Trumpiausias kelias Namo -102

Trumpam, Gatvės muzikantą-Šturmaną Geležėlę apėmė liūdesys... Trumpam. -Jam nevalia šiandieną liūdėti. Jam niera kada žvalgytis į visokius anoniminius pareiškimus. Čia ne pagal  jo liniją..... Jis turi suteikti Vilties visiems, o ne reaguoti į visokių vabalėlių bandymus išmušti jį iš kelio ir kelti visokias abėjones pagal numeravimą: -1-2-3... Ko dar neprigalvos Tiktakai, Anomimai... ir kiti panašūs varliukai..
      Štai, - jis pamatė, kaip vienas, didelis paukštis, skrenda priekyje ir veda visus skrajūnus žemėjančia trajektorija, -arčiau medžių viršūnių. Paukščiai, išlėto, išsiskirstė atskirais dideliais būriais, -panašu pagal Lietuvos apskričių regionus, suka didelius ratus virš Vilniaus miesto. Įgavę aukštį, dešimtys tūkstančių paukščių, tvarkingom „šimtinėm‘ skardžiai klykdami: - Kwyyyy... atakuoja, - krenta žemyn, priartieję Parlamento stogą, pagavę vėjo gūsį pakyla aukštai aukštai. Taip šimtinė po šimtinės, skaudžiai lykdami paukščiai, krisdami žemyn, - Lietuvoj gimę, gyvenę, iškeliavę į Pasaul ar Amžinybėn  išėję, - paukščiai Sakalai beldėsi, -Belsk ir bus atidaryta, - žadino Lietuvos Parlamento Sąžinę. Žadino, - vildamiesi, kad likę Lietuvoje jų artimieji  nebus eilinį kartą apgauti ir nuvilti.  –Kwyyyyyy, -aidėjo virš stogo....
          Štai vienas jų, -matomai vedlys, didžiausias sakalas liko skraidyti virš Bernardinų sodu. Suka ratus ir klykia skardžiu, erelio klyksmu. Šturmanas Geležėlė pakramtęs lašišinių žuvų lęšiais, papildė akis fosforo švytėjimu, sufokusavo teleskopu žalias „katino“ akis ir nukreipė žvilgsnį į skrendantį erelį. Šis pagavo jo žvilgsnį, lyg grobį pamatęs, džiaugsmingai suklykį, ir kaip pikiruojantis bombonešis, smigo žemyn, tarp aukštų Bernardinų sodo topų ir ąžuolų. Šturmanas ištiesė ranką ir galingas, Taurusis erelis, nutūpė jam ant ištiestos rankos. Erelis išdidžiai tupėjo šiek tėk praskleidęs sparnus, pražiojęs snapo kablį, žvelgė į Gatvės muzikanto-Šturmano Geležielės akis.
Visų savanorių žvilgsniai nukrypo į Gatvės muzikantą. Šis susinepatogino, todėl nuo smalsių akių, pasitraukė nuošaliau, pasitraukė įsitikinti, -patikrinti erelio sparnus. - Taip, -Tai tu, Sakalėli mano... Tu, daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius, Altajaus kalnynuose, sužeistų sparnu aptiktas, - mano išgelbėtas paukšti. -Pažinai mane, -Sakalėli, ir... - Šturmanas susigraudinęs paklausė:
-Kaip tau pavyko? ... - Išsprūdai pagaliau iš Šetonų nelaisvės, mielasis..
Jis galvojo, kad juos niekas nemato ir negirdi ką jie kalba, - bet matyti yra vieną, o jausti kitą.
Jis matė, kad iš šalies yra stebimas smalsių akių... Štai, kai kas  pamatė kaip prie jo, su paspyrtuku, persegta šleikyte, pristraksėjo  berniukas. Šis žiūri į Tauruji erelį ir bando jį paglostyti. Erelis žiūri skvarbiom akim, atsargiai krapštelėjo berniukui ištiestą ranką. Šis staigiai ją atitraukė, ir- nusišypsojo. Žiūri vienas kitam į akis, -tiria vienas kitą. -“Ar galima pasitikėt
-Dėde, -Ar galima paglostyti? - ir nelaukęs leidimo, ištiesė ranką.
Šis kraipo galva ir, - netikėtai užšuoko berniukui ant peties.. Šturmanas Geležėlė nustębo, bet liko šaltakraujis, -kaip sliekas po įšalu. Kaip  dera senam, patyrusiam Jūrų vilkui, - panikos ir baimės pas Šturmaną, -nej šešėlio, -paglostęs berniukui galvelę, paklausę:
-Kuo vardu, -Sūneli... -Šaunuoooolis? Atsakymo ilgai laukti nereikėjo...
-Gabrielius, - dėdė...
