Himola, arba juokų knyga
Čia kelias į dejonių viešpatystę,
Čia kelias ten, kur skausmas ir tamsa,
Čia kelias į šešėlių karalystę.
Mane pranokt vien amžinybė gali,
Bet, kaip jinai, aš amžinas esu.
Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.
Dantė „Pragaras“
jie kriokte krioks prieš savo grožį;
bus giedama prieš visus žemės gyventojus
garsi lyg vynuoges minančiųjų daina.
Jer 30-31
Liudviko Gilchristo atsišaukimas į Himolos tautą
Įteikiu jūsų tautai, su balandiškos krūtinės virpuliu, savąjį pokalbį su benamiu, tuo amžinuoju ginčininku, Thessalonius Loyola. Jį perrašiau per tris dienas paakintas man palankaus benamio. Jis įkyriai šnibždėjo ir diktavo mano sielai įvairiausias paslaptis. Anas buvo kaip vėjas, kuris stūmė mano proto geldelę į nežinią. Loyola buvo kaip Vergilijus, kuris man aprodė žemiškąjį pragarą su visais jo mirusiaisiais. Jaučiausi it būčiau apėjęs žemę aplinkui ir ją išvaikščiojęs. Mano siela tuo metu buvo plati kaip jūra. Joje sutilpo visas bet kaip suverstas šlamštas. Po to atėjo metas išvalyti visą šlamštą, o kas iš to gavosi galite pamatyti patys. Aš naudodamasis šia atvirumo akimirka norėčiau jums vieną ir paskutinį kartą priminti vieną dalyką. Aš nesu įpareigotas keisti jūsų supratimo nei apie save, nei apie šį pokalbį. Ir neveltui. Himoloje nutukusio veido veidmainiški ašarų ruožai, kaktoje įsigėrusi priplėkusio prakaito moralė, iš burnos sklindantys sentimentalūs svaičiojimai apie tikėjimą ir užmerktos akys prieš neteisybę, melą ir prietarus prilyginama aklosios Temidės teisingumui. Aš turiu šiokį tokį įprotį žmones skirstyti į dvi rūšis. Aš juos skirstau į tuos, kurie arba nesupranta, arba nenori suprasti. Pirmieji nepastebi savo nesupratimo. Antrieji iš nenoro suprasti susikuria melą ir juo tiki. Pirmieji klausia, kad suprastų, o antriesiems turi aiškinti, kad nėra taip, kaip jie galvoja. Net neabejoju, kad tarp jūsų yra ne tik mano paminėtieji žmonės, bet ir robespjeriško alpulio apimtų skaitytojų ir tartiufiškos paniekos nevertų rėksmingų pedantų. Jie nugiljotinuoja tai, kas neatitinka jų išankstinių nuostatų. Tai tie žmonės, kurie turi grubų, bet gudrų protą. Toks protas yra nelyginant katafalkas. Jis yra užgriozdintas klaidinančiomis ir miglotomis, bet pataikūniškomis idėjomis. Jis kitus veža į ankstyvą mirtį. Štai tokiems žmonėms pateiksiu vieną palyginimą. Retai pasitaikančiomis progomis dailininkas gali sukurti žemiškojo pragaro paveikslą. Tačiau tai nereikš, kad jis pats yra puolęs. Greičiau nupuolęs yra pats stebėtojas. Taigi dailininkas įkvėpimo sėmėsi ne iš savęs paties ir ne iš tariamos savo menkystės. Jis jo sėmėsi iš prietaringos ir ydingos visuomenės, kurioje jam tenka gyventi. Visuomenė, savaime aišku, išsigins paveikslo. Ji išaukštins savo pačios sugedimą. Kitaip tariant, jautriai vidutinybei neperšokama supratimo praraja yra iškilaus žmogaus talento nubrėžtos ribos. Tai yra tai, kas iškiliam žmogui yra įgimta ir įprasta. Trumpiau tariant, tai, kas yra savaime aišku. Tada, kai vidutinybė jaučia nepasitenkinimą iškiliu žmogumi, ji, kaip taisyklė, nuslopina pyktį. Ji jį vėliau nerūpestingai išlieja ant menkų žmonių. Išreikštas nepasitenkinimas kitam žmogui yra proporcingas pykstančiojo savigarbai. Jeigu vidutinybė savo nepasitenkinimą būtų įkainojęs iškilnaus žmogaus proto aistromis, jį būtų atseikėjęs iškiliam žmogui. Tada jis į menką žmogų, nors ir netvertų savo kailyje, net neatkreiptų dėmesio. Tikiu, kad jums nereikia priminti, kad prasta kritika yra kritikuojančiojo nebylus pagalbos šauksmas. Prastas kritikas vietoj to, kad nešališkai išsakytų trūkumus, kuriuos reikėtų keisti, išsako trūkumus, kurių negali pakeisti pats. Kai nenorima pripažinti iškilaus žmogaus privalumų kalbama vien apie menkų žmonių trūkumus. Visgi vidutinybei menkas žmogus yra pravartus. Vidutinybė vis tik turi pretenziją į savigarbą, o menkas žmogus net nedrįsta apie tai pagalvoti. Menki žmonės su manieringumu priima menkiausią vidutinybės pretenziją kaip patarimą ar pokyčių rekomendaciją. Jiems ne tiek rūpi suprasti papeikimo svarbą, kiek atsišaukti į paminėjimą. Menkų žmonių, iš kurių susidaro didžioji Himolos tautos dalis, nuomonė nuolatos keičiasi. Savyje pasiklydusios vidutinybės noras ją pakeisti išvirsta į besaikį savo išmonės kurpimą. Vidutinybė pirma laiko išsako savo išmonę ir nesiteikia išklausyti kitos pusės. Jis nenori suprasti priešininko ypatybių ir jo tiesos argumentavimo subtilybių. Iškilus žmogus įgyja pranašumą. Jis gali jam neišsakyti savo tiesos, taip palikdamas nežinią. Jis taipogi turi ir kitų būdų įtvirtinti savo pranašumui. Jis gali jį suklaidinti išsakydamas visai priešingą tiesą. Tačiau pats įstabiausias būdas yra sutikti su jo mestais kaltinimais, kad jis vis labiau nugręžtų savo dėmesį nuo savo priešininko. Jis savo dėmesį sutelks ties savo paties paklydimais. Ir vienaip, ir antraip iškilus žmogus gali daug įdėmiau pažinti patį priešininką. Taip vidutinybė apvagia savo paties vidų. Tarkime, prastas vagis nemoka slėpti savo piktadariškų kėslų. Jis gerai nepažįsta to, ką nori apvogti. Prastas vagis veikia ir yra lengvai pastebimas. Tuo tarpu įgudęs vagis yra neišrankus. Jis iš patirties žino, kad gali lengviausiai pagriebti po ranka pasitaikiusią auką. Įgudęs vagis nepripažįsta kito kaip sau lygiaverčio priešininko. Jis negali pripažinti to, ką suteikia kova. Iškilus žmogus arba naiviai, arba neišrankiai vidutinybei kelia arba panieką, arba nesuprantamą pagarbią baimę. „Aš tą vyrą mačiau - širdis man drebėjo! Karžygys! Jo dantys - drakono! Išvaizda - liūto! Gerklė jo - maurojantis tvanas! Kakta jo - kaitrioji liepsna! Nėr kur nuo jo dėtis! “ Neišrankus priešo pasirinkimas yra prastas skonis. Tad stokite į kovą su pačiais stipriausiaisiais. Jūs didžioji tautos dalis turi „mąstymo patirties“, kuri negalioja tiesai. Ar jūs savo drąsa sugundytumėte mane išsižadėti jūsų sentimentų Himolai, tam žemiškajam pragarui? Turėkite proto pasinaudoti savo drąsa, bet ne drąsos pasinaudoti protu! Jūsų te neaplenkia protą išjudinanti drąsa. Tikriausiai galvojate, kad aš esu per daug nevalyvas, kad kalbėčiau apie jūsų tautą? Aš jau ilgą laiką įdėmiai žvelgiau į jūsų tautą ir su skrupulingumu tyrinėjau jus. Taip aš kovojau su jūsų protą apsėdusiais demonais. Visgi aš supratau, kad pasiryžimą nugalėti šiuos demonus lydi rizika. Jie gali po savęs palikti dar didesnę pragaištį. Tad atsikratykite įpročio įsistebeilyti į prieš jus atsivėrusį horizontą, kaip kad aš buvau įsistebeilijęs į jūsų tautą. Nusigręžkite nuo vienas kito menkystės ir kartu su ja išlydėkite visus sentimentus Himolai. Taip pat turime vieni iš kitų mokytis. Šiurkštūs ir prieštaringi paklydimai duoda kokių nors vaisių. Tad savo akis atverkite žodžiui arba nusispjovę išmokite deramai griežti dantį ant kito žmogaus. Jūs išmokite subtilių gudrybių. Jų mokėjo klastūnė, nukirpusi Samsono garbanas, kuriose slypėjo visapusiška, tiek fizinė, tiek ir dvasinė jo jėga. Adieu!
Jūsų neblėstantis kūdikiškos
širdies juokas Liudvikas Gilchristas.
Liudviko Gilchristo susapnuotas pokalbis su Thessalonius Loyola prieš parašant pokalbio perpasakojimą
Himolos giria. Tai giria, kur laikas sustoja nuo erdvę suslėgusios medžių tankmės ir retsykiais nuo iš nežinia kur ataidinčių keistų garsų. Joje neretas apkvaista nuo visaapimančio Pano glėbio, jo mylimosios Sairinksės iškilmingos muzikos gaivalų, nuo jų dvelkiančios ramybės. Jie neranda atramos ir savyje, ir girioje. Tai buvo grožis. Jis nuolatos save atnaujinančią girią persmelkė nesuprantama simbolių kalba. Žmogų, kuris pastebėdavo ir suprasdavo šios girios grožio kalbą, apimdavo ilgesinga nuojauta. Ji jam kalbėjo nesuprantama, bet artima kalba. Jis tą akimirką neabejojo, kad visas žmonių daromas nuodėmes gali atpirkti laukų gėlės grožis. Ji kur kas geriau išreiškia grožį negu dievobaimingas šventikų giedojimas. Jis sustodavo minutėlei kitai. Tada jis apsižvalgydavo ir įtraukdavo į plaučius gaivos, kad atgautų sodrų buvimo pojūtį. Taip jis kartas nuo karto stabtelėdamas žingsniuodavo toliau. Netoliese tekėjo upė. Medžių esybės almėdamos šlamėjo ir upė per prievartą kišo amžiną tėkmę. Tai nedavė nei ramybės, nei savo sielos amžinybės pajautos. Giria teikė svaigulį savo švelniai aitriu šviežio šieno ir kvėpavimo takus pravalančiu vaistažolių kvapu, tuo paukščių ulbavimu ir lapų šlamėjimu. Tai nutraukė vienišo žmogaus tūžminga eigastis. Jis dėvėjo keliais dydžiais per didelį ir, lyg dar to būtų maža, ištampytą vienuolio abitą. Jo galvą dengė masyvus gobtuvas. Susidėvėjęs abitas vietomis buvo iširęs, turėjo vieną kitą skylę. Jo rankoje iš po per ilgos abito rankovės karojo tanki susiraizgiusi virvė. Nors jis vilkėjo gremėzdišką abitą, buvo aiškiai matyti, kad jis turi išpuoselėtą, liekną ir lytine energija tvinkstantį kūną. Jis nebuvo panašus į romų vienuolį. Jis verčiau buvo vienas iš tų savęs plakėjų rykšte, kurie nuo savo nevaržomų geidulių atranda prieglobstį tikėjime. Jiems apnuoginti, kitaip sakant, akivaizdūs geiduliai yra perdėm vulgarūs. Laikas į jo atgrasų veidą įspraudė jo paties ilgai brandintus nepatenkintus geidulius. Jie išsigrynino į miglotas šventeiviškas idėjas. Ta klampi geidulių masė buvo kaip susipynęs siūlų kamuolys su giliai paslėptu mazgu. Vieni tai pavadintų geismo išgryninimu, kiti subtiliu nederamų pojūčių išaukštinimu. Jo veidą buvo perkreipusi ne mažiau aršesnė veido išraiška. Jis maniakiškai šiepėsi, bet akys buvo išgąstingos. Jis neišlaikęs įtampos, kada-ne-kada, balsu, prisodrintu pykčio, paniekos sau ir aikštingos gėlos tonų, pratrūkdavo irzliai rėkti. Tačiau tuojau supratęs, kad negali sau leisti išreikšti susikaupusių geidulių, tų gašlių minčių, prieštaringų ketinimų ir liguistų įtarimų, gailiai sukūkčiodavo.
- Nėra skausmo, – įtūžęs suklykė. - aš pats esu skausmas! - Ne! – susizgribęs papurtė galvą, - tuštumos glėbys plečiasi, o bedantės žiaunos įčiulpia mano sielai gėlos. Ji kaskart vis labiau ir labiau... Arba tuščia viltis, kad laikas gydo, arba žemės celėje sapnuojanti siela.
Himolos giria savo svečiui buvo kaip skaidrus sielos veidrodis. Jį iškraipė į save žvelgti neprityrusios akys. Jam nuo per daug skubaus ir nedarnaus ėjimo ėmė verti širdį, o krūtinė nevalingai trūkčiojo. Jis giliai įkvėpė ir aikčiodamas dūsavo. Jis norėjo, kad jo rankų ir širdies neskirtų gremėzdiškas abitas. Ketino pamasažuoti savo plyštančią širdį. Jis jau lenkėsi ir buvo begriebiąs abito kraštelį. Netrukus pajuto valios stoką ir papurtė galvą. Luktelėjo, kad kiek atsikvėptų. „Aš prieš save nesilankstysiu. “ Jis kiek palūkėjęs kilstelėjo palaidą plačią rankovę ir nusmaukė iki alkūnės. Įsižiūrėjo į virvę, tankiai susiraizgiusią aplink liauną riešą ir galvojo apie savo prieštaringus jausmus. Abejonė, geismas ir silpnavališkumas - tai virvė. Suskilusi sielos geldelė prisipildė saldaus, glitaus ir lipnaus gyvastingumo. Abejonė, geismas ir silpnavališkumas - tai jis.
Netoliese pasigirdo triukšmas. Jis sukluso, o jo ausys pasistojo. Tai buvo nuotaikingi balsai ir pratisas krykštavimas. Šis triukšmas jo prote susiliejo į pulsuojantį įtampos burbulą. Burbulas be perstojo plėtėsi, ir atrodė, kad tuojau sprogs! Jo širdis pastėro. Jos veriančius dieglius kaip mat pakeitė išsiblaškęs ir klaikinėjantis žvilgsnis. Žvilgsnis be suvokimo rėmėsi instinktu. Instinktas rėmėsi kojomis. Jos pratrūko bėgti į girios tankmę. Jis po kiek laiko, kai širdį vėrė jau nebepakeliami diegliai, sustojo pažliugusiame raistyne. Temo. Vakarėjantis, jau blankus dangus ant raisto metė melancholišką gaisą. Jis viena ranka atsirėmė į sutrūnijusį medžio kamieną, kita gniaužė abito skverną prie širdies. Puvenai neatlaikius jis susmuko į raistą. Apimtas kerinčios gyvenimo agonijos raitėsi ir plyšavo tarsi gyvatė, kuriai apkarto jos pačios nuodai. Vėliau nurimo ir apimtas apatijos pragulėjo, kol visiškai sutemo. Aklina tamsa savo įsčiose brandino naują žmogų.
Nakties tylą nutraukė vos girdimas, bet įkyrus ir netramdomas šnabždesys. Iš pradžių buvo galima išgirsti skirtingų balso tonų įvairovę. Šnabždesys sudarė įspūdį, kad jo šaltinis buvo nepriklausomas nuo erdvės. Galbūt tai pakrikusio proto haliucinacija? Jis vieną akimirką ūmai pakilo virš raisto, kuriame gulėjo Gilchristas. Pasirodė, kad jo šaltinis telkė visus tuos balsus ir buvo priklausomas nuo erdvės. Šnabždesio šaltinis pakilo dar aukščiau, pleveno tarsi plunksna, bet neišnyko. Gilchristas atsitokėjo. Jo klausa įsitempė it styga. Ją laisvu minoro ritmu gnaibė ne tik realus pasaulis, bet ir paties įaudrinta vaizduotė. Jo klausa buvo gašlių minčių, nedarnių ketinimų ir liguistų įtarimų portretistė. Ji tapė nakties įsibrovėlio pavidalą. „Kas tai? “
- Ar girdėjai! – kreipėsi su žvarbiu atšiaurumu - Taip! Dabar balsas girdėjosi aiškiai. Tarpusavyje persipynė miriadų miriadai balsų. Jie susiliejo į darnų ir aksominį balso toną. Žodžiai, nors ir buvo išgiedoti kone pamaldžia maniera, kuria gieda vienuoliai, nederėjo su tąja tonų darna. Jie slėpė kažkokią pašaipą. Balso šaltinis nuo jo kiek nutolo. Tačiau buvo justi, kad jis sėlina oru, tarsi judrus čiuožikas slystų ant vandens paviršiaus. Gilchristas įsižiūrėjo į akliną naktį ir klaidžiojo buku žvilgsniu. Pabandė įsivaizduoti balso šaltinį. Gilchristas užsimerkė ir kuo tyliausiai užsikniaubė burną, kad nevalingai neištrūktų išgąstis ir laukė.
- Aš esu didesnis toliaregis negu tu kada nors galėjai pamanyti. Aš matau tave, nors ir visas skendi tamsoje, negu kaip Tas, kuris giedrą dieną klausia „kur tu“ - balso šaltinis į jo galvą dvelktelėjo lediniu švogždžiančiu atodūsiu.
- Eik šalin! - Gilchristas staiga pajuto išgąstį. Jis sumaišė jo tulžingą kraują su švelniu pienu. Pastėro, isteriškai suklykė ir apgraibomis ieškojo abito gobtuvo. Norėjo prasmegti kiaurai žemę. Jis savo rankomis, kurios suledėjo nuo nakties vėsos, dribšai dangstėsi galvą. Kilo ir bandė bėgti. Jis ryžtingai žengė keletą žingsnių, bet užkliuvo už kažkokio keisto daikto. Prarado pusiausvyrą ir pargriuvo. - Nepaisau, nešdinkis! - Gilchristas gulėjo susirietęs kokono poza, įsikniaubęs į savo kelius ir klejojo liguistu žvilgsniu. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į vidų ir ieškojo kažko, kas padėtų suprasti tikrovės nesuvokiamybę ar nesuvokiamybės tikrovę. Gilchristas žinojo, kad balso šaltinis jį stebi. Aplink jį nuvilnijo trūkčiojantis kvatojimas. Balso šaltinis buvo atstumiantis. Jo juokas buvo įžeidi užuomina. Ji provokavo nukreipti žvilgsnį ne į juokaujantįjį, bet į save. Tai buvo piktdžiugiškas juokas. Jis prisiliečia tiek prie nuodėmės, tiek prie to, kas šventa, baugino ir tuo pačiu gundė.
- Sveika, Marija, kasdienės duonos, malonės pilnoji... - mikčiojo virpančia burna.
- Cha cha cha, tu juokiesi savo širdyje. - nerišlią maldą pertraukė balsas. - Tebūnie! Kodėl tu meldiesi, jeigu nėra skausmo, kuriuo nebūtum tu pats? – Gilchristas įtūžo, kad balso šaltinis sugeba ne tik matyti jį, skaityti jo mintis, bet ir jį sekti. - „Tu, Gorgone, spjovei į mane mano sielą stingdantį melo spjūvį. Aš spjoviau ant tavęs! “
- Ša, - staiga sukluso ir su švogždiančiu riaumojimu tarė, - pasiklausykite! Tavo giedravalkės akys vengia mūsų akių akistatos. Aš tą gerai mačiau. Tu man įvarei baimės, kai tu į mane pažvelgei tuo savo stingdančiu žvilgsniu. Atrodo, tarsi būtum išgirdęs ar pamatęs tai, apie ką ilgą laiką svajojai, bet nesivylei, kad tai gali tapti tiesa.
- Pasiklydusi siela, jeigu matai šviesą, eik į ją. – įsakmiai ragino virpančiomis lūpomis. - Pasitikėk manimi, eik ten ir rasi ramybę!
- Tavo akys, ta septynių užraktų knyga, liepsnoja pažinimo geismu ir kūrybiniu žaismu. – sukriokė atgrasiai, kiek pataikūniškai. - Aš tai mačiau.
- Tu tik pamanyk, mano akių gelmėje sutilpę vien žibūs rubinai. – atkirtau suklusęs ir jausdamas išgąstį. - Verčiau patikėčiau, kad mano akių kampučiai aptraiškanoję krislais, kurie slepia rastą. Dabar eik! - įsakmiai raginau sumišęs.
- Eiti? Kur? – nusistebėjo čaižiu kikenimu.
- Eik į šviesą!
- Aš nematau jokios šviesos.
- Vardan Dievo, – įtūžęs suklykė ir padarė maldingą gestą, - melsk šviesos!
- Tu savo sielą dangstai nesuskaičiuojama galybe apgaulės uždangų. – tarė atžagariai, vos nesuklykdamas. - Jos nukrisdamos atveria prigimtinės nuodėmės žaizdrą. Jis tave ligi šiol vesdavo į proto aptemimą. Nebijok tavo sielą laižančios liepsnos. Tu negali pasislėpti nuo jos gundytojiškų liežuvių.
- Nepaisau, piktžodžiautojau, eik šalin! - išsiveržė beviltiškas šūksnis.
