Mokytojui

* * *

Paskutinis skambutis - mastai.
Gaila metų, - deja jie negrįžta.
  Iš koridoriaus juoko aidai,
  gal gražino tave į jaunystę.
Gal mokyklinio kiemo gale
siluetas mergaitės toks mielas.
  Dvi kaselės, - buvo mada.
  Apie ją gal svajojo nevienas.
Šių dienų atributai kiti –
mobiliakas, cigaretės, sidro.
  Auto, moto – ir greičiai kiti,
  šilumos nebėra, - dar kažko...
Varpelio pasiilgai, deja, -
jau era elektrinių skambučių.
  Diskotekoje dunda  tamsa.
  Nebešokama valso ritmu čia.
Popierinių laiškelių mažų,
kur tiek daug paslapčių, nebeliko.
  O jos parašyti laiškučiai,
  skrynutėj pagelto, nuvyto.
Šiandien vėl tau, palinko galva,
viena iš liūdniausių dienų.
  Vardus, veidus – ikšiolei meni
  Padaužų,  pirmūnų, - visų.
Tu viską  atleist sugebėjai
ir net kur įstojo žinai.
  Kažkas emigruot tenorėjo,
  -  keistoki atėjo laikai.
Kas vyrą pakeis, o kas žmoną,
gal darbą, gal partiją keis.
  Gal net ir tavęs nepažins,
  o liūdna, kad jie vėl išeis... 

* * *