėgsta.

***

Vos užvėrus namų duris, jį suėmė graudulys. Nedžiugino mintis, kad turi važiuoti atgal į savo naujuosius namus; netgi tai, kad vakare pasitiks iš kelionės grįžtančią Iriną, jo per daug nejaudino.

Autobusui riedant iš gimtojo miestelio į didmiestį jį šiek tiek pykino. Nepadėjo nė ausinėse skambanti mėgstama muzika: Morrissey, teigiantis, kad „kiekviena diena lyg sekmadienis – tyli ir pilka“. Miškai ir kalvos bėgo pro šalį, juos greitai pakeitė nuobodžios lygumos.

Rodos, kelionės metu buvo užsnūdęs. Prietemoje autobusas įvažiavo į šiaurinę stotį. Telefone pastebėjo keletą praleistų Irinos skambučių ir žinutę, kad „planai pasikeitė“, ir ji atvyks kitą vakarą.

***
Pagaliau grįžęs namo jis išsitiesė plačioje lovoje, tačiau miegas nebeėmė. Negalėjo pakęsti spengiančios kambario tylos. Turėjo išeiti.

***

Vėlų vakarą miestas nebuvo ištuštėjęs. Kai kurie žmonės sėdėjo lauko kavinėse, kiti buvo apgulę barus. Į vieną, kiek labiau nutolusį nuo pagrindinių miesto arterijų, jis ir užėjo. Čia žmonių nebuvo tiek daug, tačiau taip tik geriau, ypač tokį vakarą, kai nesinori būti trukdomam... Už baro stovėjo šviesiaplaukė moteris.

– Man... brendžio. – paprašė kiek nudelbęs žvilgsnį. Nenorėjo ne tik kompanijos, bet ir sutikti svetimas akis.

Moteris nieko neatsakė, tik paslaugiai vykdė užsakymą. Tuo tarpu jis atsisėdo į minkštą fotelį.

Jam patiko čia būti. Keista, nes vienas į tokias vietas jis užsukdavo retai. Tačiau čia jautėsi laisvai, žinojo, kad neprivalės niekam nieko pasakoti, aiškintis ar teisintis dėl savo poelgių.

Staiga jo mintis nutraukė šaltas ir drėgnas prisilietimas. Tai didokas rudakailis šuo lyžtelėjo jo nusvirusią ranką. Jis krūptelėjo.

– Oi! Neišsigąskit, - pirmą kartą prabilo moteris, - tai tik mūsų baro gyventojas, jis draugiškai bendrauja su visais lankytojais.
– Aš ne... – jis jau gręžėsi atsakyti, tačiau sustojo, nes nebegalėjo nuleisti akių nuo prakalbusios moters.

Ryškiau pasidažiusi, palaidais plaukais, tačiau... tai buvo jo motina!

– Ar kas atsitiko? – paklausė moteris susirūpinusi.
– Ma-mama... Ką čia veiki?
– Atsiprašau? – barmenė atrodė nemažiau sumišusi nei jis pats.
– Mama, nepažįsti manęs?! Čiagi aš, Tomas!
– Turbūt supainiojote mane su kitu žmogumi, – nusijuokė moteris. Aš tikrai ne jūsų mama...
– Bet kaip... – ką tik atsistojęs, jis vėl susmuko fotelyje.
– Jeigu jus domina, aš turiu sūnų, maždaug jūsų amžiaus, tačiau... tai ne jūs, tikrai ne jūs.

Moteris atlaidžiai šypsojosi, o Tomas sėdėjo susilenkęs, rankomis laikydamas galvą. Tuo tarpu rudasis šuo lakė ant grindų išpiltą brendį. Tai pamačiusi moteris nuvijo „baro gyventoją“ šalin ir pasakė įpilsianti Tomui dar vieną taurę.

– Ne, ačiū. Nereikia... – Tomas atsisakė. – Man atrodo, aš eisiu namo.

Tomui svaigo galva, nors brendžio nebuvo nugurgęs nė lašo. Jis norėjo kuo greičiau išeiti į lauką, kuo toliau nuo šio baro, nuo šio stulbinančio panašumo... Jau buvo vėlu, tad jis išsikvietė taksi.

***

Įėjęs pro duris šviesos nedegė, nes jau beveik brėško. Staiga užkliuvo už ne vietoje palikto krepšio. Nusispyręs batus įsiropštė į lovą ir riktelėjo iš nuostabos: lovoje kažkas gulėjo! Greitai puolė prie lango ir, atitraukęs sunkias užuolaidas, išvydo pataluose sėdinčią Iriną, mirksinčią užsimiegojusiomis akimis.

– Kur buvai? – užkimusiu balsu paklausė Irina. - Žinutes rašiau...
– Rašei, kad grįši rytoj vakare! Ką čia veiki taip anksti?
– Nieko panašaus nerašiau... Tai iš kur grįžti? Fu, gali nesakyti, nuo tavęs iš tolo trenkia!
– Trenkia... kuo? Prisiekiu, negėriau nė lašo!
– Kur jau negėrei! Eik praustis ir gulkis miegoti, pakalbėsime vėliau.

***

Ryte Tomas papasakojo visą istoriją apie barą, šunį ir, svarbiausia, apie moterį, kaip du vandens lašai panašią į jo motiną.

– Nesąmonė. Turbūt sapnavai arba buvai per daug išgėręs, - Irina netikėjo Tomo pasakojimu.
– Juk sakiau: negėriau nė lašo! Iš nuostabos išpyliau visą brendį ir apsilaisčiau drabužius – tik tiek.
– Gerai jau gerai, galėsime šį vakarą į tą vietą nueiti kartu ir pasižiūrėti, kas ten per mamytė. Atsimeni, kur tas baras?
– Puikiai atsimenu.

***

Sulaukusi vakaro pora išėjo ieškoti baro. Surasti jį nebuvo lengva, Tomas adreso nežinojo, tad kelis kartus pasuko ne į tą skersgatvį. Tačiau galop jie priėjo Tomui pažįstamą vietą.

– Esi tikras, kad čia? – Irina abejojo.
– Taip, ta pati vieta.

Bare Tomą ir Iriną pasitiko keli abejingi lankytojų veidai ir keistai hipnotizuojanti muzika, kurią išgirdusi Irina pajuokavo, jog nenuostabu, kad Tomas čia užsnūdo.

– Aš čia nemiegojau! Kiek galima?! – pyktelėjo jis.

Prie baro stovėjo moteris, visai nepanaši į jo mamą. Tai buvo jauna raudonplaukė su auskaru antakyje.

– Sakykite, - pradėjo Tomas, - jūs čia dirbate pamainomis?
– Taip, o ką?
– Gal galit pasakyti, kas dirbo vakar?
– O kam jums reikia?
– Ilga istorija... Bet man atrodo, kad vakar čia dirbo mano mama.
– Tai negalėjo būti jūsų mama, pas mus tokio amžiaus barmenai apskritai nedirba.
– Bet aš savo akimis...
– Tomai! – įsiterpė Irina. – Juk sakiau tau, kad nesąmonė... Ačiū jums, viso gero.
– Viso geriausio, – šyptelėjo barmenė.

Tomui einant pro duris, kažkas tarsi perbraukė per blauzdas. Jis dar spėjo pamatyti į šoninių durų tamsą nubėgantį gyvūną.

– Irina, čia tas šuo!
– Koks šuo? Aš šunį pajusčiau už šimto metrų. Čia nėra jokio šuns. Einam, Tomai, rytoj anksti keltis.