Trumpiausias kelias Namo -101

Ankstyvą rytą, Generalinio štabo įsakymu, iš savanorių, buvo suburtas įvairiatautis, Greitojo reagavimo smogiamasis legionas. Šį, ankstyvą rytą, jis buvo dislokuotas Bernardinų soduose. Prieš galutinę Inter-globolistų likvidavimo operaciją, buvo numatyta išklausyti paskutinius, vadų ir specialistų nurodymus. Atskiru parėdimu, Savanoriai -žemaičiai specialistai atsakys, ne tik į modernios karybos, žvalgybos paslaptis, bet išmokys ir koncpiracinių gudrybių, -priešininkus sulklaidinti. Vaikšto čia visokie prie pieno automatų. Todėl, kaip priedanga, -bus aptarti ir kiti žemiški reikalai; Pavyzdžiui kad ir žemės ūkio ekologinių ūkių plėtros klausimai. Labiausiai bus akcentuojama, - kaip genetika veikia organizmus, įvairios vibracijos ir gyviems organizmams sukelia teigiamas ir neigiamas emocijas. Šiuos dienos tema yra labai paprasta, bet labai svarbi; - kaip mums, lietuviams, reikia elgtis, kad šie procesai sukeltų ne nusivylimus, o optimizmą. Ypatingai visus domino muzikinių garsų vibracijos. Pastebėtas labai keistas reiškinys, -kuris galėtų būti atžymėtas jei ne Nobelio premijos, tai bent panašios. Neginčijamai įrodyta, - delfinai, žirgai, meškos ir paukščiai, - net sliekai, - jaučia muziką ir atitinkamai reaguoja - pagydo nuo daugybės ligų. Tai yra patikrinta Klaipėdos delfinariume. Daugelis gyvūnų, veikiami muzikinių vibracijų, darosi labai aktyvūs ir nudirba stebėtinai, neįtikėtinai nuostabius darbus. Net Kalifornijos sliekus išmoko arti ir akėti. Žmonės, kaž kodėl, muzikos garsus priima labai skirtingai. Kai kuriuos net purto. Kai girdim: - Pakeeeelkime taures mes linksmi .... -Suprantame, - o jei, -Kelkim kardus į padangę, -Už Lietuvą mūsų brangią... -Kažkodė, - daugelis dvejuoja, muistosi net puola į panieką`. - būna neryžtingi. Kodėl? -V čiom vopros? -Paklausė Lietuvoje gyvenantys ir dažnai užsinyje dirbantys du broliai tuteišiai. -V čiom vopros, broli Kšistofai?
Paklausykim mūsų tautiečio ir kolegos, Gerbiamo kunigo ir poeto Jono Mačiulio-Maironio: - Atsitinka gyvenime, kai privalai: -Spjauti į viską... ir eiti Tėvynę ginti. Štai, žemaičiai-specialistai ir atsakys į mus kankinančius klausimus. Šis, trumpas, improvizuotas apmokymų kursas „Žaibo kirtis“ yra būtinas, kadangi jis yra mūsų Kelias į padoresnį gyvenimą, kuris turėtų kardinaliai pakeisti požiūrį į daugelį paprastų, kiekvienam suprantamų dalykų: -Kas taj yra Meilė Tėvynei, Žmogui, Žmonijai? Štai, išklausykim Žemaičių-specialistų, ką jie pasakys. Išsiaiškinsim pagaliau kas mums sukelia optinmzmą, o po to, ir patriotizmą. -Tai jausmai kurie sušildo žmogų, tauriais poelgiais duoda postūmį ieškoti ir rasti atsakymus visais klausimais. Pajausime ir kitus labai paprastus, širdžiai mielus, -suprantamus dalykus.. Šį, ankstyvą žiemos rytą, turietų kiekvienas naujai surasti save ir suprasti, kad šiandieną palikęs Tėvynę, gyvendamas bet kuriame pasaulio krašte, žinotų, kad jis jra iš Lietuvos, jis yra žmogus, iš drąsios šalies, ir yra svarbiausias, nepakartojamas. Jis po šios trumpo apmokymo liko tas pats, bet Naujas žmogus, -Tikras Lietuvos valstybės pilietis. Pilietis-Karžygys... Suteikime žodį specialistams...