- Būdrauk! – sukluso ir čaižiu ir veriančiu balsu pataikūniškai tarė. - Tam, kad neštum šviesą reikia degti. Šviesa yra tik paviršius to, ką dėl jos reikėjo paaukoti. Kiekvienas dėl šviesos turi paaukoti tai, ką turi geriausia.
- Tai žongliravimas vaizdiniais, tik menka proto išmonė.
- Nereikia būti įžvalgiu, – tarė neatpažįstamai persimainęs balsas, - kad savo akimis pamatytume, kad mes, iš nežinia kur pasirodę ir kitų akyse sužibėję du bastūnai, esame akivaizdžiai nutolę nuo supratimo mintimis.
- Loyola, elgiesi kaip Erodas.
- Ką tu, – geraširdiškai sukikeno, - nepervertink manęs.
- Erodiškesnis už Erodą! – suprunkščiau džiūgaudamas. - Tu mane ne juokais išgąsdinai.
- Tu žinokis! – atkirto linksmu šūksniu kiek valiūkiškai. - Mūsų, tų nežinia kur žvelgiančių toliaregių, protas nėra pajėgus nutiesti mintis jungiantį tiltą, kad jų ryšys būtų nuoseklus ir būtinas.
- Mus labai paprasta apmulkinti.
- Tai Mal du siècle - mintis prarado pagrindą. Protas nėra pajėgus vieną mintį nuosekliai išplėtoti iki kitos minties. Jis negali jos pagrįsti ir pateikti kaip savarankiškos. Supratimo procesą lydi ir tęsia nebe mintys, bet vaizdiniai.
- Mes savo mintimis vejame vaizdinius. Tačiau jų pasivyti negalime.
- Jie eina pirma minties. Nėra nė vienos savarankiškos minties, kuri nepriklausytų nuo vaizdinių. Gilchristai, pažaiskime. – pataikūniškai ir su valiūkiška drąsa kvietė balsas. - Pamąstykime kas sau apie gyvybę, kas šiapus pasaulio, kas anapus pasaulio.
Jų miglotos mintys pokalbį darė vis labiau ir labiau nepakenčiamą. Tai vargu ar galėjo patenkinti netgi labiausiai fanatizmui neatsparų protą. Viena, tai apčiuopiama tikrovė, kurią galima matyti ir joje rasti bent menkiausią atitikmenį kalbai. Betgi visai kas kita, tai kalba, kuri yra įmesta į akliną tamsą ir turi savojo atitikmens ieškoti joje pačioje.
- Jeigu nepaisiau tavęs anksčiau, nepaisysiu ir dabar! – atrėžė gailiai vapėdamas.
- Jeigu tu pažvelgsi įdėmiau, - tęsė nepaisydamas, meiliai kviesdamas, - mūsų kalboje išvysi kur kas daugiau mintį perteikiančių vaizdinių negu ją pagrindžiančių minčių, arba nežinia kokiu pagrindu vaizdinius perteikiančių minčių.
- Argi nesupranti, kad pastangos vaizdu suprasti gyvybę prilygsta debesų pastangoms rasti prieglobstį tarp vėjo.
- O Gilchristai, - pašiepdamas niūniavo, - mes toli gražu ne mintimis lydėsime vaizdus. Mes tai darysime vis tyru proto pokalbiu saldžiu, kurio žodžiai yra elegantiškų minčių vaizdai.
- Jeigu nori, - drėbtelėjau atsainiai, nesumodamas ką atsakyti, - parodyk kaip tu vaizdais išdarkai mintis.
- Vos tik imuosi apmąstyti gyvybę, prieš mane iškyla bekraštės jūros bangų nešamas apleistas laivas. Jo triume blaškosi įkalinta žmonių krūvelė. Kai kurie iš jų pasiligoję, kai kurie pakrikę, o kai kurie išsekę. Jie pakaitomis stebeilija į bekraštį jūros horizontą pro mažytį ir iš anapusinės pusės apskretusį langelį. Jie laukė naujos, dar neatrastos žemės. Tąkart, kaip kad dabar girdi mano sujaudintą balsą, jie pamatė iš horizonto platumų išnirusį mažą taškelį. Jis jiems atstojo visus galimus pasaulius ir buvo geriausias iš jų. Tai buvo išsigelbėjimas, dėl kurio jie galėjo paaukoti pačius save. Juos visus jungė pamišėliškas, kone gyvuliškas noras ne tiek išgyventi, kiek rasti išsigelbėjimą. Jie nenorėjo apsistoti vienoje žemėje, todėl nė už ką nebūtų palikę laivo. Jie susivilioję išsigelbėjimu, tos sau atnašaujamos aukos kvapu, ėmė veržtis per vienas kito galvas link sandariai užrakinto triumo viršaus. Jį dėl jūros horizonto stebėjimo buvo užmiršę. Kiekvienas, kuris prasiverždavo į priekį, geriausiai matė save ir savo pastangas. Nė vienas iš jų nenorėjo stabtelėti nė akimirkai. Sustojimas reiškė duoklę kitam iškopti į viršų. Išsekusieji buvo sutrypiami. Jie patį sutrypimą vertino skirtingai. Vieni kaip pasiaukojimą, kiti kaip ribų peržengimą, dar kiti kaip auką. Vargais ne galais iškopusieji į viršų privargę krisdavo į apačią. Galop laivo įgula įdėjusi visas savo pastangas, kad įkoptų į viršūnę, liovėsi lipti ir mirė. O tasai taškelis, kuris turėjo išsigryninti į žemę, laivą ar miražą išryškėjo per vėlai.
- Labai gražu, - pastėrusiu balsu šiepėsi, - tiesiog apverktinas vaizdelis, deja!
- Gilchristai, ar tu prisimeni, kaip tądien, kai mes susitikome, buvo saulėta ir gražu? – paklausė meiliai kvosdamas.
- Tu buvai apverktinos sveikatos. Nepaisant to, aš tau pasakiau, kad sinoptikai pranešė, kad bus labai saulėta. Tada mes įsikalbėjome ir nepastebėjome kaip sutemo.
- Tie praeiviai į viršų neretai užversdavo savo galvas. Man atrodo, jie sutardavo, kad saulės, kuri tada akinamai spigino, negalėjo matyti.
- Taip, - ištęsė gailiai ir virpančiomis lūpomis - ji spigino.
- Kaip jie galėjo vienas kitam pritarti arba vienas kitą užginčyti, jeigu tuo metu negalėjo vienas kito matyti?
- Ar turėtume apie tai patylėti?
- Anie nusigręžę nuo saulės galėjo apie ją tik mikčioti. Viena, tai sutarti tyla, bet visai kas kita, tai susitelkti draugėn ir tarti giriamąjį žodį. Už gluminančią tylą yra geresnis gyrius.
- Loyola, tu mane glumini ne ką mažiau negu tyla! – suklykė beviltiškai.
Jis jautė jo protą sukausčiusią abejonę. Tai vis labiau ir vis labiau kėlė įtampą. Jis jau atgavo jėgas ir ryžosi pakilti. Vieną akimirką netgi norėjo Loyolai užsiminti, kad jis jam parodytų išėjimą. Tačiau jame sukilo abejonė. Tai buvo vienas iš tų žmonių, kurių fizinė sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo dvasinės gerovės. Nors jis turėjo puikius fizinius duomenis, bet tai nė už ką neatpirko jo liguistos dvasios. Jos gerovė priklausė nuo jai pačiai nesuvokiamų prieštaringų impulsų.
- O auksine saule, - kreipėsi iškilmingai ir tarė pamaldžia maniera, - kurios amžinosios akys aprėpia pasaulio skliautą, išklausyk! Tu audi bekraštę aukso skraistę, mums, žemai nunarinusiems galvas ir nedrįstantiems pažvelgti į tavo atvaizdą.
- Jeigu taip kalbėsi ir toliau, man atrodo, patikėsiu, kad turiu gražią iškalbą.
- Kalbėk gražiai ir tu, kad nejausčiau kalbąs tau, bet ne saulei.
- Loyola, - tarė netekęs kantrybės ir žvelgė meldžiamai, - tai paistalai, tau tai nėra būdinga.
- „Iš savo akių ji svaido šviesos spindulius, pati būdama nematoma, ir vaikšto po dangų ugnies apdaru, einančiu jai iš burnos, tačiau išlikdama nematoma. “ Tada, kai saulė pasirodo danguje, jos nėra. Saulė pasirodo tada, kai jos nėra danguje. Tu, regimąja pamėkle, išlieki nematoma. Aniems, kurie imsis tavęs ieškoti, teks anksčiau ar vėliau nusivilti.
- Gana, - sutrikęs susinėrė rankas ant krūtinės ir nudelbė akis, - tu mane jau pradedi gąsdinti. Ar girdėjai, Himolos bažnyčia savo parapijiečiams įvedė „Bažnytinį mokestį“?
- Taip taip taip. - tarė su įkyriu nekantrumu, - Jeigu neklystu, išsklaidyk šį slogų sapną, bet, anot šventiko, tie, kurie išdrįs nemokėti šio mokesčio, neturės teisės kreiptis į jį tikėjimo ir bažnyčios teikiamų paslaugų klausimais.
- Jeigu šventikas prašosi aukų, tai yra iškalbinga užuomina, kad jis tikinčiųjų nevedė teisumo keliu. Kas tikinčiuosius turi vesti dievop, ar šventikas, tas dvasios piemuo, ar patys tikintieji?
- Atskleisk! – paragino įsakmiai.
- Jeigu tai yra pačių tikinčiųjų priedermė, tegu šventikai jiems palieka ir jų išteklius. Už surinktus pinigus buvo restauruojama bažnyčia. Tokios sąlygos nebuvo kliūtis pamaldas laikyti lauke. Vieną kartą pamaldų metu pro susirinkusiuosius parapijiečius visai netoliese pravažiavo ūkininkas. Jis ruošėsi sėjimo darbams.
- Kaip į tai reagavo tasai šventikas?
- Šventiko veidas persimainė, jis pasitelkė puikios gražbylystės gudrybes ir tarė: „ūkininkas neįsidės į savo karstą pinigų! “
- Taip, kurgi ne. – nusikvatojo trūkčiojančiu ir keistu juoku. – Tas ūkininkas savo laisvadienį skyrė, kad susimokėtų už įėjimą į bažnyčią ir susimokėtų palūkanas suteikdamas šventikui garbės. Aš, kai buvau gyvas, jaučiausi taip, tarsi būčiau įblokštas į tolimą ir man nepažįstamą kraštą, kur yra įsikūrusi svetinga barbarų gentis. Aišku, aš būdamas tarp jų negalėjau jausti nieko kita, išskyrus mandagumą. Antraip jie būtų mane pasmerkę už barbariškumą. Aš dalyvaudamas tos genties apeigose nejausdavau šventumo, tik mandagumą atlikti man svetimas priedermes. Pamaldose dalyvavę parapijiečiai buvo savo celėse. Jose jų giliausi širdies išpažinimai atsimušdavo į sieną. Tuo tarpu gamtoje viskas yra kitaip. Joje viskas persimaino ir atsinaujina. Joje nėra nieko nereikalingo. Aš labiau mėgau pasivaikščioti štai šios girios takais ar apimtas saldaus svaigulio braidžiau po upę negu leidau laiką pamaldoms. Gamtos tėkmė ir vaisingumas man atskleidė tikrąjį tikėjimo slėpinį. Aš jos prieglobstyje įtikėjau, kad aš galiu iš naujo įtikėti dievybe su sau pačiam nesuprantamu jauduliu, nerimu ir nepaliestu pamaldumu.
Gilchristas dabar galėjo aiškiai atpažinti Loyolai būdingą priešgyniautojo manierą. Anksčiau jausti pojūčiai buvo nepriekaištingas ženklas, kad tai buvo Loyola.
- Bažnyčia moko sauso katekizmo, bet ne gyvo tikėjimo, - staiga įsikarščiavo ir blaškėsi žvilgsniu po naktį. Jį apėmė nesuvokiamos jėgos perteklius. Jis visas brandintas giliausias mintis bloškė į tamsą.
- Atskleisk! – paragino netekęs kantrybės.
- Prietaringi žmonės savo nesavarankišką dvasią įkurdina šventovėje. - pagaliau jis atsikėlė. Jis stovėjo kaip įbestas ir nežengė nė vieno žingsnio į priekį. Klaidžiojo žvilgsniu po tamsą ir bandė atrasti balso šaltinį. – Jie joje pagal konkrečias komandas atlieka konkrečius gestus. Taip tikėjimas nėra ugdomas. Jis vis labiau ir labiau sustabarėja ir tampa prietaru. Tikintysis atranda tiesą, todėl jos neieško. Tuo tarpu netikintysis neieško tiesos, nes ja netiki.
- Tikintysis niekuo nesiskiria nuo netikinčiojo! – ištrūko pašaipus prunkštelėjimas.
- Gali būti tik absoliutus klausimas, bet ne absoliutus atsakymas. Jeigu būtų absoliutus atsakymas nebūtų klausimo, kuris jį kildintų. Kaip žinia, atsakymas neegzistuoja be klausimo. Viena vertus, tie, kurie tiki atsakymu be klausimo yra ne tik neadekvatūs, bet ir bijantys išgyventi abejonę. Tai yra tikintieji. Kita vertus, tiek, kiek atsiduriama absoliutaus klausimo akivaizdoje, tiek norima panaikinti abejonę. Tai yra užsispyrę prieštaros. Tačiau yra trečiasis kelias. Autentiškas žmogus ieško tiesos, bet netiki, kad gali ją atrasti. Gyvas tikėjimas yra atviras sau pačiam. Jis save užklausia, save paneigia ir taip save atnaujina.
- Atskleisk! – sušuko iškreiptai, kiek tvardėsi.
- Dievas nereikalauja, kad žmogus jį pažintų arba juo tikėtų. Žmogus sau neturi leisti net pagalvoti, kad tikėjimas yra iš lipšnaus pareigingumo atliekamos prietaringos priedermės. Dievo pažinimas ir jo artumas yra mano rūpestis. Aš pats savo tikėjimu reikalauju santykio su Dievu. Mano tikėjimas kyla ne dėl to, kad aš prieinu prie išvados, kad Dievas yra, todėl jį reikia pažinti ir tikėti. Aš tikiu, vadinasi, yra Dievas. Dievas kyla iš tikėjimo, bet ne tikėjimas kyla iš Dievo. Aš negaliu pažinti Dievo anapus savo paties tikėjimo. Jeigu aš Dievą galėčiau pažinti anapus tikėjimo, jį suprasčiau protu, juo netikėčiau. Autentiško santykio su Dievu ribos nubrėžiamos ne tada, kai Dievas pažįstamas. Jos nubrėžiamos tada, kai patiriama autentiška tikėjimo patirtis. Tikėjimo praktika nėra bažnytinė technika. Ji nėra nukreipta į prietaringą Dievo išpažinimą. Bažnytinių priedermių atlikimas ir Biblijos tyrinėjimas, jų supratimas ir iš to kilęs įsitikinimas nepriartins prie Dievo. Prie jo priartina tik gyvo tikėjimo patirtis.
- Viso labo religijos tyrinėjimas yra kapstymasis po jūros krantą. Tai yra ieškojimas kitoniškos kriauklelės, kuri paliudytų žinojimą apie jūros gelmes. Vienas iš tikinčiųjų tėvų, Pijus XIII, vylėsi, kad galima suderinti protą ir tikėjimą. Girdi, archeologiniai tyrinėjimai randant bent vieną pranašo kaulelį sustiprins tikėjimą. Jis tvirtino, kad gerosios naujienos apaštalai „privalo išmanyti ir vartoti moderniuosius literatūros kritikos metodus, rūpestingai susipažinti su semitų tautoms būdingais literatūriniais žanrais bei vaizdavimo būdais, neaplenkti nei archeologinių tyrinėjimų, nei istorijos mokslo laimėjimų, galinčių padėti atkurti senovės autorių pasaulėvaizdį. “ Jau seniausiame dokumentuotame kankinystės atvejyje apie kankinį Polikarpą rašoma, kad archeologai „surinkę jo kaulus, brangesnius už puošniausius brangakmenius ar auksą, palaidojome kur derėjo. “ Ten, jeigu „Viešpats duos, su džiaugsmu ir linksmybe švęsime jo kankinystę. “
- Tai nėra žmonių žvejai, bet brakonieriai. Jie žmones gaudo masėmis ir neatsižvelgia į tai, kurie iš jų yra tinkami, o kurie ne. Autentiškai tikėjimo patirčiai nereikia jokio papildinio, susijusio su istoriniais faktais ar moksliniais metodais. Tarkime, tyrinėdami kryžiaus žygius nieko nepasakysime apie pačią krikščionybę. Istorija ir joje pasklidusios savalaikės tikėjimo formas galima tik ištirti, bet ne jomis tikėti. Tai nieko nepasako apie tikėjimui prieinamą antlaikišką tiesą - Dievą. Savalaikės tiesos nėra tiesos matas. Istorijoje pasklidusios tikėjimo formos yra sustabarėję istoriniai faktai be gyvybės. Tai yra paprasčiausias prietaringumas ir gyvo tikėjimo stoka.
Gilchristas vylėsi, kad, kalbėdamas apie ilgą laiką brandintas mintis įsitvirtins miglotame pokalbyje. Jis dvejojo juo daugiau, juo labiau stengėsi rasti išeitį. Jis pajuto kaip jo valią apleidžia jėgos. Jėgos buvo įblokštos į joms pačioms svetimą pasaulį su jam būdingais keistais dėsniais. Viltis buvo permirkusi naktimi. Ją atrasti buvo ne taip lengva. Jis norėjo, kad balso šaltinis jį išvestų iš raistyno. Tačiau kažkas jį varžė.
- Ša, ša! Taip! – vos ne vos kantriai tvardėsi - Saule, - tęsė kiek romiai ir pamaldžiai, - kad jis galėtų įsivaizduoti tai, ką numano esant teisinga, tau leidus, ša, išgirsiu tavo šventumą. Tu savo liepsnos vežėčiomis ir eikliais ristūnais atneši šviesą iš tolių: su kaire ranka rytmečio šviesos versmę, ir su savo dešine nakties skraistę. Kai išauš rytas tu savo šviesa pripildysi Himolos šventyklos skliautus. Tu sugriausi šventyklą iki pat pamatų. Jos likučius išmėtysi po erdvę. Kai ankstesniosios šventyklos vietoje nebeliks nieko, išskyrus tuštumą ir ją pripildančią šviesą, naująja šventykla taps apšviestieji. Kiekvienas iš jų kas sau pasistatys naują šventyklą iš šventyklos likučių. Tu jos pamatus paliksi vylingiesiems. Jie galvos, kad juos gali sutelkti draugėn šventyklos pamatai. Šventyklos pamatų atskyrimas nuo jos likučių sukels didį vaidą. Į šventyklos pamatus įsikabinę viltingieji susipriešins su apšviestaisiais. Pirmieji manys, kad nereikia būti šventykloje, kad galėtum būti šventyklos dalimi. Jie jausis perdėm maldingi. Antrieji manys, kad nereikia būti šventyklos dalimi, kad pats galėtum būti šventykloje. Jie jausis iškilę savo akyse. Pabaigoje jie visi gulės vienodai laimingi, vienodai pavargę. Kai naktis subrandins tavo sėklą ir jie bus tave užmiršę, jie tave atsimins. Tačiau bus per vėlu - tavęs jau nebebus. Tu pasirodysi tada, kai jie tave užmirš.
- Loyola, tu kliedi. - pratrūko gailiai inkšti. - Išvesk mane iš tamsos.
- Eik į šviesą! – užgauliai pašiepė.
- Netrukus išauš, todėl tu gali nesivarginti.
- Taip taip taip. – atžagariai numykė. - Dabar išgirkime kūriniją.
- Gerai. – išsiblaškęs sumikčiojo. - Aš mielai pasidalinsiu savo patirtimi. Aš kažkada buvau neprastas kalbų, susijusių su įvairiais meno klausimais, kūrėjas.
- Tu buvai meno žinovas?
- Aš gilinau istorijoje pasklidusias žinias apie grožį ir nuosekliai domėjausi nūdienos kūryba. Trumpiau tariant, aš kūriau savitą santykį su menu.
- Atskleisk! – paragino meiliai kiek atlyžęs.
- Mes gyvenimą galime vertinti tik jo paties skleidimosi metu atskleistais faktais. – kalbėjo sutrikęs ir su pastėrusiu žvilgsniu. - Nei iki susidūrimo su gyvenimu, nei po susidūrimo su gyvenimu negalime į jį žvelgti taip, kaip žvelgėme anksčiau. Tai, kas praėjo, arba tai, kas dar bus, yra mūsų valios, mūsų proto ir mūsų vaizduotės kūrinys. Gyvenimas yra skurdus sielos jutimų atgarsis. Todėl jis yra giminingas kūrybai.
- Jeigu yra taip, kaip sakai, tebūnie. Tepasirodo tasai, kuris viliasi Šekspyro sielos stygas palenkti bent vienam jo dramų skambesio tonui. – atkirto grubiai ir neperkalbamai. - Aš patikrinčiau, ar jam pažįstami sunkiai prieinami ir tamsūs sielos užkaboriai. Tada pažiūrėčiau, kuriuose iš jų jis atrado Hamletą, Otelą ar Makbetą. Aš galiausiai nusijuokčiau. Jis neapsiėjo be puikių žmogaus gyvenimo faktų išvedimo iš kūrinio įgūdžių. Jis buvo aplaidus, nes pats to nesuvokdamas pripažino kūrybos pirmenybę gyvenimo atžvilgiu.
