Atleiski man,
kad priverčiau tave kentėti
ir kad sudie nesakius tyliai išėjau...
Neįsakysi širdžiai juk mylėti.
Meluot nenoriu. Ir bijau.
Aš pavargau tave kamantinėti,
Lyg žolę žodį pešti. Iš tiesų
Greičiau akmuo ims su medžiu kalbėti,
Negu prabilsi tyliai pirmas tu.
Tikrai žinau,
apie mane dažnai galvoji
ir spaudi nuotrauką karštai delnuos.
Nebūsiu tavo išrinktoji.
Te meilės dainą tau kita dainuos.