-Lab ryt, - Lietuviai. - Ilgai nelaukę, pradėsma atsakynėt į jūsų klausimus. -Mo-bi-li-zuokitės.... -Tarė vyriausias žemaitis, -Telesporas...
Bet, - atsitik tu man, - netikėtai virš Bernardnų sodų, pasigirdo šlamantys garsai, praskriejo vėjo gūsiai, -po pauzės, - pasigirdo gailūs, paukčių klyksmai. Suprantama, -kad ir kokie buvo narsūs susirinkę Karžygiai Bernardinų sode, - truputi sunerimo, -nukreipė veidelius aukštyn, pažvelgė į ryto žąrą, ir netikėtai, dangus pritemo.
- Gerbiamieji, skelbiu pertrauką, --Po pertraukos pratęsim - tarė Telesporas.
Geriau įsižiūrėję, visi pamatė, -virš miesto, sukdami ratus, skrido daugybė, per dvidešimt penkerius metus, savo ir nesavo norų iškeliavę mūsų Vaikai, Vaikai virtę Sakalais, Tauriais ereliais, Vanagais ir, kitais paukščiais užskrido virš Lietuvos sostinės Vilniaus. . Baimės nebuvo, -nebuvo, - nes pamatė skrendant ne bičių, ne širšių spiečius, o visai ką kitą. Visus apėmė keista nuojauta, nerimas ir paslaptingas džiūgesys. Visi širdimi pajautė, - kaž kas turi atsitikti. -turi atsitikti kaž kas nepaprasto. Kai kas sunerimo, nes ėmė virpinti kinkas ir kalenti dantukais. -laimei, kad tai buvo tik vaikai...., -D-d-d-d-d.... Nejaugi artinasi cunamis, tornadas ar žemės drebėjimas?... Kai pamatė mūsų „žvirbliukai“ kas darosi prisiglaudė prie mamyčių ir tėvelių. Nuošalėje, pasigirdo: -O Božė, /O, Dieve/. Silpnesnių nervų net trumpam per nugarą perbėgo rudosios mažos skruzdės; -kaip per Pompėjos žūtį, -susiėmė už galvų: -O, Bože... Po pauzės, daugelis vaikų apsiramino, - pasigirdo tylūs kuždėsiai: -Mes „žvirbliukai“, bet mes ęsamę bajorai, ęsamę drąsūs ir nieko nebijome: Čik-čiryk...
-Pagaliau... -Pagaliau, -Laukėm ir sulaukėm. Štai jie, - parskrido... -Netikėtai iškeliavę iš savo namų, į Anąpusinį pasaulį sugrįžo.... -Sparnuotais paukščiais, -Sakalais sugrįžo... Sutikim Juos ir:
-
- Čia prie Vilnelės ir Neries,
_ -Vėl mūsų dainos suskambės...

Gatvės muzikantas-Šturmanas Geležėlė buvo jautrus žmogus, -iš to pačio molio drėbtas, - taip pat buvo ne vieną bendražygį praradęs, -jam, kaip ir visiems praradusiems savo Brolius-Seseris, -kaip doram klatalikui, -širdis taip pat sopėjo ne tik dėl savų praradimų, bet ir dėl visų gyvenusių, -ir ne tik Lietuvoje. Skaudūs praradimai sujungia, -nors ne visada, - ne tik likusius artimiausius, - giminės žmones, -ypač netikėtai atsidūrus akystatoje prieš iškeliavusius į amžinybę, ir sugrįžusius Paukščiais, -praradus brangius žmones, kartais būna, kad apima kaltės, o tuo pačiu ir dar didesnio pavojus nuojautos jausmas, kuris sujungia ne tik gimines, ne tik vienos tautos žmones, bet ir kitas, mūsų vienų, -bendrų Namų, Žemės tautas. Šiandieną visos Lietuvoje gyvenančios tautos tapo broliais. Atėjus didžių išbandymų metui, visi tapome Kraujo broliais-Lietuviais. Šturmanas Geležėlė, taip pat pakėlė akis, žiūri į dangų, prisimena ir klausosi, skrendančių paukščių, gailų klyksmą. Trumpam jį apėmė liūdesys... Trumpam. -Jam nevalia šiandieną liūdėti... Jis turi suteikti visas jėgas, kad išsaugotų Viltį visiems. Visiems, nors jis tik vienas žinojo koks jo kelias yra vingiuotas, slydus ir sunkus. Nusiraminimui Į burną sumetė keletą vytintos lašišos akių lęšius, smulkiai kramtė ir Save ramino, -kažkam, - kažkieno parašytus žodžius, kurie jį ramino:
Nelengvas mums duotas, gyvenimo kelias,

Ne rožėmis klotas visai, Nėra kada laukti, - reikia skubėti,
Gyveniman grįžt butinai...