- Tada man daugiau ar mažiau iškildavo apsispręsti neleidžiantis klausimas, ar meno esmė, kurią įžvelgiu aš pats, ir aukščiausias meno kūrinio pripažinimas, kuris pasiekiamas žodžių ginčais, yra suderinami dalykai. Jis iš pradžių pasimetė, bet vis dar bandė išlaikyti dėmesį ties jam artimais prisiminimais. Ši nedarna mane atskyrė nuo visuomenės ir mane padarė nepalenkiama priešgyna. Aš stojau piestu prieš kasdienybės plepalus. Galiausiai aš praradau bet kokią viltį, kad aš galiu rasti tai, ko tikiuosi. Tada viską mečiau.
- Nū-nū! – šūktelėjo pašiepiamai. - Eik peklon!
Gilchristas pažinojo Loyolą kaip nesukalbamą stačioką. Tačiau netgi jis išlaikydavo taktišką atstumą, kai kalba pasisukdavo ties įvykiais, kurie žymėdavo asmenybę perkeičiančius lūžius. Gilchristas nežinojo ko imtis.
- Kas yra kūryba? – paklausė susizgribęs.
- Kūryba nėra žmogaus gyvenimo perdirbinys. – tvirtino primygtinai ir tęsė. - Kasdienė patirtis, įsimintini įvykiai ar idėjos, ta tikrų tikriausia regimybė, yra kūrybos pasirodymo sąlyga. Tačiau tai nėra jos esmė. Ji nėra tai, kas mena saldžią regimybę. Kūryba yra darymas be iš anksto jį lemiančios idėjos.
- Argi darymas gali būti be idėjos? – suglumęs nusistebėjo.
- Jeigu atidarytume laikrodį, tai pamatytume laikrodžio sudėtines dalis. Mes negalėtume pamatyti laiko, kaip laikrodžio esmės. – toliau skrupulingai aiškino balsas. - Sudėtinės laikrodžio dalys nėra laikrodžio esmė. Lygiai taip pat karolių vėrinys sutelkia draugėn karoliukus kaip sudėtines vėrinio dalis, bet ne kaip vėrinio esmę. Žmogus nekuria esmės. Jis atveria esmę sutelkdamas daiktus, kaip sudėtines kūrinio dalis. Kūrybos esmė yra tinkamas darymas (karoliukų sutelkimas). Tai nėra idėja (išbaigtas vėrinys). Kūrinio esmė nėra idėjos išbaigtumas. Kūrinio esmės nelemia idėją išbaigiantis momentas. Kūrinio baigtis priklauso nuo esmės. Jos negalima sukurti, išskyrus atverti. Karolių vėrinio sudėtį galima išardyti į paskirus karoliukus ir toliau plėtoti vėrimo procesą. Kitaip tariant, galima išsaugoti nepaliestą vėrinio esmę. Tėkmė išreiškia esmę. Esmė atveriama tik aktyviai kuriant, bet ne tada, kai iš kūrinio pasyviai išvedama idėja. Puikus gyvenimo kūrinys yra pavykęs eksperimentas.
- Kas atveria žmogaus esmę?
- Nė viena žmogiška idėja nėra pakankama, kad ji išreikštų žmogaus esmę. Tai gali išreikšti tik gyvenimo kūryba ir grožis.
- Aš laikau savo priederme tau patikėti tai, ko nežinau! – šūktelėjo ramindamas save ir žvelgė tiesiai į tamsą.
- Ar tau kada nors teko nors mažuoju piršteliu prisiliesti prie paties kūrimo, kuris buvo negražus?
- Paties negražaus kūrimo nemačiau, - patvirtino kiek sutrikęs, - išskyrus tokį kūrinį.
- Dėl to niekas nesako, kad šaunus kalbėtojas gražiai užbaigė kalbą.
- Aš nesiviliu, kad savo gyvenimą galime užpildyti laime, kurią gavome iš keleto valandų tuštybės ir vaizdų vijimosi mintimis žaismo. – dėstė kiek virpančiu balsu ir su nejudriais rankos mostais. - Tačiau tikiu, kad mūsų kalbos graži pabaiga gali atpirkti ligšiolinį mūsų kalbos skurdumą.
- Visgi sakoma, - pratarė pataikūniška maniera, - kad kalbėtojas gražiai išplėtojo kalbą. Apie gyvenimo kūrinį galima pasakyti šį bei tą. Tačiau visai neįmanoma kalbėti apie jo kūrimo procesą. Ribotu protu suvokiama idėja negali išsemti viso kūrybos proceso gelmės. Jeigu visi žinotų gyvenimo kūrybos „formulę“, visi kurtų puikiausius gyvenimo kūrinius. Kiekviename gyvenimo kūrybos procese slypi kažkas daugiau negu banali proto išmonė, išsireiškus poetiškai, idėja. Viena vertus, kad suvoktume bazilikos grožį nebūtina žinoti bazilikos brėžinių. Jeigu grožio esmę išreikštų bazilikos sudėtis, teigtume, kad grožio paskirtis yra pagerinti regimuosius dalykus. Jeigu teigtume, kad gamtą pagerintume sukurdami baziliką, save bandytume tik apgauti. Tai tolygu teigti, kad meistras surinkdamas laikrodžio rodykles atskleidžia laiko esmę. Išorinio pasaulio reiškiniai atsiskleidžia tokie, kokie jie yra. Todėl jų negalima nei pakeisti, nei jiems kažko pridėti. Kita vertus, pasaulyje yra daug neišvaizdžios sudėties statinių, kaip siaubingi Atėnų partenono griuvėsiai. Jie yra ne ką prastesni už nuolat puoselėjamą baziliką. Grožis nekyla iš regimųjų reiškinių sudėties.
- Istorijoje buvo apsigimusių menininkų, - tarstelėjo mikčiodamas ir įtraukė galvą į pečius, - kurie stebėdavosi išgirdę, kokiomis įvairiapusiškomis idėjomis yra apipinamas jų kūrinys.
- Toji jų nuostaba išreiškė įžvalgą, kad visi vertinimai yra savotiškai teisūs. – paaiškino nuovokiai stebėdamasis. - Nūdienos gyvenimo kūrėjai visą kūrybos procesą palenkia konkrečiai idėjai. Jiems trūksta kūrybinės laisvės. Jų kūriniai neatveria jokios esmės ir nėra atviri vertinimų įvairovei. Jie pamiršta kūrybos proceso žavesį ir sukuria viena kitą keičiančias konkrečias „originalias“ ar „kitoniškas“ idėjas.
- Tikriausiai tie kūrėjai, kaip ir kiekvienas rubensiškas protas, turi neišlavintą protą, kuris anksčiau ar vėliau supranta, kad meistriškumas ir kūrybinė branda geriausiai pasireiškia aistringoje ir novatoriškoje jaunystėje negu meistriškoje senatvėje.
- Anksčiau tam, kad kūrėjas sukurtų meno kūriniu įkūnytą metaforą, - toliau aiškino su skrupulingu rūpesčiu, - reikėjo išgyvenimų. Jis į juos leidosi stačia galva. Išgyvenimai tapdavo medžiaga meninei kūrybai. Tačiau meno kūriniu įkūnyta metafora yra nepakankama norint išreikšti prieštaringą gyvenimo tikrovę. Prieštaringą gyvenimo tikrovę atliepia metaforiškas gyvenimo kūrinys. Gyvenimo kūrėjuje yra sutelkti prieštaringi kūrybiniai impulsai. Jie intensyviai ir stichiškai keičia vienas kitą. Toks kūrėjas vienodai įkūnija tiek estetą, besiblaškantį faustiška dvasia, tiek asketą, kuris įveikė pasaulio ribotumą ir spinduliuoja nuosaikia ramybe. Gyvenimas yra kūrybinė plotmė. Puikus gyvenimo kūrinys yra kuo plačiausia kūrybinių impulsų įvairovė.
- Papasakok apie kūrybinius impulsus. – baimingai vaptelėjo.
- Paprastai žmogus vertina kūrybinius impulsus pasitelkdamas savo valią, savo protą ir savo vaizduotę. Tačiau gyvenimo impulsus galima vertinti remiantis ne kažkuo kitu, bet pauze.
- Kodėl?
- Pauzė yra kūrybos postūmis. – tęsė ir kalbėjo vis labiau pataikūniškai. - Tarkime, iš ąsočio tuščios ertmės kyla liejimo galimybė. Kas ąsočiui tuštuma, tas žmogaus gyvenimui yra pauzė. Pauzė reiškiasi kaip laiko tarpsnis, kuris skiria darymą ir kūrinį, gyvenimo impulsą ir žmogų. Tinkamu metu išlaikyta pauzė lemia gyvenimo kūrinio baigtį.
- Tikriausiai dauguma žmonių atsidūrę puikaus gyvenimo kūrinio, kurio kiekviena detalė yra persmelkta pauze, akivaizdoje, – tarė spoksodamas į tamsą suglumusiu žvilgsniu. - iš jo išveda klaidingus kūrėjo gyvenimo faktus.
- Gyvenimo kūrėjas neturi biografijos. – aiškino vis labiau pataikūniškai, kiek rūsčiau. - Pačiu gyvenimu išreikšta metafora nėra biografijos dalis. Jis neturi biografijos ne įprastąja, gandais pagrįstų memuarų, atsitiktinių laiškų ar paskirų dokumentų prasme. Jis neturi biografijos gyvenimo kūrybos prasme. Gyvenimo kūrėjas neturi biografijos, kada gyvenimas paverčiamas metafora. Kaip į biografiją neįtraukiamos meninės kūrybos idėjos, taip į biografiją neįtraukiamos pačiu gyvenimu išreikštos metaforos. Šaunus gyvenimo kūrėjas nekuria savo gyvenimo interpretacijų, o kiti jų neranda.
- Bet žmonės nuolatos tarpusavyje konfliktuoja. Tuo pačiu jie yra įblokšti į nuolatos kintančius būties šešėlius, tik būtį menančią vaizdų karuselę. – tarė žvelgdamas vylingai ir aiškino laisvais mostais sukiodamas smilių. - Mes turime atrasti vidinę tiesą arba atsispirti mums priešiškai tikrovei.
- Mes išeities nerasime iškildami virš tikrovės arba ją palenkdami sau. – nuogąstavo su meiliu įkyrumu ir užsidegimu. - Mes turime pasitelkti tai, kas žmogų ir pasaulį sutelkia draugėn į juos apjungiančią vienovę.
- Kas apeina paskirą žmogaus ir pasaulio tvarką ir tai sutelkia draugėn?
- Tai yra grožis! – staiga išsprūdo valiūkiškas džiaugsmingas šūksnis. - Menas - tai žmogus, o žmogus – gamta. Menas – tai kitas gamtos vardas. – tęsė netverdamas džiaugsmu. - Mokslas neturi nieko bendra su gamta. Jis kuria pravarčias sąlygas žmogui tarpti gamtoje, bet nepakeičia paties žmogaus. Žmogų gali pakeisti tik gamta ir menas. Norėdami pažinti žmogų ir pasaulį turime atsisakyti mokslo, bet neturime atsisakyti logikos apskritai. Grožis turi savitą logiką. Ji pranoksta mokslinėje praktikoje taikomą logiką. Muzika nėra nei paskiras instrumentas, nei paskira grojimo technika. Sudėję draugėn visus muzikos instrumentus ir visas grojimo technikas negalėsime pasakyti kas yra muzika. Mokslininkai, kurie ištiria muzikos instrumentą arba grojimo techniką dalelę po dalelės, paslepia pačią muziką. Žmogus be grožio negalėtų pažinti nei savęs, nei pasaulio. Be grožio nebūtų galima sutelkti paskirų dalykų į juos apjungiančią tvarką. Grožis nėra protu kuriamos žmogiškosios idėjos ar „žmogaus meninio nagingumo ir vaizduotės darinys“. Grožis yra įblokštas į štai čia esantį pasaulį ir jo apraiškas. Tai nėra fantazijos pamėklių kūrimas, tikrovės tėkmės sustingdymas, jos pavertimas į statišką ir vienareikšmišką materijos gestą. Tai taipogi nėra priemonė pakilti į dangiškas aukštumas. Grožis žmogui yra reikalingas tam, kad jis atsivertų išoriniam pasauliui. O grožio pajauta! – pergalingai išsiveržė nuostaba. - Tai beviltiškas gėrėjimasis pasaulio darna, kai nesiviliama, kad galima atrasti ramybę arba pasaulyje, arba savyje.
- Jų grubūs protai, - vapėjo trūkčiojančiu ir vylingu balsu, - kurie bukomis juslėmis paniekina grožio mūzą, dar nepasiruošę.
- Gilchristai, ar matai, jau aušta! – staiga riktelėjo, o naktį perskrodė aidas.
- Taip.
- Ar matai, - tarė su iškreiptu orumu ir trūkčiojančiai nusijuokė, - debesys, aptraukę naktį, pamažu sklaidosi!
- Suduokime jiems paskutinį malonės smūgį. – tarė gailiai ir vylingai melsdamas.
- Nešdinkis iš mano akių, - balsas įgijo ankstesnį, čaižų ir grubų tembrą, - ir grįžk kaip tas, kurio niekas nematė ir nematys!
Tamsų raistyną nutvieskė pirmieji saulės spinduliai. Prašvitus Liudviko Gilchristo jau nebebuvo. Jis buvo kažkur kitur, ne čia. Jis regėjo labai skaisčią ryto žarą, metančią ryškius kaip pati saulė spindulius. Jis suprato, kad jo paties nėra.
- Apgavike, - suspigo kūkčiodamas, - tu ne Loyola!
Prieš tris dienas Himoloje...
Mano, neišskiriant paskiro žmogaus, tikrasis veidas, kaip mitinės pabaisos gorgonės, turi žmogaus ir žvėries bruožų. Manyje grumiasi dvi priešingos jėgos: gyvuliški instinktai ir tyra siela. Man instinktai vienu metu yra artimiausias, bet tuo pačiu ir tolimiausias dalykas. Patys tauriausi jausmai gali būti nesuvoktas gyvuliškas geidulingumas. Pats vulgariausias nuopuolis gali būti nesuvoktas sielos pagalbos šauksmas. Žmoguje nėra grynos meilės ir grynos neapykantos. Jos tarpusavyje yra neišvengiamai persipynusios. Todėl tas, kuris myli grynąja meile be pretenzijos į instinktus save apgauna lygiai tiek pat, kiek tas, kuris myli vulgariais instinktais ir nesivilia patirti grynąją meilę. Meilės paliestas žmogus, kuris paneigia neapykantą yra toks pat ribotas, koks yra neapykantos paliestas žmogus, kuris paneigia meilę. Visi konfliktuoja su savo dvilype prigimtimi, ir, deja, dažnas gyvenime neretai pasiklysta. Didžia dalimi žmonių tarpusavio santykiai yra pagrįsti gyvuliškais instinktais, kurie nėra pastebimi plika akimi. Jie yra įaugę į sustabarėjusias visuomenines sutartis. Žmogus gyvuliškąja puse sau palenkia kitą žmogų, o žmogiškąja dangstosi. Civilizuotas Himolos žmogus yra primityvesnis už urvinį. Urvinis nesivargindamas patenkina savo instinktus ir geidulius. Tuo tarpu Himolos žmogus turi peržengti daugybę visuomenėje įsigalėjusių barjerų, tokių kaip socialinė ar materialinė padėtis, kad patenkintų tuos pačius instinktus. Prakeikta satyrų žemė! Mano gyvenimas dėl mane persmelkusio dvilypumo virto paskirais įvykiais, kurie vienas kitą nustelbė kančia. Aš geidžiau rasti nors vieną man artimą sielą, ne žmogų, bet sielą. Aplinkui atrasdavau vien savimi patenkintus žmones. Jie apsiribojo siauru pažįstamų žmonių rateliu. To eigoje pradėjau chaotiškai ir gan dažnai neadekvačiai blaškytis iš vienos pusės į kitą. Aš ieškojau atramos ir vyliausi rasti tų, kurie nuo gniuždančios gyvenimo priespaudos atrado paguodą senovės graikų, indų ar kinų išminčiuose. Nenorėdamas atidėlioti laiko, kuris dažnai masindavo abejonėmis, suplanavau laiką praleisti nakvynės namuose. Vos tik peržengęs nakvynės namų slenkstį išvydau kaip prie manęs nesikuklindamas priėjo vienas benamis. Tai buvo pagyvenęs ir didžiai orus vyriškis. Jis manęs paprašė keliasdešimt centų alkoholiui ir pabrėžė, kad geriau paprašyti, bet ne vogti. Jis šia taisykle vadovavosi savo visą ne tokį jau ir trumpą gyvenimą. Kiek vėliau prie manęs priėjo kitas pagyvenęs vyriškis, kurį buvo apėmęs gyvenimo kartėlis. Jis manęs paprašė keliasdešimt centų. Tačiau jį taip varžė slogi savijauta, kad jis nesugebėjo man išlementi nieko, kas parodytų mano dorybingumą. Aš jiems mandagiai atsakiau, kad aš nesu pakankamai apsirūpinęs, kad nerūpestingai švaistyčiausi pinigais. Tuo metu gerai nujaučiau, kad tai buvo vieni iš tų žmonių, kurie skaudžiai išgyvena savo prigimtinį dvilypumą. Todėl įsidėjau domėn ne tai, ką mačiau akimis ir išgirdau ausimis, bet tai, kas juos atvedė ten, iš kur jie nėra pajėgūs išeiti. Aš nenorėdamas, kad mano mintis nustelbtų paskiri vaizdai, nepastebimai išsliūkinau iš nakvynės namų ir išėjau pasivaikščioti. Be numanomos krypties. Eidamas pro nugenėtas gatvės liepaites, kelio ženklus, kuriuos nublukino besaikis eismas, ir pro praeivius, iš kurių neretas mane palydėdavo dviprasmiška šypsena, mąsčiau. „Tiedu benamiai vienas nuo kito nesiskiria. Juos atvedė ten, kur jie negali arba nenori nieko keisti, nesugebėjimas apsispręsti, bet ne sąmoningas apsisprendimas. Jų vienintelė tiesa yra praeitis. Jie praeitį apipynė tik jiems patiems suprantamais simboliais, kurios jie negali arba nenori pakeisti, ir išmalda, kurią panaudoja, kad ją pamirštų. Pirmojo gyvenimiška tiesa ir drąsa neturi daugiau vertės už antrojo bejėgišką tylą ir mikčiojimą. Kaip būtų gerai rasti nors vieną benamį, kuris benamystę laikytų natūralia savo įsitikinimų išdava. “ Taip begalvodamas išsiblaškiau ir pro akis praleidau kaip priėjau miesto aikštę. Į parduotuvę užsukau nusipirkti viskio. Išėjęs glebiai pasitryniau savo išvirtusius akių obuolius. Jie buvo apsiblausę, pusiau būdravo. Tada pasirąžiau nugarą, kad slapčia į užantį įsidėčiau viskį. Abejingai nužvelgiau priešais mane nusidriekusią aikštę ir joje pabirusius praeivius. Mano žvilgsnis nejučia nukrypo ties šalimais esančiu gatvės suoliuku. Ant jo sėdėjo apskaręs pagyvenęs vyriškis. Jis šalia savęs buvo pasidėjęs ramentus. Jo lūpos buvo plonos, skruostikauliai įdubę, nosis kumpa ir išsišovusi. Per žandikaulius nuaugusi barzdelė ir tarp lūpų ir smakro paliktas barzdos ruoželis dengė smulkų žandikaulį ir išsišovusį smakrą. Tai nebyliai bylojo apie savininko įnoringumą ir aistringą būdą. Jis buvo apimtas melancholiško stuporo, o erdvioje miesto aikštėje jautėsi tarsi įspraustas. Jis atrodė taip, tarsi būtų išleistas iš tamsios celės, kur atbunka visos juslės, emocijos ir mintys. Jo kūnas buvo toks sulysęs, o skruostikauliai tokie įdubę, kad jo negalėjau įsivaizduoti įmitusio. Apie kito žmogaus kūną galima susidaryti įspūdį tik tada, kai akis į akį susiduriama su jo veidu. Todėl jį stebėjau iš padilbų ir su nekantrumu laukiau, kol susitiks mudviejų akys. Jis tai pastebėjęs atsigręžė, žvelgė į mane su stoiška ramybe, neįnoringai, bet supratingai. Visgi jo akys buvo skvarbios ir ugningos. Į mane prasiskverbė jo gilus žvilgsnis. Jis manyje paliko kažką, ko aš nebuvau pajėgus suvokti ir nieko nepasakęs išėjo. Jis dviprasmiškai nusišypsojo. Aš kiek sumišau. Mane masino abejonė, ar buvau pastebėtas kaip slėpiau viskį. Laukiau nenorėdamas išsiduoti. Norėjau jį palikti visų gailestingiausių dievų valiai, kad jie tarpusavyje rungtųsi dėl jo gyvybės. Tačiau laukiau, kad bent vienas iš jų išgelbėtų mane. Tada jis pamojo smiliumi, kad prieičiau artyn.
- Na, drąsuoli, - kreipėsi valiūkiškai nenustygdamas, - eikš artyn! Ir nebijok!
- Sveikas, sveikas, - tarstelėjau droviai, - nors derėtų klausti, ar dar sveikas.
- Veikiai ateik!
- Atrodai kaip kokia kerpė, pelėsis ar žiedinis kopūstas.
- Gyvatės neištiesinsi.
- Seneli, - kreipiausi nusistebėdamas, - kuo galėčiau tau padėti?
- Pasakyk, kokie šiandien bus orai.
- Žiūrėkis savo gyvybės, bet ne orų.
- Prašalaiti, tik maža dalis praeivių labiau rūpinasi žmogumi negu kad orais!
- Tu esi vienas iš jų! – atkirtau papriekaištaujančiu šypsniu. - Tau labiau rūpi orai, bet ne žmogus, tu pats.
