Aš – išplėšta pakerė

Kol aš dairiaus filosofą suspaudus,
Paupiu nuskriejo vasarinės audros,

Ir užvertė vandens tvanu pakrantę –
Upelis pakilimą didį šventė.

Išrovė ir išplėšė mano kojas
Iš to molingo kranto, kur plėtojaus,

Nusinešė likimas ir nuvartė
Skaudžiai – meiliai – visai į kitą kertę.

Siaubingai aš ritaus, žvelgiau į dangų,
Tarsi šunytis krepšy susirangęs.

Užkliūdama už akmenų, už alksnių,
Pavargusi ir ranumos išalkus.

Retai tebūna pakerės išrautos,
Nes jos toli nuo verpetingų srautrų.

Ir dar rečiau, kad jas kur persodintų,
Nors joms nereikia donorų, nei bintų.

Užtenka ją gerai užpilti moliu,
Ir pakerė vėl šiepsis jums iš tolo –

Įleis šaknis, žaliuos ir žiedu puošis
Viliuos žuvis į urvą kaip į lopšį.

Tik aš vitelės negalėjau rinktis –
Nors puoselėjau aitrią savo mintį

Kai potvynis nusėdo ir aprimo,
Aš įklimpau į  suneštą dumblyną,

Ir užtvenkiau kitam upeliui tėkmę –
Jis buvo negilus ir baisiai lieknas.