...

tamsi naktis valkiojasi pakampiais ir pilkos snaigės aplietos mėnesiena tarsi šalčiu krenta ant po kojų besidriekiančio tako o tos begalinės pusnys laipioja kamienais iki pat viršūnių kaip gražu naktyse kai žiba mėnesiena spengiant tylai speigui už lango ramu čia o ten pūga dar praeitą rudenį tokį artimą vis dar nelyg užvakar blaškėsi aną vakarą jau prieblandoj keletas keturkampių lapų iš kurių tamsa pavogė jų spalvą kaip ruduo kad vasaros spalvas vagia tik žiemos tokios baltos ir spindinčios ir mėlynuoja šen bei ten ledais arba varvekliais varvekliai tai sustingusi tyla juose visa muzika visi pasaulio garsai viename varvekly bet neliesk atsargiai jis suduš kaip kiekviena muzika sudūžta į triukšmo krantą tėškiasi it purslai ir galbūt sugrįžta galbūt pranyksta tik Niekas lieka ir kasnakt kasdien iš jo išnyra tūkstančiai garsų ir vaizdų ir kvapų ir visa būtis ir tik nakties ramybėj ir visam neramume paslaptyje vaiduoklių šėlsme šešėlių baugiam klaidžiojime sienom pasiklydusių sielų pusbalsiu dejonėse nedrąsiam žvilgčiojime per petį ir ilgesingam ryto laukime.. ne nepalik naktie kai juoda skaiste užkloji ir persmelki viską ir viskas išnyra iš tavęs kaip iš nieko nes pačios skaisčiausios yra snaigės pats baugiausias yra šaltis ir todėl tokia tyli tyla ir kai galiausiai tave patį persmelkia tamsa kuri tave pašaukia prieš kiekvieną rytą tu matai aiškiai
nes viskas yra tyla...