- Neverta tikėtis, kad praeiviai pasikeis. – numykė ir glebiai numojo ranka. - Visai kas kita, tai orai. Aš noriu sužinoti, ar bus apsiniaukę. Tada galėčiau ištirti, iš kurių praeivių, einančių į darbus, parduotuves ar bankus, mobiliųjų telefonų ir automobilių pasklis pramoninė šviesa. Man tasai jų žiburys parodys, kurie iš jų nėra žmonės.
- Himolos sinoptikai pranešė, kad saulė eis kaitryn pretenzingo jaunuolio žingsniu, - sėdausi šalimais ir palengva atsidusau, šiaip ne taip rezgiau sakinį. - Visai tikėtina, kad kaip ji nuožmiai įsiverš, taip tyliai išsliūkins. Visai gali būti, kad bus nepastoviai debesuota su pragiedruliais. Žodžiu, orai bus permainingi.
Išties, aš tai gerai prisimenu. Tądien ant aikštės nekrito nė menkiausias debesų šešėlis. Ją vaiskiai apšvietė saulė, o tykus brizas dvelkė tarsi pavasaris švelniu prisilietimu kviestų pabusti snūduriuojančią gamtą. Tai aikštei suteikė neregimos dermės. Aikštė buvo tarsi niūrus peizažas, kurį pagyvina orus vaizduojantys skoningi spalvų atspalviai.
- Puiku!
- Aš norėčiau su tavimi susipažinti. – tariau ranka mąsliai ramstydamas smakrą. - Kas tu esi?
- Paprastai aš mėgstu kvailas kalbas, kad sutikčiau už jas didesnių kvailių, kurie jomis pasipiktina. Taip sužinau su kuo nenoriu turėti nieko bendra. Tau padarysiu išimtį! Leisk pagalvoti. – staiga sudirgo ir netrukus nieko nepaisydamas pakėlė balso toną - mano gyvenimas, tai vienas ilgas pokalbis su Viešpačiu. Aš pasakodamas savo gyvenimo istoriją tuo pačiu išgirsiu Viešpatį.
- Tu išgirsi Viešpatį savo pačiu gyvenimu? – Aš visada galvojau, kad žmogui atsidūrusiam neaiškaus pasakoriaus akivaizdoje geriau įsivaizduoti save esant arba geresniu, arba blogesniu. Taip išaiškėja jo kalbos vertė. Jeigu žmogus už pasakorių jausis prastesnis, kalbėtojas jį vedžios už nosies. Pasakorius jaus, kad jis nėra pajėgus arba vertas suprasti jo kalbos. Tačiau jeigu žmogus jausis už jį pranašesnis, kalbėtojas sutelks daugiau pastangų, kad apgintų save pats negu išsaugos savo kalbos vertę. Šįkart aš nudaviau, kad esu už jį kvailesnis – Tavo gyvenimas toli gražu nėra panašus į Viešpaties garbei pakankamą gyrių.
- Kadaise, - tęsė ir patogiai atsirėmė į suolelio atloštą, - žmonės iš linksmybės rengdavo puotas, kuriose likdavo vietos ne vien tik vynui, bet ir kilnių dalykų gyriui. Toksai Agatonas vienoje savo paties surengtoje puotoje dviprasmiškai išgyrė meilės dievą Erotą. Jis savo pagiriamojoje kalboje sumaišė „kur pokštą, kur rimtumą. “ Kiek save prisimenu, mano gyvenimo tikrovė buvo apverktina, iš kurios juokėsi Dievas. Ji taipogi buvo komiška. Man mano nepriteklius dažnai pasirodydavo kaip tai, kur nereto civilizuoto žmogaus trūkumai juose rastų sau vietą, - ištarė lūpomis, kurios buvo aptekusios žavia nekaltybe. - Tačiau man kiti žmonės buvo Dievo ausys. Aš kituose stengiausi išgirsti Dievą ir taip per juos kalbėtis su Dievu. Tačiau tai buvo nesutaikomas prieštaravimas. Viena vertus, norėdamas kreiptis į žm0gų, kreipiausi į jį angelų kalba, kurios jis nebuvo vertas. Kita vertus, net patys gražiausi žodžiai neprilygo tam, į kurį iš tiesų kreipiausi. Todėl jeigu tu turi drąsos pažvelgti į akis dieviškumui, kuris pulsuoja pačiu gyvenimu, klausykis!
- Gerai! - aiktelėjau iš nuostabos.
- Taigi, tėvai mane pagimdė tam, kad atkeršytų gyvenimui už tai, kad jie gimė. – tarė žvelgdamas oriu žvilgsniu.
- Argi šitaip būna? – kiek bukai pasikrapščiau smilkinį.
- Jeigu mano atmintis neapgauna, man sakė, kad priešinausi gimti, o kai gimiau tylėjau. - staiga nukreipė žvilgsnį į šalį ir mąsliai raukė antakius. - Mano, dar mažo mėsgalio, akyse buvo įrašyta, kad pats gimimas yra ne malonė, kuri suteikia progą kurti prasmingą gyvenimą. Tai buvo kaina, kurią reikia išpirkti pačiu gyvenimu. Aš buvau vienas iš tų vaikų, kurį jo tėvai bandė išmokyti su lipšniu mandagumu atlikti žmogiškąsias priedermes. Todėl kai ūgtelėjau tiek, kad galėčiau pradėti savarankišką gyvenimą, bandžiau save įtikinti, kad mano pagrindinis rūpestis yra pasirinkimai, iš kurių susidaro gyvenimo gerovė. Tačiau kiti žmonės man kėlė nuoširdžių abejonių. Žmogus dažnai nežino ko jis pats nori ir kad nežino kaip jis susikuria savo norus. Žmogus tik stengiasi save įtikinti, kad jo stačiai ypatingas vylius, kaip gyvenimo prasmė, yra neišjudinamas ir nekintamas. Anie žmonės gyvenime siekia vien laimės, bet vieni kitiems kelia kančią. Betgi tada, kai jie patys patiria kančią, praranda tikėjimą, kad gyvenimas turi prasmę. Tada jie nebetiki savo susikurtosios gyvenimo prasmės tvarumu.
- Viena, šitai suprasti, bet visai kas kita, tai įsisąmoninti, kad kilnūs dalykai yra menka gyvenimo paguoda. – tariau ranka ramstydamas smakrą ir nudelbiau akis.
- Aš buvau vienas iš tokių žmonių, kurie nepajėgia įveikti savo liūdesio, todėl tampa perdėm laimingi. – tarė numodamas ranka, o jo akys giedrai šypsojosi. - Tačiau per jų laimę vis tiek nepastebimai prasiskverbė juos masinantis liūdesys.
- Tai yra bene didžiausias dvasios sunkis. – staiga nukreipiau nuo jo akis.
- Nepaisant to, kad tarp manęs ir pasaulio iškilo prieštaros, aš praradau anksčiau susikurtas ambicijas siekti plačiojo pasaulio malonių. Aš visai lengvai savyje nutildžiau bet kokią vilties vilionę. Tada atsidūriau absoliučios nuostabos akivaizdoje. Ji masino abejonėmis dėl mano esybės tikrumo.
- Tau iš pradžių neįtiko kiti žmonės. Galų gale supratai, kad tu pats sau negali įtikti. – tariau su apmaudu pakraipydamas galvą. - Dėl to, kad tau trūko pastovaus savitumo, niekas nekaltas.
- Tuo metu aš stebėjausi savo paties buvimo faktu. – tarė valiūkiškai mirktelėjęs ir žvelgė smalsiu žvilgsniu. - Aš negalėjau sugalvoti pakankamos priežasties, kuri mano įaudrintam protui paaiškintų, kodėl esu tik vaikščiojanti mėsos ir kaulų krūva, arba kodėl jaučiu penkiais pojūčiais. Apskritai, kodėl visa tai, ką matau, yra.
- Tu išpūtei savo pastovaus savitumo trūkumą, ir tiek. - pakartojau kiek suglumęs.
- Anaiptol, - numykdamas paprieštaravo, - aš tai prilyginčiau išsigryninimui. Tada mane persmelkė stipri nuojauta. Jaučiau, kad iš nuogirdų susikurta pasaulio idilė griūna, kad negaliu nei susivokti savęs paties, nei išorinio pasaulio. Mano siela buvo kaip tamsių jūros gelmių perlas. Jis nemetė jokių atšvaitų, yra sunkiai atrandamas, bet puošia tamsybes savo mitiniu retumu. Tikriausiai turėjau ieškoti paguodos tame, kas neišvengiamai mano akyse prarado prasmę. Nepaisant to, mane apsėdo aistra išjuokti patį save. Gailėjausi, kad bandžiau bergždžiai apgauti patį save. Tuo metu dienų dienomis tęsėsi kliedai ir neigimas. Galiausiai aš su paniška aistra paklusau savo paties tironijai ir pradėjau be jokio tikslo bastytis po Himolą.
- Nuo sumaišties pereiti prie savęs neigimo nėra pats protingiausias žingsnis. - mąsliai tryniau smakrą nykščiu ir smiliumi.
- Aš ieškojau užsimiršimo ir naujų potyrių hašišo, tos pavojingosios vaistažolės, skleidžiamoje migloje ir alkoholio teikiamame svaigulyje. - tarė kiek atsikrenkštęs, nusispjovė ir kiek pagalvojo. -Aš jaučiausi taip, tarsi būčiau išnešiotas gimdoje, pripildytoje vynu. Aš atbukinau savo jusles spjūviu prietaringos moralės veidui. Jis vaipėsi šventeiviškomis grimasomis. Tai buvo nuolatinis ir pilnas įtampos siūbavimas pusiaumyromis neaiškia sapno srove.
- Kur tu visą tą laiką pasidėjai?
- Dar ligi šiol atsimenu, - tarė nukreipdamas orų žvilgsnį į gatvę, - kaip aš šlitinėjau per štai šią alėją, pilną svetimų ir savimi patenkintų veidų, su svaigstančia galva ir plaukiančiomis mintimis. Pro šiltas ašaras nieko nemačiau, o mano virpančios lūpos kuždėjo man pačiam nesuprantamus žodžius. Mano stačiai pakrikusi dvasia buvo ištrynusi ribą tarp manęs ir aplinkinio pasaulio. Ji klaidžiojo tarp savo pačios susikurtų iliuzijų. Aš ne kartą per alinančią vasaros kaitrą ar per stingdantį žiemos speigą savo burnoje jausdavau glitų karčių vėmalų ir seilių mišinį. Nuo mano kūno dvelkė salsvas surūgusio pieno prakaito kvapas. Už visa tai buvo baisesnis alkis. Aš tada ūmai pastebėjau savo kartėlio ir gėlos betiksliškumą. Jaučiausi apvogęs pats save. Todėl sugalvojau kuriam laikui apsistoti artimiausiame Himolos vienuolyne.
- Tiesą pasakius, - nuogąstavau mąsliai susiraukęs, - tokie netikėti posūkiai nieko gero nežada, ypač tada, jeigu į jų chaotišką verpetą yra įbloškiama religija.
- Beje, prieš tai, pirmąjį kartą, pasinaudojau nakvynės namų paslaugomis. – tarė krestelėdamas galvą ir tęsė klaidžiojančiu žvilgsniu. - Ten pasisotinau sočia sriuba ir išsiprausiau kvapnaus muilo trupiniais. Aš stebėjausi, kad dar galiu nustebinti pats save. Tačiau pakeliui į vienuolyną mano savijauta staiga pagerėjo. Tad pasinaudojau šia palankia proga ir susikūriau vylių, kad praeitis buvo tik dar vienas mano proto sukurtas pramanas. Taip jaustis mane, - tvirtino žvelgdamas skvarbiu žvilgsniu, - norom nenorom, įkvėpė mane sutikę vienuoliai. Jie savo nuolankumu ir artimojo meile nebyliai bylojo, kad nebūtų pagalvoję, kad anksčiau buvau suskretęs vargeta. Nė motais! – staiga įtūžęs suriko. - Mano didžiam nusivylimui, vienuolyne teko ne kartą patirti „proto aptemimą“. Taip kartą mano būklę įvardino vienas ne juokais susirūpinęs brolis. Broliai mane patikino, kad tai „abejonių sukelta kančia“. Tai man teikė šiokio tokio sėslaus, bet migloto nusiraminimo. Jų spėliones paneigė tai, kad kai keletas vienuolių atvyko viešnagei į vienuolyną, aš pasidariau „nesusipratusiu laisvamaniu. “ Aš vakarinių pamaldų metu su nuostaba ir atlaidžia šypsena stebėjau kaip viena iš jų klausėsi brolio sakomų žodžių. Vienuolė užnarino galvą ir užsimerkė taip, kad jos vokai pradėjo trūkčioti. Ji išsišiepė ir sau po nosimi atmintinai kartojo psalmyno giesmių eilutes. Ji buvo apimta ekstazės, kuri ištirpdė aplinką miglotuose pojūčiuose.
- Dažniausiai žmogus, – įsiterpiau glebiai prunkštelėdamas, - kuris intensyviai jaučia savo pojūčius, galvoja, kad „tai, ką jaučiu, yra ne šiaip sau! “
- Paskiri pojūčiai, kaip matai, kalba patys už save, bet ne už tikėjimą.
- Tikėjimo patirtis negali apsėsti intensyvių pojūčių manija.
- Apskritai, nėra tikėjimo pojūčių. – patikino nežymiu linktelėjimu. - Tikėjimas nėra pojūčiai, bet patirtis. Pojūčiai skiriasi nuo patirties. Sakoma pojūčiai, bet ne pojūtis. Pojūčiai nuolatos kinta ir nėra vientisi. Sakoma patirtis, bet ne patirtys. Patirtis sutelkia draugėn prieš ją sukusias patirtis. Taip ji išgryninama iki vientiso patirčių suvokimo.
- Brandi tikėjimo patirtis kalba pati už save. Jos nereikia įrodyti sužadinamais pojūčiais.
- Žmogus bandytų save apgauti, jeigu savo pojūčių intensyvumą prilygintų brandžiai tikėjimo patirčiai. – aiškino nekantriai gniaužydamas savo pirštus ir prikandęs lūpą. – Tikėjimas nėra sužadinamas, bet ugdomas. Tikėjimo pojūčiai nėra pažinimo įrankis. Tai yra iš nežinia kur kilę, suvaržyti ir įgavę parankią ir patrauklią formą geismai ir instinktai. Tada, kai neturima vidinės tikėjimo patirties, kuri kiltų savaimingai ir be papildomo įsikišimo, tikėjimą reikia stimuliuoti ir palaikyti paskirais tikėjimo pojūčiais. Juos sukelia išorinis pasaulis. Taip pats akimirkos spontaniškumas tampa ne proga akimirką prisodrinti savo brandžia tikėjimo patirtimi. Tai tampa paskirais pojūčiais, kurie tik nurodo į tikėjimą. Tikėjimo pojūčiai kyla iš akivaizdžios sielos menkystės. Ji yra dangstoma tuo, kas šventa. Paprastai manoma, kad reikia besąlygiškai priimti tikėjimo dogmas ir tik tada interpretuoti tai, kas seka iš jų - tikėjimo patirtį. Tačiau be tikėjimo patirties, kuri apeina bet kokias dogmas, nebus galima įsitikinti, ar tikėjimas nėra tik laikini pojūčiai.
- Tokie žmonės prieš dieviškuosius įstatymus ir žmogiškuosius draudimus yra išsiteisinę. Tačiau jie negali apgauti savęs pačių. – pritariau pašaipiai krestelėdamas galvą. - Jų įsisenėjusios sielos kaltės yra kaip apvytusio kūno raukšlės. Priklausomai nuo to, - nevalingai šyptelėjau - kiek bus tepamos raukšlės, jos tik išryškins ir pagilins akių grožį. Jos galės vis labiau ir labiau matyti karčią tiesą.
- Jų taikumas yra kaip nuo laidojamų palaikų sklindanti iškili ramybė. Juose nėra nieko gyvo, išskyrus vergišką pamaldumo imitavimą. – kalbėjo ir neapsikęsdamas išdidžiai išsišiepė. - Kai žmogus negali atitikti savojo idealo, jis ieško lengvinančių aplinkybių. Jos visuomet nesiderina su idealu. Bene dažniausiai Dievas yra įkūnytas silpnavališkumas, vienišumas, nesavarankiškumas, asmeniniai sutrikimai ir praradimai ar kūno arba proto liga. Tai yra infantilių mažutėlių ir subtilių hybris rūpintojėlis. Aniems reikia besąlygiško rūpesčio. Jie nėra pajėgūs pažaboti savo įsisenėjusių dvasios piktžaizdžių. Tie mažutėliai negali imtis atsakomybės už savo pasirinkimus. Jie baiminasi imtis atsakomybės už tai, ką jie gali išdergti arba sunaikinti. Jų valia yra rūpintojėlio rankose.
- Tačiau jeigu atsitinka taip, kad jie patiria iš kito žmogaus žmogišką rūpestį, - tariau glebiai timptelėdamas lūpą, - sugeibsta. Dievas yra lygus rūpestį parodžiusiam žmogui.
- Tai yra Pangloso prietaras. – tarė įžūliai šyptelėdamas ir grūmodamas smiliumi. - Kai kada iš aukščiausių privalumų gali kilti didžiausi trūkumai. Mokytojas pastebi mokinio trūkumus ir tuo pačiu jame atranda tai, ką gali įvardinti kaip privalumus. Lygiai taip pat iš pesimisto tampama optimistu. Tikima, kad trūkumų ir ydų turintis žmogus iš prigimties yra geras žmogus. Kitaip tariant, tikima, kad privalumas kyla iš trūkumo. Taipogi sakoma, kad mokinys turi pranokti mokytoją. Kandidas turi pranokti Panglosą. Kaip? Save teigiantis aukščiausias optimizmas yra nesuvoktas pesimizmas. Kitaip tariant, iš privalumų kyla patys didžiausi trūkumai.
- Besaikis gėris paneigia ir moralę, ir įstatymus.
- Mano tikėjimo formulė yra kietumas, abejingumas ir atgrasumas sau. - tarė kietai sučiaupęs lūpas, su šiokiu tokiu nepasitenkinimu. - Mano tikėjimo patirtis yra Dievo pažinimo įrankis. Tiek pasaulio, tiek Dievo pažinimas remiasi patirtimi, kuri yra subjektyvi. Žmogus nepažįsta nei tikrovės, nei Dievo, nieko kita. Jis pažįsta tik subjektyvią patirtį. Visgi patirtimi galima vertinti tai, kas nėra pats patiriantysis. Jeigu empirine patirtimi galime pažinti išorinį pasaulį, kuris nėra žmogaus dalis, taipgi paties žmogaus patirtimi galime pažinti Dievą, kuris nėra žmogaus dalis. Kas empirinė patirtis išorinio pasaulio pažinimui, tas žmogaus patirtis Dievo pažinimui.
- Suprantama. - pritariau raminančiu šyptelėjimu. - Tačiau kaip į tai reagavo broliai?
- Aš susirūpinusiems broliams pakančiai, bet būdingai susijaudinęs, sakiau: tai, jog vienuolės yra skaisčios tiek kūnu, tiek siela man nekelia abejonių. - tarė atsainiai krestelėdamas galvą ir kiek timptelėjo lūpą. - Mane instinktyviai atstūmė tai, kad vienuolių skaistumas buvo ramios sąžinės, bet ne pasipriešinimo gyvenimo ydoms, prietarams ir menkumui pasekmė. „Ar tai yra krikščioniškasis idealas? “ „Jos jaučia ramybę Dievuje ir nesineša savo užantyje paikų įtarimų“ – atsakė jie. „Kaip jos elgtųsi, jeigu būtų išblokštos į nepagražintą gyvenimo tikrovę? – klausiau sudirgęs, jų nepalenkiamos savitvardos akivaizdoje kiek pasišlykštėjęs pats savimi – Jų idealai yra įvilkti į gražų „neliečiamumo rūbą. “ Jos nesugebėtų pritaikyti nė vieno idealo. Jos tikėjimo slėpinį pamatuoja idealiomis gyvenimo sąlygomis. Jį prasto gyvenimo sąlygos tik suterštų. “ „Tu nei pačiame gyvenime, nei anapus jo nerandi sau vietos. Todėl tu esi nesantarvėje su savimi. Iš to kyla Aukščiausiojo neigimas. “ „Susimildami, tapytojas Goghas nebuvo ramybės įsikūnijimas, toli gražu. Nepaisant to, jo drobės yra arti Dievo. Vienuolių pakilūs pojūčiai nėra vertesni už Gogho drobes. Jis tapė skurdžiomis sąlygomis. Jos alino tiek dvasią, tiek kūną, bet brandino tikėjimo patirtį. Tiesos drobė yra prisodrinama dieviškuoju įkvėpimu, bet išliejama iš kančios tonų. “
- Tu absurdiškai konfliktiškas, - tarstelėjau numykęs ir nežymiai šyptelėjau, - tai prie nieko gero nepriveda.
- Nuo tada tarp mūsų įsivyravo slogi distancija. – tarė išdidžiai purtydamas galvą ir tęsė žvelgdamas akylu žvilgsniu. - Aš supratau, kad trikdžiau trumpalaikių žemės svečių gerovę. Todėl neilgai trukus išvykau. Prisipažinsiu, aš dar ligi šiol nesuprantu, kaip žmogus vienu metu gali mylėti tiesą ir būti abejingas tam, kas ją suteršia. Dar ligi šiol pasilieku prie vienos guodžiančios minties. Kaip patys gražiausi sapnai susapnuojami gilią naktį, taip pačios vertingiausios tiesos, nuvainikuojančios savo paties menkumą, sukuriamos gilioje gyvenimo prarajoje. Nuo tada aš bastausi tarp šio ir anapusinio pasaulio.