- Patikėjo tavimi Taurusis erelis, Gabrieliau. -Patikėjo, -žvirbliuk... -Na, dabar pasakyk, -kokį vardą duotum šiam sakalui?. - Mes su Senamiesčio Rože kūmais pabūsim. - Kiekvienas žmogus, -atėjęs į žemę, - į šį pasaulį, - atsineša savo žvaigždę ir savo paukštį. Visi atsineša kažkokį gyvį. Dažnai atsitinka, kad gyvendami, jie tampa į juos panašūs.. . -Kad lengviau tau būtų apsispręsti, gerai įsiklausyk ir pasirink vardus, aš tau padėsiu: -Jurgis, Antanas, Vytauts, Aloyzas... - Jei pageidauji gali ir kitus vardus pasirinkti, kad ir Kajatonas, Telesporas, Liudvikas, Izidorius ... -Va, vaikine, klausykis kaip jie, -žemaičiai, pagal baltą pianino pritarimą, -ant Žemo kalniuko traukia: -Jurgis, Antanas, Vyauts, Aloyzas, -grįžę iš miesto, kaime liks nakvot.... -Namuose jie ilgai neužsibuvo, -išėjo į gegužinę dainuodami per kaimą: -Kai aš turėėėjau, -Kaime mergelę, -Ėjau lankyti kas vakarėlėi...
                    -Kaip gražu, -nusišypsojęs, tarė Gabrielius ir pažvelgė į Taurujį erelį-sakalą.
- Dėde, -Ar galiu šiam ereliui duoti vardą.... -Sakot,... Aloyzas? - Gal ne, -Vytautu pavadinsiu, -Turėsiu ir aš savo Sakalą - Vytautą
-Gerai, -Kaip nori. -Tegul būs Vytautas.. -Galvojau Liudviką ar Telesporą pasirinksi? -Tegul jo vardas bus toks, koki pasirinkai, žvirbliuk. -Dabar paleiski erelį skristi. -Tegul skrenda Vytautas. -Jis mums abiems yra, ir liks, - Taurusis Erelis, - Tau Vytautas, -žvirbliuk, - man, - Jūzaps. Kitiems Jurgis ar Antanas. -Kiekvienam savas vardas mielas ir brangus... -Tegul tik pasirenka, nepavydi ir tegul turi, -negaila...
      Taurusis erelis, stipriai atsispyrė į Gabrieliaus petį, džiugiai suklykė ir... - pakilo... Nuskriejo pas savo gentainius. Nuskrido apžvelgti savo valdas. Apžvelgti valdas ne tik Lietuvoje, bet daug toliau. Jo beribės, - labai plačiai driekiasi, -po visą Europą. Skraidydamas jis perspėja savo iškeliavusius į Amžinybę brolius-gentainius, kad jie, aplankytų savo brangius, artimus žmones ne tik sapnuose, bet dažniau aplankytų gyvai. Aplankytų, -bent du kartus per metus, Būtų labai gerai, kad mintyse, perspėtų artimuosius apie tykojančius pavojus ir grėsmes ne tik iš Anstolių kontorų, bet perspėtų savo namuose likusius artimuosius, nuo rimtų grėsmių: -nuo gaisrų ir piktų žmonių. Kad laiku spėtų švelniai paliesti savo sparnu jų petį ir perspėtų, kad laiku spietų Širdimi pajausti, apie tykojančius pavojus ne tik iš toliau, bet ir artimoje aplinkoje. Turieti, visada jausti savo Angelą sargą ir Jis niekada jus nepaliks ir nenuvils... O kad taj atsitiktų, reikia paprasto dalyko: -Visada galvoti ką darai, nebūti išsiblaškiusiam, neskubėti ir galvoti, kad būna ir blogiau. –Bet kokiom aplinkybėm degti aistra Gyventi... Gyventi bet kokiom aplinkybėm, Nes gyvenimas yra vienintelis Dievo duotas. Jis - nuostabus, -išmokim ji pažinti, džiaugtis, džiųginti, dalintis su kitais, -kartu džiaugtis ir džiuginti kitus....
O dabar, Sakale, skriski, - Skriski, Sakale - Vytautai, -skriski, aukštyn į dangų, -virš debesų- į žvaigždes, -Ten, - kur aukštas, beribis dangus...
Likę dviese, - su berniuku, - Gatvės muzikantas-Šturmanas Geležėlė, turėjo su juo atsisveikinti. Jis tarė berniukui:
-Gabrieliau, -Eik, vaike, -eik... -Taurusis ereli tavimi patikėjo. -Jis neklysta... -Jis mato ir jaučia žmogaus Sielą ir Širdį. - Gabrieliau, -Eik, ir nenuvilk...
Gabrielius atsigręžęs, pažvelgė link Žemo kalniuko, - į muzikuojančius Lietuvos savanorius Vytautą ir Grąžinutę. Žiūri į juos ir laukia, - tikriausiai nematomo, - tik jam suprantamo ženklo laukia.. Senelis, pakėlęs ranką, nusišypsojo, pamojavo ja į šalis, abiem rankom perbraukė iš kairės į dešinę balto pianino klavišus, palinkęs, atmetęs atgal alkūnęs sumušo akordą  tarė: - Jiesss, -Čia -Lietuva,.. Čia yra ir bus Lietuva... -Su Lietuvos Kariomenės, Lietuvos Partizanų ir visų Lietuvos gyventoj, vienybės diena. - Renkamės prie Šulinio.....


- Ant kalno šulnys, -pakalnėj gluosnys,
-Ten stovėjo mergužėlė pati sau viena.
-Oj tu mergelė, tu nestovėki,
- Šalta rasa, o tu basa, nušals kojalės.....