Aš – užspringusi pakerė

Tą vasarą, kol saulė šildė ašį,
Perkūnais ir liūtim laukus aprašius,

Pakriaušėj aš drėgmės gaivumą traukiau,
Ir garbinau gyvybės platų lauką.

Iš storojo šaknie kamieno rando
Prasikalė šakniaplaukių girlianda,

Įsigręžė į molio riebų kraštą,
Kad upė mano kero nenuneštų.

Rami tėkmė į pakerę vis nešė
Žoles, lapus ir kitą upės trąšą.

Pasidariau tanki ir įspūdinga,
Žuvims tapau vėl užeiga šio vingio.

Aplinkui vėl pasaulis kaip ir buvęs
Tik aš jame kaip žodis be liežuvio.

Tokia skaudi malonė vien dairytis
Žinoti daug ir nieko nedaryti.

Saldžiausią seilę nuryji pamatęs
Riebesnę žuvį sukant meilės ratą.

Heminguėjus šito nepakėlęs,
Dievams be laiko paaukojo vėlę.

Ir aš, kerėpla – viskas lai pranyksta,
Degiau aistrom ir užgaidom jaunystės.

Užspringus puveningais upės niekais,
Svajojau paskraidyti su pelekais.