- Ar šie ieškojimai tavęs nenuvylė?
- Aš iš naujo prisiminiau savo pareigą išpirkti savo gimimą. Dabar ne tiek svarbu, ar pats gyvenimas įgys prasmę. – kalbėjo atlyžęs ir kiek nerūpestingai mostelėjo ranka. - Tu pažvelgęs į mane vargu ar pasakysi, kad esu apdovanotas gyvenimo malonėmis. Tačiau tu manyje neatrasi jokio susirūpinimo ir kartėlio. Aš gimimą atskyriau nuo gyvenimo. Žmonės, kurie gimimą prikergia prie gyvenimo galvoja, kad jie gimsta tam, kad įsikurtų gyvenime. Viena vertus, Viešpats neturi prisiimti atsakomybės už tai, kad jo sukurtas medžiagas didžioji dalis žmonių pavertė dinamitu, pinigais, mada, savo juslių tenkinimo ir kūno įkalinimo įstaigomis. Visais kitais žmonijos tobulėjimui nebūtinais dalykais. Kai kurie iš jų bandė vienus metalus paversti auksu. Tačiau ir viena, ir kita yra lygiai taip pat bergždžia! Kita vertus, jie kartą per metus švenčia vieni kitų gimtadienio šventes. Tą dieną visiems gimtuvininkams linkima laimės, sėkmės ir turtų. Tai žmonės, kuriems aukščiausia laimė yra savęs pažinimo rodiklis. Man pažinimo tikslu niekada nebus laimė. Save pažinęs žmogus nebūtinai yra laimingas. Laimingas žmogus nebūtinai yra pažinęs save. Savo dvasinių šaknų ieškojimo kaina yra vienatvė. Ak, tyra siela, ta vienišų minčių stepė!
Loyolos skaudžios patirties liudijimas buvo abejotinas. Aikštėje, kurioje kančia nėra taip išstatoma kaip laimė, jo prisipažinimas buvo nepagrįstas. Kai kurie fotografuodamiesi nutaisydavo daug žadančią, bet trumpai besitęsiančią pakilią nuotaiką. Dar kai kurie ausinukuose klausėsi muzikos ir buvo apimti kažkokios neapčiuopiamos pakilios emocijos. Vos tik jie baigdavo klausytis muzikos, jų nuotaika subjurdavo. Tarp jo ir praeivių buvo ryškus kontrastas. Tai neteikė aiškaus apsisprendimo.
- Šiaip ar taip, - paprieštaraudamas papurčiau galvą, - tu savo didžiausią paguodą randi kančioje. Tačiau ji tau nesuteikia nė menkiausio nusiraminimo. Priešingai, tu kančioje atrandi visus griausmingiausius savo prigimties pradus. Tu manai, kad tai yra pakankamas atkirtis nusiraminimui, kuris nebūtinai yra menkystės dalininkas.
- Man gyventi šiame pasaulyje pernelyg ankšta, tarp tų ribotų laiko dvasios priedermių. – netekęs kantrybės murmtelėjo sau po nosimi. - Laiko dvasia dažniausiai yra arba išsimokslinusi, bet nekūrybinga. Ji viską, kas sukuriama išties kūrybingų žmonių, vertina perdėm skeptiškai. Ji turi didį dvasinį potencialą, bet neturi jokio išsimokslinimo. Todėl ji didžių žmonių atliekamus darbus vertina kaip klaidą, ereziją ar nuopuolį. Jeigu žmogus turi ne tik gerų, bet ir didžių ketinimų, jo vienintelis kelias yra žengti dvasiniu keliu. Jis turi paneigti ankstesniąją dieviškąją ir žmogiškąją tvarką. Dėsnių pastovumas nereiškia jų nekintamumo. Dieviškoji ir žmogiškoji išmintis keisis, o žmogaus pažinimo siekis niekada.
- Viena, tai ieškoti tiesos, bet visai kas kita, tai paneigti praamžio dieviškąją išmintį.
- Tu tik pasiklausyk. – stebėdamasis valiūkiškai nusikvatojo. - Kitados liaudis kalnuose gyvenusį atsiskyrėlį iškėlė ant pjedestalo už jo išmintį. Tai buvo aukščiausia liaudies pagarbos forma išminčiui. Kitą kartą žengdamas ant pjedestalo išminčius apsirėdė ištaigingais drabužiais. Jis rankoje nešėsi viskio butelį. Liaudis pasipiktino tokiu jo elgesiu ir pradėjo burnoti. „Kokia liaudis, toks ir jos karalius“ – atšovė jiems atsiskyrėlis. Pakilus šurmuliui jis pridūrė, „Jūs mane taip garbinate, o aš stebiuosi kaip jūs ligi šiol išgyvenote be mano išminties. Aš taipogi stebiuosi kaip aš išgyvenau be jūsų išminties. “ Tada jis išėjo ir jo niekas daugiau neatrado.
- Ačiū už puikų ir pamokantį pasakojimą.
- Tu man nedėkok, - jo akyse sušmėžavo nuovokus šypsnis, - kad tau tai papasakojau.
- Kodėl?
- Nereikia dėkoti už pačią papasakojimo galimybę, už mano pasirinkimą.
- Kam tada turėčiau skirti savo padėką?
- Jeigu nori, dėkok sau pačiam. – tarstelėjo kiek įsakmiai ir tęsė žvelgdamas tiriančiu žvilgsniu. - Svarbiausia yra tai, kas lemia šią pasirinkimo galimybę. Jeigu tavo pasirinkimą išklausyti mano pasakojimą lėmė mano pasirinkimas, tai už ką tu man gali dėkoti? Už tai, kad tau leidau klausytis mano pasakojimo?! – netekęs kantrybės patrūkčiojo pečiais ir papurtė galvą. - Kas iš tiesų tave pastūmėjo pasirinkti mano pasirinkimą ir klausytis mano pasakojimo? Jeigu tu pats, padėkok sau, o ne man. Man taipogi nebūtina dėkoti tau, kad tu teigei mano pasirinkimą ir išklausei mano pasakojimo. Tavo pasirinkimas išklausyti mano istorijos niekaip negalėjo lemti mano pasirinkimo. Aš padėkojau sau pačiam. Todėl man visai nereikėjo, kad tu priimtum mano pasirinkimą. Aš sau padėkojau už savo pasirinkimą. Tu padėkok už savo pasirinkimą. Kai mes kiekvienas padėkojame sau pačiam, galime sueiti į labai glaudų santykį. Priešingu atveju, mes priklausysime nuo kitų žmonių pasirinkimų ir nesuprasime pasirinkimų vertės.
- Ačiū man, - patenkintas savimi šyptelėjau, - kad pasirinkau išklausyti tavo pasakojimą.
- Ačiū man, kad pasirinkau tau papasakoti mano pasakojimą.
- Man atrodo, - tariau pakėlęs akis į dangų ir ten įsižiūrėjau į debesis, - kad Dievas negalėjo sukurti visko, kas egzistuoja, kas nebūtų buvę kažkokios tiesos, kuri nebūtų prieinama mūsų pažinimui, matas.
- Jeigu sau leidžiame kelti prielaidą, kad Dievas yra, teigiame, kad Dievas egzistuoja savo paties sukurtos kūrinijos ribose. – atsainiai užvertė akis ir aiškino toliau su skrupulinga kantrybe. - Teigiame, kad Dievas gali sukurti tai, kas Jį gali apriboti, kitaip tariant, pranokti. Tačiau nė vienas Dievo sutvertas dalykas negali Jo pranokti. Dievas sukūrė pasaulį, bet nekūrė pačiame pasaulyje. Dievas negali kurti kūrinijoje. Jo negali apriboti tai, ką jis sukūrė. Todėl Jis neturi nieko bendra su žmonių sukurta žmogiškąja ir dieviškąja tvarka. Tai, kas peržengia žmogiškosios ir dieviškosios tvarkos ribas nepaneigia paties Dievo. Mokslininkas, kuris pažįsta gamtos dėsnius, gamtą palenkia savo valiai ir sukuria naują vertę. Lygiai taip pat ir šventas žmogus, nors ir yra pavaldus visa savo esybe tiek Dievui, tiek ir tikrajai Jo tvarkai, yra pajėgus pasaulyje sukurti savąją išliekamąją vertę. Be to, aš, tiek ir tu, pasirinkdami atsisakyti nepriimtinų tiesų neturime kažko paaukoti arba ką nors prarasti. Į žmogaus ir Dievo skirtingumą derėtų žvelgti lygiavertiškai.
- Ar tame yra pakankamai pagrindo, kad žmogus ir Dievas yra lygiaverčiai vienas kitam?
- Klaidinga Dievą supriešinti su žmogumi. – nusistebėdamas krestelėjo galvą ir tęsė žvelgdamas giedrai primerktomis akimis. - Šiuo atveju beatodairiškai puolama į kraštutinumus. Žmogus pasirenka arba pasaulietišką gyvenimo būdą, arba siekia užsibrėžtų tikslų aukštybių nustatytais tikslų siekimo būdais. Žmogus virš savęs iškelia Dievą ir jį laiko savęs įprasminimo sąlyga. Arba žmogus virš Dievo iškyla pats. Jis tikėjimą kildina iš vienos iš daugybės pasirinkimo galimybių. Pirmuoju atveju Dievo ir žmogaus supriešinimo argumentas yra laikas. Žmogaus laikiškumui yra priešpastatomas Dievo amžinumas. Tai nėra pakankamas pagrindas juos laikyti vienas kito priešybėmis. Tai yra kiekybinis, bet ne kokybinis ir esminis skirtumas. Pastaruoju atveju Dievas yra niekuo neišsiskirianti pasirinkimo galimybė tarp kitų pasirinkimo galimybių. Tokiu atveju pasirenkama tikėti pagal susiklosčiusias aplinkybes. Vienas pasirinkimas gali labiau atitikti situacijos prigimtį negu kitas. Tad žmogus manydamas, kad Dievą pavertęs galutiniu savo gyvenimo siekiniu bus tinkamai Jį pagarbinęs ir taip save įprasminęs, klysta.
- Tai nieko neįrodo. - nerūpestingai numojau ranka.
- Lygybė tarp žmogaus ir Dievo kyla nelygybės pagrindu. – atkirto ir žvelgė neperkalbamai rūsčiu žvilgsniu. - Kiekvienas turėdamas teisę būti toks tobulas, koks išgali, yra pakankamas lygiaverčiam santykiui su Dievu. Sakyk, ar nutinka taip, kad karalius gali pamilti piemenaitę?
- Kaip karališkumas nelygu karališkumui, skurdas nelygu skurdui, taip ir meilė nelygu meilei. – ištariau dviprasmiškai šyptelėjęs. - Visos dorybės nebūtinai eina lygia greta.
- Karalius pažino piemenaitę, kuri buvo apsinuoginusi per neturtą. Piemenaitės apsinuoginimas per neturtą neprilygo karaliaus apsinuoginimui per turtą. Karaliaus apsinuoginimas per turtą neprilygo piemenaitės apsinuoginimui per neturtą. – tarė mosuodamas rankomis į šalis ir tęsė draugingai žvelgdamas. - Karalių pakerėjo piemenaitės apsinuoginimas per savo neturtą. Nelygiavertiškumas nebūtinai lemia nesupratimą. Taipgi nė vienas žmogus neprilygsta Dievui. Tačiau kiekvienas gali apsinuoginti per savo autentišką prigimtį. Karaliaus aplinkoje buvo daugybė kilmingų moterų, kurios atitiko jo padėtį. Tačiau jis jų atsisakė. Jų turto blizgesys kalbėjo pats už save, bet ne už jų nuogumą. Taip ir su Dievo meile. Ne kiekvienas, kuris jį myli besąlygiška meile ir laikosi jo priesakų, bet pats nėra apsinuoginęs per savo autentišką prigimtį, tampa išklausytu ir priimtu. Todėl jeigu piemenaitė pasipuoštų variniais cimbolais, apsigobtų savo šeimos skrynutėje saugojamu pačiu gražiausiu šaliu, karalius tik nusijuoktų. Ankstesnis piemenaitės grožis būtų nepelnytai užgožtas.
- Kiekvienas atsidūręs Dievo akivaizdoje varžosi ir jaučiasi pernelyg menkas džiaugtis savo laime. Ji neprilygsta visaapimančiai Dievo meilei. Tarkime, moteris labiau apnuogina savo prigimtį džiaugdamasi vaikeliu negu tiesiogiai kreipdamasi į Dievą. Netgi tada, kai moteris karštai meldžiasi, jos tikėjimas neprilygsta tam džiaugsmui, kurį suteikia jos vaiko gerovė. Tai įvyksta ne dėl to, kad žmogaus žemiškas džiugesys yra netyras. Tai įvyksta dėl to, kad jo džiugesys pasireiškia gyvai. Todėl net ir tada, kai meldžiamasi pagal visus bažnyčios tėvų priimtus nutarimus, tas tikėjimas neprilygsta džiaugsmui, kurį motinai suteikia jos vaikelis.
- Gyvenimas ir tikėjimas eina lygia greta. – kiek pagalvojęs pasitrynė savo kaktą ir mąsliai susiraukė. - Dievas yra gyvenimo palydovas, bet net ateityje įvyksiantis įvykis, kurį žmogus susikuria kaip vylių. Nepaisant to, kad tikėjimas yra nuolatos vykstantis ir atsinaujinantis įvykis, tikėjimas yra spontaniškas įvykis. Jis yra priešingas protu konstruojamiems siekiams, kurie yra projektuojami į ateitį. Kai siekiai projektuojami į ateitį, galima šių siekių viltis, įdėti daug pastangų jiems išpildyti. Tačiau tai nebus autentiško tikėjimo patirtis.
- Iškreiptas tikėjimas save atnaujina nuolatiniu vyliaus kūrimu.
- Akimirka Dieve - tai mažytis blyksnis, kurio užtenka, kad būtų apšviestas visas žmogaus gyvenimas. – tarė valiūkiškai pakėlęs ilgesingą žvilgsnį į dangų. - Tačiau užtenka tik akimirkos, kad visas žmogaus gyvenimas būtų palenktas vyliui. Tada manoma, kad Dievas, tai ateinantis, bet niekados neišsipildantis įvykis. Viltis nėra tikėjimo atsakymas.
- Viltis yra Dievo gundymas nusigręžti nuo paties savęs.
- Man žinotina tik tai, kad viltis yra nusigręžimas nuo Dievo, - aš abejojau savo pasakytais žodžiais, juos pasakiau iš gryno smalsulio. Juo dangsčiau savo tariamą neišmanymą. Kita vertus, man knietėjo iškvosti iš jo tik man rūpimus dalykus. Man jų prasmė buvo ne tiek buvo neprieinama, kiek man nekėlė ypatingų sentimentų.
- Kai Dievas apreiškė Abraomui žinią, kad Jis palaimins jo iškaršusią žmoną Sarą ir jos įsčioms įkvėps gyvybės, iš kurių rasis vaikelis, iš kurio tuo ruožtu „rasis tautos, ir tautų karaliai kils iš jo“, dievobaimingai parpuolė. Tuo pačiu Abraomas juokėsi savo širdyje: „Argi žmogui šimtamečiui gimtų sūnus? Ir argi devynių dešimtų metų Sara pagimdytų? “ Žvelgiant iš vienos pusės, Abraomas dievobaimingai parpuolė prieš Dievą. Žvelgiant iš kitos pusės, Abraomas paneigė Dievo apreiškimą juoku. Jį sukėlė nepasitikėjimas Dievo suteikta viltimi. Taipgi ir jo žmona Sara, sužinojusi, kad susilauks vaikelio „juokėsi“ ir laikė tokį Dievo akibrokštą paprasčiausia „išdaiga“. Tačiau Dievui užsirūstinus ir Abraomo paklausus, „kodėl Sara juokiasi, sakydama: Argi aš iš tikrųjų pagimdyčiau, senė būdama? Argi yra kas nors Dievui negalima“, Saros esybė tirtėjo iš siaubo. Ji teisinosi tvirtindama, kad „aš nesijuokiau. “ Iš pradžių Sara juokėsi iš Dievo jai įteiktos žinios. Tačiau vos tik Jis jos paklausė „ar yra kas nors Dievui negalima“, ji neatsakė į šį klausimą. Vietoj to ji atsakė lakonišku savo pačios akivaizdų poelgį paneigiančiu teiginiu „aš nesijuokiau. “ Kaip tu supranti šiuos dviprasmiškus, kone agatoniškus, Abraomo ir Saros poelgius Dievo akivaizdoje?
- Tai nėra pakankama priežastis vertinti vaikelį, tą šeimą sutvirtinantį elementą, kaip viltį ir jo atsisakyti. – suklusau ir žvilgtelėjau kvočiančiu žvilgsniu.
- Viena vertus, Abraomą ir Sarą jungia juokas ištartų Dievo žodžių atžvilgiu. – aiškino lengvais rankų mostais, o ilgesingas akis nukreipė į dangų. - Kita vertus, juos jungia pagarbi baimė ir absoliuti tyla paties Dievo atžvilgiu. Sara neatsakė į Dievo klausimą „ar yra kas nors Dievui negalima“ neatsitiktinai. Saros pasirinkimas neatsakyti į šį klausimą neišreiškė nepagarbos. Tai nustelbė jos dievobaimingumo ar tylos, kuri kaip niekas kitas liudija protui neprieinamą tiesą. Saros lūpomis bylojo naivumas. Ji išliko abejinga žinojimui, kuris buvo paremtas vyliumi, bet ne nepaliestam tikėjimui.
- Dabar man atrodo, - pritariau linktelėjimu ir tęsiau žvelgdamas žibančiomis akimis, - kad žmonių sielas suvirpinantis gyrius, bet ne perdėtas pasitikėjimas savo vyliumi, yra aukščiausia pagarba Dievui. Kaip sakė poetas, „Ar kas dar guodžias viltimi tuščia? Nuoga tiesa tebūnie čia! “
- Visai natūralu, jeigu tėvai, ta iškaršusi ir nevaisinga moteris ir tas amžių naštą nešantis senolis, sužinoję, kad susilauks vaikelio, visą savo energiją, mintis ir svajas skirtų būsimam vaikeliui. Tai būtų aukščiausias gyvenimo vyliaus įsikūnijimas. Jie nukreiptų savo žvilgsnį į ateitį ir kurtų įvairiausius planus, kad galėtų kuo tinkamiau ją panaudoti.
- Kaip pasakytų pranašas Izaijas, „Mes iš melo padarėme sau viltį ir melas mus dengia. “ -svajingai mostelėjau ranka ir nežymiai linktelėjau.
- Be kita ko, - pridūrė žvelgdamas oriu žvilgsniu ir kiek susikrimtęs, - Viešpats Sarai net neprasitarė, kad jai gims kūdikėlis, kuris ateityje taps tautų karaliumi. Moteriai pakanka žinoti, kad jai gims vaikelis. Jai visai nesvarbu kuo taps jos vaikelis, karaliumi ar bėdžiumi. Ji mylės jį tokį, koks jis bus. Tačiau Sara nesusigundė savo viltimi ir juokėsi.
- Kokia olimpiška ramybė, nugalėjusi moteriškąjį instinktą! – šūktelėjau sprigtelėjęs pirštais.
- Tuo tarpu Dievas Abraomui pasakė, kad jam gims kūdikėlis, kuris taps karaliumi. Kas vyrui iš žinojimo, kad jam gims vaikelis? Jam kur kas svarbiau, koks bus jo vaikelis. Vyrui žymiai sunkiau nusigręžti nuo vilties, kad jam gims vaikelis, kuris taps karaliumi negu nuo žinojimo, kad jam gims kūdikėlis. – kiek krestelėjo galvą ir smalsiai pasižiūrėjo. - Vis dėlto jis pasiryžo juoktis. Abraomas išlaikė nepaliestą tikėjimą, bet ne tikėjimą žinojimu, pagrįstu vyliumi.
- Kokia titaniška stiprybė, palaužusi vyriškąjį išdidumą! – sušukau virptelėjęs ir su žibančiomis akimis.
- Dievas gundė viltimi Abraomo ir Saros tikėjimo tvirtumą. – aiškino staigiais mostais mosuodamas smilių. - Kaip tik dėl to žmogus turi išlikti abejingas bet kokiai vilčiai, netgi tai, kurią suteikia pats Dievas. Jis turi pasitikėti Dievo apvaizda: „nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo. “ Vyliaus rūpestis nėra svarbesnis už tikėjimo rūpestį. Tai yra pagrindinis kiekvienos dienos rūpestis.
- Kiek dienų praleista be tikėjimo, - gailiai atsiduso ir su apmaudu nudelbiau akis, - vien tik tikėjimo laukimu ir su vyliumi. Jis savo pančiuose laikė visą gyvenimą!
- Tokį gyvenimą pasirinko Mnesarchas ir Parthenis, tikrų tikriausios Abraomo ir Saros priešingybės.
- Tai buvo žmonės, kurie neatsispyrė gundymui vyliumi?
- Senovės Graikijos verslininkas Mnesarchas verslo kelionės reikalais, kaip įprasta tiems laikams, užsuko pas Delfų orakulę Pitiją, kad išsipranašautų, kaip klostysis kelionė. – aiškino oriai užvertęs galvą ir žvelgė tiriančiu žvilgsniu. - Orakulė jam išpranašavo, kad jo sutuoktinės Parthenis įsčiose apsireiškė pats Apolonas. Jo pačiutė prieš kelionę buvo be jokių pastojimo ženklų! – staiga nusistebėjo mąsliu šūksniu. - Orakulė Mnesarchui išpranašavo, kad jam gims vaikelis, kuris savo lemtimi pranoks visus, kurie ligi šiolei buvo vedini grožio ir išminties. Jis suteiks žmonijai labai didžios naudos jos pasiekimuose. – tęsė ir tvirtai susinėrė rankas. - Taipogi ji Mnesarchui pridūrė, kad jo kelionės reikalai klosis kuo palankiausiai. Tačiau tai nenustelbė jo palaima ašarojančios širdies. Grįžęs iš kelionės Mnesarchas Apolono garbei pastatė šventyklą, o savo sutuoktinės vardą orakulės garbei pakeitė į Pythais.
