palangė

Aš jiems sakau, nesibelskite į mano langą ir į mano širdį, o jie savanaudžiai, egoizmu pasruvę lašai, tik dar labiau priglunda prie lango, žiūri mažomis žėrinčiomis sagutėmis. Daužosi į  jį lyg plaštakės... ne uodai, taip greičiau jau kaip uodai, traukiami ne tiek šviesos kiek grobuoniško noro "pagražinti" mūsų kūnus ir... na tai visi supranta savaip...
    Aš jiem sakau jau vakaras, leiskit man pailsėti, bet ne jie tik dar labiau beldžia į pilkšvą gelsvomis dėmėmis nusėtą palangę, tarytum žiūrėdami kada atsiras ta riba tarp manęs ir beprotybės, amžina kova: kuris kurį...
    Aš pavargau, užmerkiau akis, patalų šiluma skverbėsi ir šildė mano kojų pirštus, užsimerkiau, o mintyse tariau: aš kantri, dar pažiūrėsim, tačiau jie vis nekantriau ir nekantriau blaškėsi ant tos... tos pačios pilkšvos gelsvomis dėmėmis nusėtos palangės, o ir palangė nebuvo patenkinta savo naujų draugų šurmuliu, juk tik jų dėka iš pilkšvos ji tapo pilkšva, bet jau su gelsvomis dėmėmis, o kam reikalingi defektai?.. Mintyse kartojau; "nurimkit aš juk kada nors užmigsiu ir tuomet jūs galėsit klaidžioti po mano sapnus." Tačiau kuo aš tvirčiau užmerkdavau akis, tuo jie graudžiau taškėsi į mano langą, panašiai kaip raudotojos, kurios norom ar nenorom prisibeldžia į mūsų širdis ir... ir taip kiekvieną rudenį.