Diena išeina, nes atėjo

Saulė praskleidžia gelsvą skraistę
rytas bunda už svetimo miško
karvės graudžiai kviečia apsipirkti
o gal juokiasi, nes rasa kutena
paskutinės skarelės laukia atplaukiančio rūku autobuso
važiuos bažnyčion – būtis sava
geriau tikėti, neišpuikti – nuodėmė svetima
kelios važiuos turgun sekmadienį
valgyti reikia dabar, tikės paskui
paukščiai kvatoja virš galvų
kad dvikojai vis dar neapsisprendžia

Saulė leidžiasi už miško svetimo
moterys vėl mina dviračiais pieno
rūkas vėl glosto karvių galūnes
šios vėl bliauna, nes kutena

tyliai nusklendžia lapas prieš galą
paukštis perspėja savąją giminę
kačių giminė maitintis traukia
vakaras rausvai pravirksta
žibintai be gailesčio karpo prietemos skraistę
ši diena išeina; išeina, nes atėjo
šįkart ramiai ir švelniai tyliai
kita bus kitokia, nors ir giminaitė

tik meilė jungs jas savo mazgeliu
kaip ir prieš tai buvusias surišo
kaip ir po šios būsiančias pažindins...