- Kaip į šią žinią reagavo Parthenis? – šyptelėjau ir droviai nudelbiau akis.
- Argi verta kalbėti apie tai kalbėti? – išdidžiai numykė. - Pythais, kaip ir įprasta didžiajai daliai motinų, buvo nepalyginamai svarbiau, kad jai Dievas apreiškė vaikelį, kuris bus ilgaamžiškos ir nepaliečiamos sveikatos. Tuo tarpu Mnesarchas savo dėmesį nukreipė ties tuo, kad jo vaikelis užtarnaus jam garbę nutiesdamas naujus dvasios kelius, kurie ves į grožį ir išmintį. Juos lydėjo ne prisilietimas prie šventumo, bet aukščiausių savo vilčių įkainojimas šventumu.
- Pythais buvo pasakyta, kad jai paprasčiausiai gims vaikelis. Mnesarchui buvo pasakyta, kad jam gims vaikelis, kuris dvasiai nuties naujus kelius, kurie ves į išmintį ir grožį.
- Vėlgi, Mnesarchas ir Parthenis susikūrė vylių. Jie jį pagrindė faktine tikrove ir nusigręžė nuo Dievo. - paaiškino mostelėdamas platų mostą. - Jų vylius ėjo pirma Dievo valios.
- Mnesarchas savo naiviam vyliui pasistatė šventyklą.
- Judviejų tikėjimo atsakymas buvo išorinio pasaulio galimybė. Jie jai suteikė atsaką. – tęsė ir rūsčiai dėbsojo iš padilbų. - Tuo tarpu, jeigu Abraomas ir Sara į vaikelį, kaip tikėjimo atsakymą, atsilieptų atsaku, tai nesuteiktų jokio pasitenkinimo. Jie anksčiau ar vėliau nusiviltų vaikeliu. Vylius nėra tikėjimo atsakymas. Nepaisant to, jie buvo beviltiški. Jie atsako nesumaišė su atsakymu ir atsakymo neiškėlė pirma atsako. Santykis su Dievu gali būti tik subjektyvus ir niekaip nepagrindžiamas atsakas. Jis eina pirma bet kokios tikėjimą apribojančios išorinio pasaulio galimybės. Žmogaus atsakas yra vienintelis tikėjimo atsakymas.
- Viltis yra lūkestis įsišaknyti pasaulyje. – mieguistą ir tiriantį žvilgsnį nukreipiau į gatvę. - Dažno žmogaus tikėjimas pasižymi vyliaus išpildymu dieviškosios valios kaina.
- Niekas nesivilia neegzistuojančių arba nerealių dalykų. – aiškino ir netekęs kantrybės kiek pasiplaikstė rankomis. - Tarkime, tūkstantkampis gali būti tik įsivaizduojamas, bet ne matomas. Todėl negalima sakyti, kad jį sukūrė Dievas. Tai yra žmogaus fantazijos, bet ne Dievo kūrinys. Dievas sukūrė tik regimus daiktus, kaip keturkampį. Todėl vylius yra geriausiai konkrečia faktine tikrove ir praktiniu protu pamatuotas lūkestis. Vylius kaip konkreti tikrovės galimybė matuojama praktiniu protu.
- Viltis toli gražu nėra akla, - atitardamas skėstelėjau rankomis ir papurčiau galvą, - ji yra įsišaknijusi konkrečiame tikrovės pavidale.
- Todėl viltį reikia atskirti nuo patiklumo. Patiklus žmogus tiki fantazija paremtu žinojimu. Viltis yra paremta patikimu žinojimu ir apdairumu.
- Vylius yra stimuliuojamas viena kitą keičiančiomis palankiomis aplinkybėmis, netgi tomis, kurios kyla iš paties Dievo. Žmogus viltimi apribojęs savo tikėjimą, ja apriboja ir Dievą.
- Juo labiau viliamasi, juo labiau tikima. Tame slypi gundymo paradoksas. Gundomasis priima Dievo gundymą kaip tikėjimo vyliumi sąlygą. Tada jis pajaučia Dievo artumą. Palankiomis sąlygomis, netgi kilusiomis iš paties Dievo, sukeliami tikėjimo pojūčiai, parodo, kad besikeičiančios palankios sąlygos ir jų teikiami tikėjimo pojūčiai sąlygoja tikėjimo patirtį.
- Tačiau Dievas nėra prieinamas protui, todėl Jis negali būti viltimi.
- Dievas kaip viltis yra Dievo gundymas. Viltis, tai lyg tamsybėse į tolį numestas žibintas. Jis apšviečia tik mažą plotelį. Žmogus pasiryžta nepaisant nieko žibintą pasiekti. Jis nemato savęs ir viliasi, kad pasiektas žibintas jį apšvies nauja šviesa. Tuo tarpu į Dievą atsigręžusio žmogaus tikėjimas yra beviltiškas. Jis savo rankose laiko sugniaužtą žibintą ir eina per tamsybes. Jis juokiasi ir nemato jokios prošvaistės. Sakyk, kas neišjuokia Dievo gundymų?
- Kas? - tingiai numykiau.
- Tas, kuris išjuokia pats save. - patvirtino pastuksendamas į suolą ir nežymiai susiraukė. - Jeigu nuo Dievo būtų atmesta tai, ko mes viliamės, ir būtų atverta tai, kas mes esame iš tikrųjų, tai Dievas būtų ne gundytojas, bet gyvenimo talkininkas.
- Man gerai žinoma, - tariau nuovokiai dėbsodamas, - kad Dievas per gyvenimo negandas veda teisumo keliu.
- Santykis tarp Dievo ir žmogaus nėra pagrįstas mokytojo ir mokinio santykiu. Jis yra pagrįstas lygiavertiškumo pagrindu.
- Tada vėl patenkame į prieštaravimą. – paprieštaravau kiek sumurmėjęs. - Abejotina, ar Dievas gali būti gyvenimo talkininku, jeigu Dievas nėra žmogaus mokytojas.
- Jeigu Dievas yra žmogaus mokytojas, reiškia, žmogus yra netiesa, melas. – tvirtindamas suplojo rankomis ir išdidžiai suprunkštė. - Žmogus nėra stoka persmelktas niekis, kurį gali perkeisti bet kas. Jeigu mokytojas yra tikrojo pažinimo sąlyga, mokiniui suteiktos pamokos nesuteiks nuovokos apie jame pačiame slypinčią tiesą. Dievas nėra žmogaus mokytojas. Jeigu jis tokiu būtų, mokytų atsitiktinių ir nebūtinų pamokų. Kitaip tariant, jeigu Dievas mokytų gėrio, jis negundytų. Gėrio mokymas nugręžtų žmogaus dėmesį nuo savęs į išorę ir į priemones pasiekti gėriui. Tuo atveju Dievas kaip prigimtinę stoką nurodytų išoriniame pasaulyje pasklidusias gėrio apraiškas, bet ne savęs paties pažinimą.
- Galbūt tikrojo pažinimo sąlyga yra pats mokinys?
- Jeigu tiesos pažinimo sąlyga yra mokinys, - toliau aiškino ir žvelgė tiriančiu žvilgsniu, - neieškos tiesos. Jis išmoks ir prisimins paskiras ir nebūtinas pamokas. Jeigu žmogus stokotų gėrio, pati stoka būtų gėrio mokytojas. Todėl jam nereikėtų Dievo. Dievas nepateikia tiesos pasaulyje, kurią žmogus turi pasyviai priimti. Nė motais! – staiga išsprūdo šūksnis. - Dievas nepateikia tiesos pasaulyje, išskyrus pačiame žmoguje. - su bauginančiu mostu stuktelėjo į savo širdį. - Vienintelis patikimas gėris yra savęs paties pažinimas. Dievas regi žmogų tokį, koks jis yra. Taipogi Jis regi tai, kad žmogus savęs nemato tokio, koks jis yra. Todėl Dievas gundo tam, kad žmogų priartintų prie jo paties. Gundymas atgręžia žmogų į save patį, kaip sau artimiausią ir pakankamą tiesą.
- Dievas gundymu žmogui suteikia galimybę pažinti patį save, bet jam nesuteikia jokio savęs pažinimo.
- Dievui viltis yra gundymo priemonė, bet nėra pats tikslas. – toliau aiškino ir nukreipė žvilgsnį į tolį, - Kaip tik dėl to viltis yra tai, ko žmogus labiausiai viliasi. Tačiau tuo pačiu tai, kas jį labiausiai nutolina nuo savęs paties. Dievas gundo viltimi ne tam, kad žmogus nusidėtų ir būtų paklaidintas tarp atsitiktinių išorinio pasaulio pamokų, ir nutoltų tiek nuo Dievo, tiek nuo savęs. Jis gundo tam, kad būtų autentiškas. Gundymas nėra iš šalies primestų tiesų, kurios vieną pasirinkimo pusę teigia, o kitą neigia, pasirinkimas. Tai būtų ne gundymas, bet paklusnumu pagrįstas pasirinkimas. Todėl netgi paties Viešpaties lūpomis ištartas kvietimas sielą išsigelbėti yra tik prielaida. Gundymui suteikiama pagrįstumo tik pačių susigundžiusiųjų dėka. Gundymas visuomet lieka tik galimybe. Ji priklauso nuo paties gundamojo apsisprendimo teisės. Gundymas žmogų išbloškia į savęs paties akivaizdą. Jis turi savarankišką apsisprendimo teisę.
- Gundymas yra tiesos sąlyga. – pritariau ir ranka glebiai ramsčiau smakrą.
- Tiesos pažinimo sąlyga yra suteikta pati pažinimo sąlyga, kaip gundymas. – aiškino toliau ir ranka nekantriai krestelėjo savo plaukus į šalį. - Be gundymo žmogus negalėtų būti autentiškas. Jis negalėtų savęs suvokti gundymo įtampos šviesoje. Gundymą ištveriantis žmogus yra beviltiškas. Jis priartėja prie savęs ir kaip tik dėl to atsigręžia į Dievą. Neautentiškas žmogus negali būti tikintis. Jis neištveria gundymo įtampos ir nusigręžia ir nuo savęs, ir nuo Dievo. Trumpiau tariant, Dievas ir žmogus yra įsimylėję vienas kitą, o savo meilę abudu išreiškia skirtingai. Dievas gundo, o žmogus apsinuogina prieš Dievą.
- Žmogui neverta teikti svarbos nei sau, nei išoriniam pasauliui.
- Beviltiškumas yra grindžiamas iš šventumo kilusiu naivumu. Tada visos galimos perspektyvos, nesusijusios su Dievu, atmetamos grynuoju juoku. – kalbėjo rūsčiai ir su mąsliai nuleistais antakiais. - Toks žmogus neturi vyliaus, kad jį gali įprasminti arba jis pats, kaip niekis persmelktas stoka, arba išorinis pasaulis, kaip gyvenimo reiškinių įvairovė.
- Tikriausiai jis yra bejėgis.
- Tai melas! – įžūliai atkirto. - Beviltiškumas nėra bejėgiškumas. Argi galima jaustis bejėgišku, kai neturima to, ko viliamasi ir nuo to neįmanoma priklausyti?
- Taip gali jaustis nebent tas, - žvilgtelėjau į jį vylingai, - kuris jaučiasi pats sau nepakankamas.
- Beviltiškumas nėra asmens negalė, negalėjimas pakeisti susiklosčiusios padėties. Bejėgiškumas kyla iš nerealizuotos vilties, bet ne iš savasties. Bejėgiškumas yra paprasčiausias nusivylimas savo pastangomis, bet ne pačiu savimi. Beviltiškumas yra pajėgumas atsispirti gundymui. Žmogus negali pasiekti kažko, kas nebūtų jis pats. Jis gali aptikti tik pastangas nebūti savimi. Dažniausiai žmogus sutelkia visą savo dėmesį į stoka persmelktą niekį, kad susikurtų vylių. Vyliaus kūrimu, tokiu kaip susitelkimu į stoką, kuriamas vienas kitą nustelbiančių ir pranokstančių pokyčių kelias. Tačiau žmogaus savastis neturi jokio kito pagrindo, kuris pagrįstų jos buvimą ir veikimą, išskyrus ją pačią.
- Bejėgiškumas yra nesusitaikymas su savimi ir negalėjimas būti savimi.
- Kita vertus, neigiant vylių pripažįstamas jo tikrumas. – staiga drėbtelėjau toptelėjusią mintį. - Vylimasis sąlygoja be-viltiškumą. Todėl beviltiškumas yra tik kelias Dievop. Tai nėra tikėjimo atsakymas. Beviltiškumas yra kova su viltimi. Tai nėra paties tikėjimo liudijimas. Beviltiškas žmogus yra tarpiniame būvyje tarp vilties ir autentiškumo. Beviltiškumą reikia peržengti ir padaryti šuolį anapus vilties teigimo ribų.
- Tai melas. - atkirto atžagariai numodamas ir tęsė žvelgdamas nuovokiu žvilgsniu. - Autentiškas žmogus neneigia vilties. Jis nėra gundomas. Tikėjimas nėra vilties ribose ir nėra ja apribotas. Kartą atėjo laikas, kai abiejų tėvų sūnūs, Izaokas ir Pitagoras, buvo išblokšti tarp dviejų pasirinkimų kryžkelės. Jie galėjo pasirinkti arba būti beviltišku ir naiviu arba įkūnyti vylių. Izaokui, tam, kuris juokiasi, buvo lengva atsispirti vyliui. Jo tėvai buvo beviltiški. Tuo tarpu Pitagorui buvo daug sunkiau apsispręsti. Jau nuo mažų dienų visų apylinkių gyventojams išrinktasis kūdikėlis kėlė neišdildomą įspūdį. Juos sužavėdavo jo pats buvimas, ištarti paprasčiausi žodžiai arba padarytas nereikšmingas darbas. Pitagoras pradėjo brandinti viltį, kad jis savo prigimtį gali išpildyti vyliumi. Jis mėgaudamasis išskirtinėmis privilegijomis, tokiomis kaip liaupsės ar išskirtinės švietimo sąlygos, tapo pretenzingu, ūmaus ir aikštingo būdo. Pitagoras tikėjo savo verte tiek, kiek kiti liudijo jo neginčijamą vertę. Ilgainiui Pitagoras pradėjo tikėti savo verte tiek, kiek kitiems įteigdavo savo vertę.
- Taigi autentiškas žmogus teigia Dievą anapus vilties.
- Beviltiškumas yra viso labo prarastos tikrovės gedulas. – toliau aiškino kiek atlyžęs, bet vis dar su neperkeičiamu orumu. - Ištvertas pasaulio, kaip savo paties tariamos dalies, praradimas, persikeičia į tikėjimą Dievu. Taip žmogus išskaistėja. Tačiau tuo pačiu tampa naiviu, kada visas perspektyvas, nesusijusias su Dievu, atmeta grynuoju juoku. Tiek Abraomas ir Sara, tiek Mnesarchas ir Pythais buvo naivūs. Pirmųjų naivumas pasižymėjo tuo, kad jis kilo iš skaistumo, o pastarųjų tuo, kad iš jų naivumo kilo skaistumas. Skaistumas tampa naivumu, nes atsisakoma bet kokio santykio su viltimi kaip galutiniu tikėjimo atsakymu. Mnesarchas ir Pythais priėmė vylių ir tik tada tapo skaisčiais. Todėl tik tas, kuris yra skaistus gali būti iš tiesų naivus. Naivus žmogus niekada nebus skaistus. Iš naivumo kilęs skaistumas yra nuodėmė. Iš skaistumo kilęs naivumas yra šventumas. Tačiau pasauliečiai, tarp kurių tenka gyventi skaisčiam žmogui, vienaip ar kitaip, savo viltimis nori paneigti jo nepaliestą skaistumą. Jie galvoja, kad paneigdami skaistuolio naivumą jie paneigs skaistumą. Tačiau naiviai skaistaus žmogaus gyvenimo gerovė nepriklauso nei nuo pasaulio, nei nuo Dievo.
- Sara, sužinojusi, kad susilauks vaikelio, pasidalino šia išdaiga su pasauliečiais. Ji juos patikindavo, kad jie juoksis iš Dievo iškrėstos išdaigos. Pasauliečiai savo dėmesį sutelkė į patį vaikelį, kaip tikrovės faktiškumu pagrįstą vylių. Jiems tai buvo galutinis tikėjimo atsakymas. Jie juokėsi iš paties gyvenimo fakto, bet ne iš gundymo gyvenimo faktu. Sara pasidalindama išdaiga su pasauliečiais išreiškė iš skaistumo kilusį naivumą. Ji pati to neįtardama liudijo savo naivų skaistumą pasauliečiui. Ji iš jo nesivylė jokio pritarimo. Naivioji Sara buvo akla vaikeliui, kaip vilčiai, kuri pagrįsta faktine tikrove. Jai tai nebuvo galutinis tikėjimo atsakymas. Taip be neigimo paneigiamas vylius.
- Skaisčiam naivuoliui nepatvirtinus vylingojo vilčių jos nebetenka pagrindo. Taip užkertamas kelias vylingajam išpildyti savo viltis kito kaina.
- Tas žmogus, kuris neištveria gundymo įtampos, - glebiai pasikasė pilvą ir atsainiai nužvelgė gatvę, - juoko kokybės trūkumą kompensuoja juoko kiekybe. Jis išeina į platųjį pasaulį. Jis sukelia kuo didesnio žmonių kiekio susidomėjimą, juos įtraukia į savo susikurtus žaidimus, išdaigas ir pokštus ir taip sukuria juoką. Tai nėra grynasis juokas, kaip pasipriešinimas gundymui. Tai yra iš neištvertos gundymo įtampos kilęs siekis protu įtvirtinti visuomenėje įtvirtintus elgesio modelius. Prastas juokas yra pasaulietiškas, įtvirtinantis bendruomenines sutartis, konformistinis, reakcingas, žodžiu, skaisčiai naivus. Jis kyla iš vyliaus kaip tikėjimo atsakymo ir suteikia bendrumo iliuziją. Juokas nėra toks betarpiškas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juokas tik suteikia bendrumo iliuziją. Grynasis juokas nėra bendruomeninė sutartis. Jis nėra reakcija į biologinius ar socialinius dirgiklius; laimės hormonų endorfinų išsiskyrimas, raumenų, atsakingų už juoką, treniruotė; glebia ramybe aptraukto proto pasyvus džiugesys ar nerūpestinga reakcija į pokštą.
- Taip išryškėja skirtumas tarp juoko, kuris kyla iš pačių gyvenimo faktų, ir grynojo juoko, kuris kyla iš gundymo pačiais gyvenimo faktais. - tariau šiek tiek pakėlęs lūpų kampučius, bet su liūdnu žvilgsniu.
- Grynasis juokas, kurio negali sukelti niekas kitas, išskyrus Dievo gundymą, išbloškia žmogų į savo paties akivaizdą. Jis atskiriamas nuo kitų. – tarė ir atšiauriu žvilgsniu nužvelgė gatvę. - Grynasis juokas gali būti tik religinis, nes jis kyla iš gundymo įtampos. Grynasis juokas nėra reakcija į išorinius dirgiklius. Tai yra gyvenimą pranokstanti dorybė. Žmogus telkia savo dėmesį ties gundymu kaip rūpesčiu. Jis vienu metu kelia įtampą ir absurdo pojūtį. Jis į šį rūpestį nesiima žvelgti racionaliu žvilgsniu, bet grynuoju juoku. Racionalūs proto sprendimai taip neišsprendžia šio rūpesčio kaip grynasis juokas. Žmogus ryžtasi juoktis. Jis supranta, kad vylius ir Dievas neatitinka vienas kito, jų negalima nei sugretinti, nei sutapatinti.
- Grynasis juokas parodo ryškų kontrastą tarp vyliaus ir Dievo.
- Iš didžio skausmo, kuris peržengia savęs paties supratimo ribas, gimsta grynas juokas. – tarė mąsliai išpūtęs akis. - Visa turi savo rimtumą, netgi juokas. Negalime teigti, kad rimta yra tai, kas įprastai vadinama rimtumu. Grynasis juokas neteigia savo rimtumo. Grynasis juokas yra tragiškas.
- Tikintysis yra tikrų tikriausias juokdarys. - gailiai atsidusau ir įkvėpęs oro tariau. - Tame slypi visas jo tragizmas.
- Abraomas ir Sara suvokė tikrąjį dieviškojo gundymo mastą. – tęsė dėbsodamas akylu žvilgsniu. - Jie gundymo akivaizdoje liko vieni, o savo paties susikurtoms viltims priešpastatė grynąjį juoką. Juo, nelyginant kūju, pranašavo vilčių griūtį. Autentiško žmogaus grynasis juokas yra naivumu persmelkto skaistumo liudijimas, aristokratiškas ir svetimas miniai. Tada, kai išjuokiamas vylius, gyvenimas išvirsta į grynąjį juoką.
- Tik nedaugelis yra pajėgūs atsidurti savo paties akivaizdoje ir išjuokti pačias nekalčiausias ir švenčiausias viltis.
- Taip aš galop supratau, - plačiu mostu parodė į savo širdį, - kad negaliu eiti jokiu kitu keliu kaip tiesos ieškotojo keliu. Aš turiu būti bastūnu, kad galėčiau ieškoti tiesos.
Pro juos praeinantys praeiviai atsigręždavo į du apskurusius bastūnus. Benamis su bado nualinta siela įsikarščiavęs aiškino dalykus. Jų, atrodo, jis pats nesuprato, ir mosikavosi rankomis. Jis neleido savo pašnekovui įsiterpti. Tai praeiviams kėlė neįpareigojantį gailestį. Kitas benamis su pagarbia baime nuo jo kiek atsišliejęs klausėsi. Tačiau buvo susitelkęs daugiau į savo mintis. Jis nespėjo sekti jo viena kitą keičiančių ir nustelbiančių minčių. Du ginčininkai vieniems kėlė susidomėjimą. Jie norėjo bent ausies krašteliu išgirsti tai, apie ką jie taip įsijautę čirškė ir nepaisė aplinkinių. Kitus sudirgino, norėjo juos tuojau pat pajuokti. Tačiau ir vieni, ir kiti praeiviai pro juos praeidavo kaip žaibas, kuris tvyksteli, trumpam prikausto dėmesį, bet jo neįmanoma įsiminti. Neilgai trukus, prie mūsų priėjo neaiškių maldininkų grupelė. Jie tikriausiai išgirdo, kad mes su užsidegimu kalbėjome apie tikėjimą. Jie mums bandė įsiūlyti naujųjų laikų tikėjimą. Jo pavadinimo negaliu atsiminti. Tie maldininkai mums išvardino daugybę priežasčių, kodėl verta išpažinti jų tikėjimą. Įstabiausia tai, kad jiems pakankama tikėjimo priežastis buvo ne tik patį tikėjimą ugdantys dalykai, bet ir visai pašaliniai dalykai, kurie su religija neturėjo nieko bendra. Jie su mumis dalinosi savo gyvais įspūdžiais. Jie juos įgijo iš suplaktų į krūvą religinės simbolikos ir kelionių po egzotiškus kraštus. Tai buvo apribota gidų nustatytais maršrutais ir mažaraščių parašytomis kelionių brošiūrėlėmis, kuriose buvo aprašyti jaudinantys šalies papročiai. Loyola prieš juos atrodė kaip nereiklaus proto iliuzija prieš brandžios sielos troškimą. Jis jiems atsakė, kad jis yra nemokytinas vargšas, kuriam nėra prieinamos pasaulio paslaptys. Jis lyg juokais, lyg rimtai, prisipažino, kad yra kvailys. Maldininkai prieš nueidami apgailestavo ir Loyolai įdavė į rankas keliasdešimt eurų. Loyola prunkštelėdamas juos numetė ant šaligatvio. Juos pasiėmė praeinantis džiūgaujantis praeivis.
- Labai žavu, kad tu dėl tiesos atsisakei gyvenimo gerovės. Ar tu jautiesi priartėjęs prie tiesos? – paklausiau tikėdamasis panaikinti abejonę, ar įmanoma suderinti tiesos ieškojimą ir nuolatos kintančią gyvenimo tikrovę.
- Visų pirma, prieš atsakant į kito žmogaus užduotą klausimą turėtume jo paklausti, ar jis yra pakankamai sąžiningas jį paklausti. - žvelgė nuovokiu ir tiriančiu žvilgsniu, - Kai manęs to paties paklausia nepakantūs gyvenimo svečiai, kurie pačiame gyvenime atranda prasmę, atsakau, kad aš esu kvailys. Jeigu to nepakanka, priduriu, kad aš esu kvailys, kuris nėra vertas žmogiškosios išminties. Aš mieliau leidžiu laiką Himolos girioje ir klausausi paukščio giesmės negu teikiu vilties žmogaus protui. – dėbsojo išdidžiu žvilgsniu į praeinančius praeivius. - Padangių paukštis gieda dieviškai, bet nežino, koks yra siaubingas žmogaus protas. Jeigu žmogus galėtų giedoti kaip paukštis jį sugniuždytų jo paties protas. Kitaip tariant, tiesa pakylėja ir praturtina mūsų dvasią, bet nepalieka nieko, ką nusileidę galėtume panaudoti kaip proto įkalčius. Mes tiesą, kaip ir paukščio giesmę, tegalime išreikšti menka proto išmone. Tačiau neretai tiesos nebylumas žmogui išvirsta į žmogaus nebylumą tiesai. Žmogus nebylią tiesą paverčia žmogiškąja tiesa. Ji pati atsiliepia į žmogų. Paprastai jis suplaka į krūvą senovės graikų, kinų ir indų išminčių išminties faktus, bet neatskleidžia pačios išminties slėpinio. - aiškino su skrupulingu užsidegimu ir neperkeičiamu vylingu žvilgsniu. - Jis, vienaip ar kitaip, neišvengiamai pasitelkia religijos pozityvų negatyvumą: Dievas laikomas ne-dalomu, ne-aprėpiamu, ne-mirtingu, ne-kintamu, ne-ribotu, ne-nusakomu. Visa tai yra tik nuoroda į žmogaus ribotumą. Tai nėra kokybiška vertė. Tai, kas žmogui yra kokybė, matas ir taisyklė, nebūtinai galima pritaikyti Dievui. Ak, ta svaiginanti Prokrusto metafizika! – netekęs kantrybės pašaipiai suriko. - Tiesos nebylumas turi daugiau nekaltybės negu žmogaus nebylumas. Tiesa yra nebyli, todėl ji yra nepaliečiama. Tuo tarpu žmogaus nebylumui nėra dalyko prie kurio jis negalėtų prisiliesti. Kalba nesiekia toliau žmogaus ausų. Tačiau ir tai, kas pasakyta, niekada nebūna išsakyta iki galo.
- Ar mes turime apie tai patylėti? – mirktelėjau mieguistas ir sulipusias akis.
Mano žvilgsnis nejučia nukrypo ties Himolos aikštės pakraštyje įsikūrusiu knygynu. Tame knygyne buvo prekiaujama įvairiausiomis knygomis: nuo senovės graikų, kinų ar indų išminčių rankraščių kopijų iki Naujųjų religinių judėjimų raštų; nuo senovės graikų mąstytojų iki jų puikių komentatorių; nuo senųjų poetų iki eiliakalių. Jame taip pat buvo antrarūšių tyrinėjimų apie istoriją, botaniką, fiziką ar matematiką. Kai kurie praeiviai ateidavo į knygyną apsisvaiginti nuo plačiose lentynose išdėstytų knygų gausos. Jie peržiūrėdami vieną knygą skersakiavo į kitą knygą. Jie jas rinkdavosi taip atsargiai, kad galiausiai nė viena iš jų nepatenkino jų skonio. Platus, bet seklus žvilgsnis aprėpė nusidriekusias knygyno lentynas. Jie persisotindavo knygų gausa ir iš knygyno išeidavo nieko nepešę. Dar kiti praeiviai iš knygyno išeidavo nešini su mažesniu, kiti su didesniu krepšiu. Ten sau vietos nerado ir tik ypatingomis, neretai pasitaikančiomis progomis, užsukdavo, nesubrendę dabitos ir senstelėję, gyvenimo nuovargio apimti, žmonės. Neišskiriant nė vieno, jie visi vienas nuo kito per daug nesiskyrė.
- Ten, kur baigiasi kalba, lieka mums nepaklūstanti tiesa. – toliau aiškino su prieštaros maniera ir staiga netekęs kantrybės užvertė akis. - Konkretus atvejis negali lemti tiesos ir tiesa negali būti apribota konkrečiu atveju. Manoma, kad konkretus atvejis, kuris lemia tiesą, turi būti apibrėžiamas kaip pati tiesa. Tačiau ne visi atvejai vienodai verti tiesos. Manoma, kad tiesa apribota konkrečiu atveju turi būti pagrindžiama jo ribose. Tačiau pats konkretus atvejis neturi konkrečių sąlygų, kuriomis jis gali pasireikšti. Konkretus atvejis keičiasi priklausomai nuo atitinkamų sąlygų. Tiesa negali būti sprendimas, nes ji nėra sutartinė. Tiesa eina pirma bet kokių konkrečių jos buvimą sąlygojančių sąlygų. Tiesos idealas reikalauja, kad nepaisant tiesos vertinimų, tiesa pasiliktų anapus visų kompromisų ar bandymų ją padaryti savalaike problema. Tiesa išjuokiama ją įspraudžiant į konkrečiam laikui būdingą religijos, mokslo, moralės, ar elgesio kultūros suvokimą. Viso labo tai yra konvencionalus būdas skleisti melą ir to eigoje gyvenimą priimti perdėm rimtai.
- Daugeliui žmonių tai yra tuščias piktžodžiavimas. – paskėsčiojau rankomis.
- Baimė peržengti laiko dvasios ribas yra paprasčiausia susitaikymo forma. - su karštakošišku naivumu tarė jis.
- Viena, tai Tiesa. Tačiau visai kas kita, tai žmogaus kuriamos žmogiškosios ir dieviškosios tiesos. – krestelėjau galvą nesumodamas ką atsakyti ir žvelgiau kvočiančiu žvilgsniu. - Mes esame apriboti jų kūrimu arba sugriovimu.
- Aš šito negaliu paneigti.
- Kaip ir to, kad mes neapsieiname be nuolatinių ginčų.
- Ar tu prieš? – pažvelgė smalsiai, su šiokiu tokiu meilumu.
- Aš neįsivaizduoju gyvenimo be tarpusavio trinties ir be rūstaus gyvenimo kalto kalamų dvasios skiedrų. Jį gali paimti į rankas tik geras draugužis, kuris žino ką kala ir kaip tik dėl to žino kodėl kala. – tariau patenkintas savimi.
Po aikštę vaikščiojo gausi šeimyna. Žilstelėjęs ir kresnas vidutinio amžiaus vyras vedėsi už parankės jaunutę žmoną. Ji buvo įsikabinusi jam į parankę ir atlošė savo galvą ant jo peties. Aplink juos sukiojosi trejetas mažų vaikų. Kiekvienas iš jų savo rankose laikė po mobilųjį telefoną. Jie juos buvo prikišę sau prie veidelių. Jų akelės buvo prikaustytos prie mažų ekranėlių. Tėvai rado išeitį nusiraminti nuo realaus pasaulio problemų savo vaikus perkeldami į virtualųjį pasaulį. Vaikai mieguistai šypsojosi ir pasyviai priešinosi virtualiojo pasaulio dėsniams. Šeimyna priėjo aikštės skvero suoliukus. Vaikai kiek suirzę nugręžė veidelius nuo mobiliųjų ekranų ir džiūgaudami užsiėmė savo vietas. Tėvai tarpusavyje kalbėjosi apie rūpesčius, o vaikai kas sau glebiai išsidrėbę ant suolelio sprendė savus rūpesčius.
- Dvasios ginčai kyla iš susitarimo priimti kito tiesą kaip aktualią savo tiesos alternatyvą. Ji taipogi kyla iš abipusio susitarimo išstatyti savo tiesą kito tiesos akivaizdoje. – žvelgė atšiauriu ir pritarimo neieškančiu žvilgsniu. - Juk neįmanoma savaime kvosti savo tiesos aktualumo ir jos problemiškumo. Įmanoma kvosti tik jos santykį su kita tiesa. Skirtingų tiesų susidūrimas sukelia abejonę dėl savo tiesos. Šis pasiryžimas suabejoti tiesa nėra nuo nieko nepriklausomas santykis su savo tiesa. Tai turi atvirą, bet kvočiantį aplinką pobūdį. Žmogus pripažindamas kito tiesą kaip aktualią priešpriešą savajai tiesai, tuo pačiu pripažįsta jos savarankiškumą bei teisingumą. Jis tuo pačiu priima galimybę ją priimti kaip savo tiesą.
- Vargu, ar bent vienas iš ginčo dalyvių nori atsisakyti savo tiesos.
- Dviejų aktualių tiesų susidūrimas anksčiau ar vėliau sukelia trintį. Dėl jos ginčo dalyviai siekia atrasti bendrus mąstymo atskaitos taškus. Tai yra tolesnio ir nesiliaujamo ginčo garantija, ką tu, - kreipėsi į mane valiūkiškai mirktelėdamas, - beje, įvardinai nuo kalto lekiančiomis skiedromis. Santykis su kitų tiesa darosi vis labiau nepakankamas. Ginčo atskaitos taškai turi kaskart reikšmingesnį probleminį pobūdį negu ankstesnieji.
- Tai veda prie prarajos krašto, vienų vadinamos bekrašte bedugne, kitų neišsemiama gelme.
- Ginčą užbaigia naujos tiesos suradimas. – patvirtino iškeldamas smilių ir nežymiai šyptelėjo. - Tai reiškia, kad tiek ginčo pradžios, tiek pabaigos nelemia tai, kad kito tiesa yra nepakeliama.
- Man atrodo, - tariau žvelgdamas kiek gėla sudrumstu žvilgsniu, - kad negalima paneigti to, kad žmonės bene dažniausiai negali pakelti vienas kito tiesos. Tokiais atvejais netgi sakoma, kad juo labiau tiesa yra neigiama, juo labiau pripažįstamas jos pagrįstumas.
- Galima nepakelti nebent tik tai, kas yra pagrįsta ir tuo pačiu prasibrauna iki pat sielos gelmių. Taigi, vienaip ar kitaip, turi neginčijamos svarbos. – paprieštaravo griežtai murmėdamas. - Kaip sakė Sofoklis, „Mat suvokimas kartina gyvenimą“. Ginčo dalyviai, kaip jau sutarėme, yra susijęs su kito tiesa ne ką mažiau negu su savąja. Antraip jie nesiimtų ginčytis su ta tiesa, kurią jie laikytų beverte. Taigi, Žmonės pakelia vienas kito tiesą. Jie tik svarsto, ar verta ją priimti. Juk ir mes, būdami vienas kitam atviri, bet jokiu būdu ne nuolaidūs, kuriame dialogą.
- Berods, - tariau kiek ištęsdamas ir svyruodamas vaptelėjau, - dialogas reikalauja abipusio atsivėrimo vienas kitam. Tai galima pavadinti vienu iš nedaugelio žmogiškųjų aktų, kur juo abipusiškesnė tarpusavio sutartis, juo ji duoda brandesnių vaisių.
- Kaip tik dėl to – mostelėjo pašaipų mostą į praeivius, - nesiteikiu besti pirštu bent į vieną ambicingą, bet kito tiesai uždarą praeivį. Jis nesugeba atsiverti dialogui.
- Kaip jie gali nepakelti tos tiesos, kuriai jie neatsiveria? – tariau žvelgdamas kvočiančiu žvilgsniu. - Visų pirma reikia atsiverti tiesai, kad ji galėtų tapti nepakeliama.
- Praeivių nepasitenkinimas kyla ne dėl to, kad jie negali pakelti kito tiesos, - pergalingai mostelėjo į praeivius, - bet todėl, kad jie negali atsiverti dialogui.
- Pasitaiko tokių žmonių, kurie graužia smegenis.
- Jeigu anie graužia smegenis, tai gal neturi savų?
- Man atrodo, kad taip ir yra. – staiga prunkštelėjau.
- Uždarumas kito tiesai nėra kas kita kaip nesuvoktas, bet valingas nenoras pripažinti kito tiesos kaip lygiavertės savo paties tiesai. Tiesą galima rasti jos ieškant, o ne siekiant įtvirtinti jau turimą tiesą.
- Būtų neprotinga išsirengus į tūkstančio kilometrų kelionę didžiuotis pasiekta stotele. Juo labiau būtų neprotinga vertinti stoteles, kurios kaskart būdamos naujomis skiriasi viena nuo kitos. - nežymiai šyptelėjęs staiga nugręžė galvą į šalį. - Tiesos ieškotojo neturi apimti svaigulys. Jis turi išlikti pats blaiviausias ir pats sąžiningiausias iš visų bastūnų.
- Kai žmogus atranda naują tiesą, jis mąsto, ar ginčą tęsti toliau, ar ties tuo apsistoti ir padaryti kompromisą.
- Kaip prieinama prie naujos tiesos pasirinkimo galimybės?
- Neįmanoma įspėti kuriuo momentu bus įsteigta tiesa. – pamaigė pečiais ir papurtė galvą. - Todėl tik galimybė gali virsti tiesa. Ginčo dalyviai skirtingais momentais atranda skirtingą tiesą. Vieną iš jų viena tiesa gali tenkinti, o kita tiesa gali jo neįprasminti. Taip iš pasirinkimo galimybės kyla vaidas, kuris nutraukia ginčą. Ginčo dalyviai ginčą pratęsia su naujais ginčo dalyviais.
- Dabar jau pradedu suprasti, - tariau šyptelėjęs mieguista šypsena, - kodėl mes neapsieiname be ginčų.
- Nuolatinė ginčo tąsa užtikrina pačių ginčo dalyvių savęs peržengimą, - aiškino ūmai atlenkdamas pirštus. - sielos išsinėrimą iš išaugtos odos ir atsiauginimą daug storesnės, atsparesnės savo paties nerūpestingiems, valiūkiškiems ir miglotiems bastymosi metu patirtiems įspūdžiams.
- Tačiau ginčas yra apgaulingas. – tvirtinau ir žvelgiau tiriančiu blausiu žvilgsniu. - Juo bandoma įnirtingiau įtvirtinti savo tiesą, juo labiau ji tampa akivaizdesnė. Taip akivaizdumas tampa vieninteliu tiesos kriterijumi. Tai kaskart vis giliau ir giliau klampina į nepakantų ir ribotą savimeilės brandinimą. Tiesa išvirsta į neperkeičiamą įsitikinimą pačiu jos akivaizdumu. Tai užkerta kelią naujos tiesos atradimui bei jos įsisavinimui.
- Ginčininkams nedera stokoti atvirumo, laisvumo, žaismingumo, valiūkiškos ir prieštaringos abejonės. Tai yra šuolis per savo dvasinio komforto ribas. – paakintas savo jėgos nutaisė bauginančią grimasą. - Ginčas be pasiryžimo suabejoti savo tiesa ir be atvirumo kito žmogaus tiesai lieka asmeninių interesų sukeltomis prieštaromis be išeities. Sūnau, ginčykis it sielą parduotum, kad tik klausytųsi ne tavęs, bet tiesos.
- Lygiai taip pat kaip ir tu. – staiga nusistebėjau. - Tu nebadauji tam, kad įsteigtum savo tiesą ir to eigoje sukeltum konfliktą. Taip tiesos siekis būtų užgožtas paskiromis emocijomis ir pačių žmonių susikurta baime; tu badauji tam, kad atskleistum kažkokią tiesą.
- Aš badauju ne tam, – dėstė lenkdamas pirštus, - kad apvalyčiau savo organizmą, išpirkčiau savo sielą ar juo labiau ne tam, kad bent vienam iš praeivių kažką įrodyčiau.
- Ar jau atradai priežastį, kodėl gimei?
- Aš sau pačiam neužduodu tokio klausimo. Aš nemanau, kad gyvenime yra bent viena priežastis, kuri gali kildinti paties gimimo prasmę. – atšovė įžūliai. - Gyvenimas kildina tik patį gimimo faktą, bet nekildina jo prasmės. Aš matau, kad tau knieti sužinoti kas aš esu. Tik tarp mūsų, kodėl turėčiau gimti, kad būčiau kažkuo?
- Žmogus gali būti niekuo, išskyrus tada, jeigu jis yra gyvenimu nepatenkintas benamis. – tariau žvilgtelėjęs su nepasitikėjimu.
- Tu skundiesi palaidūnu anksčiau negu būni jį supratęs ir netiki, kad galima padėti sau pačiam. Su laiku galima gerokai atsiskleisti. – neteko kantrybės ir plūdo plaikstydamasis rankomis. - Tu palaidūną priimi kaip bevertį žmogų. Tu manai, kad šiam žmogui blogis kyla savaimingai be jokios priežasties. Dažnai akivaizdūs dalykai priimami savaime, tarsi nebūtų jokios jų atsiradimą įtakojusios priežasties. Akivaizdūs dalykai yra melas. Šiuo melu pasitenkina paviršutiniški protai. Šie protai teisia, bet nesupranta. O kas teisia, tas jaučiasi teisus.
- Tau reikėjo gyventi kitokį gyvenimą, kad galėtum įsitikinti, ar tavo žodžiai yra pasverti šiokia tokia verte. – atsikirtau mikčiodamas.
- Aš anksčiau bandžiau gyventi pasaulietišką gyvenimą ir suprasti tokį gyvenimo būdą pasirinkusius žmones. – atrėžė neatlyždamas. - Tačiau mano pastangos proporcingai augo kitų žmonių savęs nesupratimui. Aš ne kartą jaučiau kaip sunku apnuoginti savo sielą arba kito žmogaus mums nepavaldžią sielą įsprausti į mums patiems suprantamus patvarius rėmus. Argi tu manai, kad tau su manimi, suskretusiu bastūnu, bus paprasčiau? – iškošė kilstelėdamas antakius.
- Aš tai priimu kaip iššūkį, - staiga į galvą toptelėjo mintis, kad iš pradžių norėjau šiek tiek išgerti. Aš menkai suvokiau, kad iš tiesų jaučiau vienatvę. Tie benamiai, kuriuos sutikau anksčiau, kėlė pasidygėjimą. Todėl aš pats sau suteikiau daug daugiau vertės negu buvau vertas iš tikrųjų. Vienu metu jaučiausi padėties šeimininku. Tačiau tasai nepažįstamasis parodė, kokia buvo trapi mano vertė. - Aš žinau, kad norėdamas perprasti žmogaus prigimtį turėsiu ne kartą nusivilti. Eidamas gyvenimo keliu sutikau daugybę pakeleivių, kurie ieškojo užsimiršimo tarp žmonių skelbdami grynąjį žmogiškumą. Jie tai laikė šviesa. Betgi jais nepasitikėdavau. Aš buvau įsitikinęs, kad žmogiškumas toli gražu nėra toks grynas. Jis yra sumišęs su tamsa. Tie, kurie šviesą atskiria nuo tamsos, ir vieną iš jų iškelia virš kitos, didžiai kenčia. Tai žmonės, kurių iki šiol negalėjau perprasti.
- Tu bandei perprasti mane, dabar juos. – nusikvatojo nusistebėjęs. - Pasakyk, kas tu esi!
- Nežinau, tu esi labai tiesmukiškas. – papriekaištavau kiek sutrikęs. - Tiesmuki žmonės yra patiklūs. Jie viliasi, kad jų griežtumas gali keisti trūkumus. Aš neatsakysiu į tavo stačiokišką klausimą, kad sukritikuotum mano atsakymą, palaužtum mano valią ir primestum savąją.
- Tavo širdis yra gražesnė už jos jaučiamą trumpalaikį pyktį. – tarė kiek atlyžęs. - Todėl aš nedvejodamas suklusčiau, ar aš pats nesu beširdis, jeigu tavo širdį įvertinčiau jos pykčiu.
- Kažkur girdėta, ak, taip, „duokite išmaldos“, „pone“, „aš užmiršau maisto skonį. “ – pasivaipiau pašiepdamas. - Tu taip pakyli savo akyse.
- Taip iš tarpusavio nesupratimo kyla konfliktai. - atlaidžiai papurtė galvą į šonus. – Konflikto priežastis nėra įžeidinėtojas. Konflikto priežastis yra tas, kuris priima jo įžeidinėjimus ir taip įtvirtina konfliktą.
- Šįkart aš su tavimi sutiksiu. – neapsikentęs numojau ranka.
- Priekaištas, kad žmogus yra kaip nors nepakeičiamas, tarkime, yra netvarkingas, atremiamas argumentu, kad kaltininkas yra kuo nors nepakeičiamas, tarkime, yra pedantiškas. - pasikasė pilvą, glebiai pasitaršė plaukus ir apžvelgė praeinančius praeivius. - Netvarkingą žmogų galima pakeisti, o burnojančio pedanto niekada. Netvarkingų žmonių skaičius yra begalinis. Žmogaus blogis pasireiškia tuo, kad, tarkime, jį plyšaujant girdėjo aklas žmogus. Vien jau tai, kad savo netramdomą pyktį reiškiantis žmogus vilki sutriušusiais drabužiais, o jo kaktą yra išvagojusios rūpesčio raukšlės, yra iškalbingas faktas. Tačiau ne iškalbingesnis už tą, kad to nematė aklas žmogus. Ano nelaimėlio pykčio, pasireiškusio konkrečia situacija, supratimą lėmė vertinančiojo aklumas. Taip jo pyktis buvo apibrėžtas kaip nekintantis blogis. Aklas žmogus „blogiui“ neieško jokių paaiškinimų. Jam pakanka mistinės įžvalgos, kad blogis yra „lemtis“, „prakeiksmas“, „genetiškai paveldėta sielos dėmė“ ar „netinkamo auklėjimo pasekmė“. Blogis yra tamsa tiek, kiek vengiama suprasti kitą žmogų. Jeigu aklas žmogus sprendžia, ar žmogus yra blogas, vadinasi, jis lygiai taip pat sprendžia, ar žmogus yra doras. Aklumas gali būti dorybe, kada kitas žmogus yra vertinamas kaip doras tiek, kiek jis stokoja aklumo. Kitaip tariant, žmogus yra blogas tiek, kiek jis nėra aklas. Taigi, verčiau suprasti klystantį žmogų, o į jį teisiantį žmogų atsigręžti smerkiančiu žvilgsniu.
- Tu iš tikrųjų manai, kad tavo stačiai aukštas atsakomybės jausmas atstoja kito žmogaus gyvenimą ir jam suteikia vertės?
- Žmonės nesupranta paukščių kalbos, bet leidžia paukščiui baigti savąją giesmę. - atkirto įžūliai išsprogdinęs akis. - Žmonės supranta žmonių kalbą, bet neleidžia vienas kitam eiti savuoju keliu. Gyvenimą galima padalinti kvailiams ir išminčiams, pralaimėtojams ir lyderiams tiek, kiek žmonės yra sulyginami pagal visiems bendrą supratimo mastelį. Jeigu žmonėms būtų atseikėta būti arba tik išmintingiems, arba tik kvailiems, sakytume, kad tik išmintingi žmonės turi teisę pasakyti, kas yra išmintinga ir tik kvailiai turi teisę pasakyti, kas yra neprotinga. Tačiau taip galvoti yra klaidinga. – priekaištaudamas pagrūmojo smiliumi. - Aš tikiu žmogumi nepriklausomai nuo to, ar jis išminčius ar kvailys. Kad sėkla galėtų išsivystyti, jai reikia augti ne kartu su kitomis sėklomis, bet atskirai. Jeigu visas derlius augs apribotoje erdvėje, daugelį iš sėklų reiks neišvengiamai praretinti. Iš sumestų į krūvą sėklų išaugs neišsivystę ūgliai. Taip gimsta kvailiai ir išminčiai, pralaimėtojai ir lyderiai. Taip nustatomas bendras laisvės matas, kuris išreiškia lygiavertiškumą. Žmonėms nereikia nieko kita kaip lygiavertiškumo. Tiek dieviškosios, tiek žmogiškosios tiesos yra pagrįstos lygiavertiškumu. Gėris ir blogis, kuris yra pagrįstas lygiavertiškumu, yra tikrasis gėris ir blogis. Visa, kas kyla iš nelygiavertiškumo, yra bloga. Kiek dar reikės sukurti daugybę dievų ar žmogiškųjų tiesų, kad tai būtų galutinė auka žmogaus išsilaisvinimui nuo pačios laisvės ir nuo paties savęs. Tai tęsis iki tol, kol keisis dieviškieji ir žmogiškieji įstatymai keisis, bet nesikeis poreikis išreikšti save.
- Tau patogu kalbėti apie skurdo grožį, kai pats esi valkata. – atšoviau atsainiai.
- Negaliu ginčytis su žmogumi, kuris žmogiškumą matuoja pagal išorinius atributus. – žvilgtelėjo smerkiančiu žvilgsniu ir kietai sučiaupė lūpas. - Man kito žmogaus nuomonė nėra savęs vertinimo kriterijus. Tai jau šis tas, kad aš išlaikau rimtį savęs atžvilgiu tiek nesėkmėje, tiek laimėje.
- Tai pasiteisinimas! – staiga išrėžiau netekęs kantrybės. - Mesti kaltinimai kitam žmogui apibrėžia tai, ko bando išvengti pats žmogus. Žmogui yra artimos tos ydos, kurias jis peikia, ir labiausiai tolima tai, ką jis garbsto.
- Tu esi kaip prastas skulptorius. – pašaipiai nusikvatojo. - Jis iš marmuro ištašo prastą skulptūrą ir ją parodo žmogui, ant kurio griežia dantį: „štai, čia pavaizduotos tavo nedorybės. “ Iš tiesų tasai skulptorius pavaizdavo savo nemokšiškumą ir puikybę. - tryptelėjo netekęs kantrybės. - Atsakyk sau į klausimą, kas yra naivesnis. Ar tas, kuris peikia kitą žmogų ir tikisi, kad jis pasikeis.? Galbūt tas, kuris priima kito žmogaus papeikimą ir tikisi, kad tai pakeis kitą žmogų?
- Man nereikia didelės išminties, kad pasakyčiau, kad tu kalbi apie dalykus, kurių vienintelis atsakas yra aidas. – priekaištaudamas papurčiau galvą.
- Himoloje į tuos amatininkus, kurie domisi muzika žvelgiama pašaipiai. Į kompozitorius, kurie užsiima amatu žvelgiama perkreiptu žvilgsniu. – įžūliai prunkštelėjo. - Kiekvienas iš tų, kurie nesidomi savo darbo sritimi, yra tikrų tikriausias nenuovoka. Amatininkas griežiantis smuiku arba kompozitorius užsiimantis amatu yra neproduktyvūs. Jie skiria mažiau laiko savo įgūdžiams, kurie nėra kas kita kaip įprotis, negu kiti jų profesijos atstovai. Viena vertus, mes turime tokias pačias teises, skiriasi tik mūsų pareigos. Kita vertus, ką aš turiu daryti su savo išmintimi? Ji nėra nei prieinama, nei pravarti darbininkijos ar inteligentijos įgūdžiui viską paversti kasdienišku įpročiu. Jie tai dangsto arba žodžių ginčais, arba jautria savimeile.
- Tu moralizuoji, perimi į savo rankas kitų žmonių laimę arba kančią, bet už jas neprisiimi atsakomybės. – žvilgtelėjau į jį smerkiančiu žvilgsniu. - Tu įteigi kitam žmogui laimės arba kančios siekį ir pats įtiki to žmogaus tikėjimu. Tačiau tik ne tuo, ką įteigei.
- Tu kalbi apie tai, ko tu geidi, bet ne apie tai, ko tu iš tiesų nori. Tu taip save apgauni.
- Supranti, tu kalbi patraukliai, bet tavo žodžiai nėra pasverti konkrečiomis vertybėmis.
- Gyvenk, jeigu tau padės! – netekęs kantrybės irzliai prunkštelėjo.
- Tu labiau nori pateisinti žmogų, bet ne jam suteikti aiškų supratimą apie savo elgesį.
- Kas yra trapi gyvenimo gerovė arba giliausios kasdienybės snaudulio akimirkos, jeigu ne juokų juokai! – nusistebėjęs pašaipiai pašvilpavo. - Gyvenime kiekvienas aktas yra apribotas mumis pačiais. Todėl negalime išskirti akto, kuris geriau arba blogiau atlieptų mus pačius. Nepriklausomai nuo to, ką bedarytume, - dėstė lenkdamas pirštus, - ar džiaugtumės aukščiausiais pasiekimais, ar išgyventume skaudžiausią nuopuolį, esame apriboti tuo, ką darome. Todėl mes negalime nebūti savimi. Gyvenimo kokybė nepriklauso nuo pasirinkimų.
- Tu vis tiek neišsiginsi paprasto fakto, kad kažkokios emocijos ir tarpusavio supratimas turi mažai ką bendra su gyvuliška gyvenimo tikrove. – priekaištaudamas išsiviepiau. - Mes galime vienas kitą kuo puikiausiai suprasti, netgi įlysti į vienas kito odą, bet argi verta?
- Sūneli, - kreipėsi atlyžęs ir tęsė žvelgdamas atlaidžiu žvilgsniu, - tu esi vienas iš nedaugelio žmonių, kuriam mano siela kalba pati už save. Jai nereikia teisintis perdėtu savęs išaukštinimu ir perdėta panieka pasauliui. - nekantraudamas mostelėjo lengvu rankos mostu, - Tu, visai kaip ir aš, esi stebėtojas su žmogaus akimis.
- Aš nesuprantu apie ką tu šneki.
- Tu išoriniame pasaulyje be atvangos ieškai prasmės, bet jos nerandi. - tarė žvelgdamas skvarbiu ir tiriančiu žvilgsniu.
- Tai melas. – suglumęs staiga žvilgsnį nukreipiau į praeivius. - Aš manau, kad nėra būtina nedalyvauti išoriniame pasaulyje, kad būtų galima ieškoti tiesos. Netgi pačiuose tamsiausiose skersgatvių užkampiuose galima atrasti dalelę šviesos. Aš prieš kurį laiką susitikau su dvejais benamiais, kurie manęs prašė išmaldos. Vienas iš jų buvo apsukrus ir savo savanaudiškus kėslus dangstė gyvenimiška išmintimi. Kitas buvo per daug palaužtas širdgėlos ir nepajėgė to nuslėpti. Tai yra menas atskleisti tikrovės tiesą. Tarkime, poezijoje stebuklas yra įprastas. Jis priklauso nuo poeto išmonės. Atskleisti tikrovės poeziją – tai yra tikrasis stebuklas.
- Tu taikos metu vengi sąžinės ramybę įkūnijančių idealų. Tačiau atėjus karui tu taipogi vengi jėga pulsuojančių užmojų. – aiškino kreivai šypsodamasis. - Tu manai, kad įveikdamas vieną ar kitą kliūtį, įraizgiusią pasaulį į neteisybės pančius, atrasi dalelę tiesos. Tu iki šiol visą laiką vengei ne kliūčių, bet kliūčių nebuvimo. Todėl tu manai, kad išorinis pasaulis yra prieiga prie tiesos. Tačiau pasaulio matas yra ne tiesa, bet melas. Didžiąją išorinio pasaulio dalį sudaro žmonės, kurie įsitvirtina gyvenime kurdami suklastotą ir kitus paklaidinančią tikrovę. Tai paslėptas melas. Tai yra tai, ką mes pastebime ir ko tikrumu galime suabejoti. Paslėptam melui priešpriešiname jį išviešinančią tiesą. Mažesniąją dalį sudaro žmonės, kurie suklastoja tikrovę ir patys gyvena suklastotoje tikrovėje. Jie tikrovę supina su melu. Tai atviras melas. Tai yra tai, ko mes negalime pastebėti ir tuo suabejoti. Atviram melui priešpriešiname jį paslepiančią tikrovę. Likusią mažiausiąją dalį sudaro žmonės, kurie neteikia vilties įsikurti tikrovėje. Jie nenori paklaidinti kitų. Jie yra nepriklausomi nei nuo kitų žmonių pasaulio, nei nuo pasaulio. Tai yra tiesa. Tai yra tai, kas nėra pastebima ir kuo negalima abejoti. Tiesai negalima priešpriešinti išorinio pasaulio. Išoriniame pasaulyje nėra nė vieno tiesos atitikmens, kuris galėtų būti tiesos matu. Tiesa neturi jokio atitikmens. Anapus tiesos nėra nieko, kas galėtų tarpininkauti jos atvėrime.
- Aš esu vienas iš tų, kurie tiki melu ir neatsisakys progos suklaidinti kitų. Taip aš savo paklydimais galiu praturtinti save ir eiti į priekį.
- Tu šio melo nepaslėpsi. – netekęs kantrybės atsiduso ir tarė. - Stebėtojau, tu esi iš tų, kurie kituose ieškai to, ką gali suteikti tik paukščio giesmė. Tuo tarpu likusieji, kurie ieško tiesos pačiame išoriniame pasaulyje, tenkinasi jų protams pataikaujančiu melu.
- Man tai artima. Visgi aš vis tiek manau, kad tiesa ir gyvenimas gali eiti išvien.
- Ar tu esi įsitikinęs, kad ši tiesa tau yra artimas dalykas?
- Matai, aš neieškau kvailių, kurių klaidingos mintys patvirtintų maniškių teisingumą. Aš taipogi neieškau savimi pasitikinčių gudruolių, kurie bet kokia kaina siektų tikrojo pažinimo. – staiga nudelbiau žvilgsnį ir tariau iškošdamas. - Jų esu sutikęs ne vieną ir ne du.
- Aš nesu vienas iš tų tavo paminėtų prastų ginčininkų. Tokie žmonės kalba kreipdamiesi į jau įgytą žmonijos žinojimą. Kiti žmonės dėl jo nėra tikri ir juo abejoja, bet pasyviai susiduria su išties nauju supratimu. – patikino linktelėdamas. - Tie ginčininkai nesiekia ieškoti tikrojo pažinimo. Jie siekia, kad kiti žmonės nesivargintų ieškoti ryšio su savo anksčiau įgytu žinojimu. Jie patys dėl jo nėra tikri ir nesiekia, kad jų perteikiamus dalykus kiti žmonės galėtų permąstyti patys.
- Tu man gali kalbėti apie gražius dalykus, - atrėžiau prieštaros maniera, - bet aš vis tiek manau, kad patirtis yra vienintelis patikimas šio pasaulio matas. Juo mes galime ieškoti tiesos.
Aikštėje, apart streikuotojų ir maldininkų, mes matėme įsimylėjėlių poreles. Tų žmonių širdys, išsiilgusios jausmų, degė nekantrumu. Kiekvienas jų gestas bylojo, kad jie nenori laiko švaistyti gatvėje taip lengvai dėmesį prikaustantiems dalykams. Tik žmogui, kuris buvo šalia. Jie atrodė tarsi būtų buvę įblokšti į žemę, kurioje deramai vertinama bet kas, tik ne jų jausmai. Jie jautėsi nesuprasti, bet laimingi. Loyola parodė savo pirštu į vieną porelę ir pasakė:
- Tu pirmiausiai išmėgink savo jausmus!
- Kodėl? - gūžtelėjau pečiais.
- Gali būti, kad tavo giliausi įsitikinimai yra tik įsikalta mintis iš paprasčiausio mandagumo, kitam žmogui palankaus emocinio klimato arba iš nepajėgumo kitam žmogui išrėžti į akis tai, kuo tu tiki iš tikrųjų. Reikia suprasti savo jausmų vertę. Kitaip tariant, tai, kodėl jiems priskiriama kaip tik ta, o ne kita vertė.
- Ar tu nori pasakyti, kad jausmus reikia grūdinti?
- Tarkime, - aiškino pakiliai, kiek plaikstydamasis rankomis, - žmonės karo metu yra išjudinami jiems patiems taikos metu nepažįstamo, bet visgi artimo gaivalo. Jie jį vadina patriotiškumu. Jie iš mandagumo įtiki, kad jų gyvybė įgyja labai didžios vertės. Jos ištekliai, tokie kaip nevaržomi laukiniai instinktai ir įaudrintas protas, yra palenkti patriotiškumui. Taip patys individualiausi išgyvenimai yra prikergiami prie tuščių abstrakčių sąvokų. Karas, kiek jis suvedamas į vieną motyvą, kaip tėvynės gerovę, žmogų padaro nebylų sau pačiam. Tai paneigia artimųjų netekčių pagrįstumą. Skaudžios netektys ir asmeniniai praradimai nuvertinami. Tai yra įkainojama žmonių gyvybėmis nepateisinama pergale ir iš to sekančiu valstybės himno giedojimu. Visus žmones karas kuriam laikui suvienija. Jam pasibaigus lieka atbukę pojūčiai, paviršutiniškos vienybės ir trapios tautos gerovės neišpildyti pažadai. – gaižiai šyptelėjo ir papurtė galvą į šonus. - Kitaip tariant, absurdiška tikėti, kad kariaujančių žmonių kariavimo priežastys yra vienodos. Lygiai taip pat absurdiška tikėti, kad, tarkime, mylinčių žmonių meilės priežastys yra vienodos. Meilė kaip ir neapykanta nėra savaime suprantami reiškiniai, kurie gali eiti pirma akto. Juk neadekvatu meile reaguoti į dar neįvykusį aktą. Bet koks jausmas yra tik veiksmo pasekmė. Kai meilė ir neapykanta yra užlaikomos ilgiau negu būna pagrindžiamos veiksmais, jos išvirsta į įkyrų įprotį. Kai iš meilės, kaip pasyvios tuščios abstrakcijos, kildinami elgesio motyvai, individualūs žmogaus poelgiai yra jai palenkiami. Taip jausmai tapę įpročiu veda į save atnaujinančios veiksmų kaitos užmarštį. Jausmai išlieka gaivališki tiek, kiek jie seka vienas kitą sekančius ir atnaujinančius veiksmus. Tačiau ne tiek, kiek veiksmai seka sustabarėjusį ir išsikvėpusį vieną ir tą patį jausmą. – dėbtelėjo griežtu žvilgsniu ir nugręžė galvą į šalį. - Atvirumas nuolatos kintantiems veiksmams yra daug svarbesnis už bejėgišką artimojo meilę. Gaivališkos prigimtys instinktyviai vengia sentimentalių dykinėtojų. Tai tokie žmonės, kurie bet kokius veiksmus užlaiko tam tikrais jausmais ir netgi veiksmus kildina iš jų. Jie bijo pokyčių, bet nori išsaugoti nepaliestus jausmus. Taigi, išmėgink savo jausmus, kad sužinotum, ar jie tau yra artimi. Tačiau ne tam, kad žinotum jų motyvus ir jiems pritartum vien dėl to, kad jie žada puikias akimirkas.
Pro mus praeinančios moterys arba mums nusišypsojo, bet nejautė poreikio sulaukti atsako. Arba nuo mūsų nusigręžė atstumiančiu žvilgsniu, bet taipogi nejautė poreikio sulaukti atsako. Mes su Loyola vieną iš jų išskyrėme. Tai buvo pro mus praėjusi brandi moteris. Ji turėjo kūną, kuris tvinko gyvenimo jėga, o gatvė jam suteikė ypatingo grakštumo. Jos kūno linijos lingavo it nendrių stiebeliai nuo menkiausio vėjo dvelksmo. Jos krūtinė buvo it taurės, kurios buvo sklidinos svaigaus vyno. Ji į mus net nežvilgtelėjo akies krašteliu. Jos grožio akivaizdoje kiekvienas nusidėdavo savo lūkesčiais. Mes su Loyola nutarėme, kad tai buvo viena iš tų moterų, kurios save gerbia ir moka remtis savo jausmais. Jos jais remiasi nepaisant to, ar jie neturi laikinos priebėgos. Kitos moterys praeidamos viliojo mažytei savęs paties išdavystei. Jos tiek atsižvelgė į mus, kiek mes joms suteikėme progą gėrėtis savimi. Jeigu jos praeidavo pro tuos, kurie džiaugėsi, irgi džiaugėsi. Jos iš tikrųjų gėrėjosi savo džiaugsmu. Jeigu jos praeidavo pro tuos, kurie liūdėjo, irgi liūdėjo. Jos iš tikrųjų gėrėjosi savo liūdesiu. Jeigu jos praeidavo pro tuos, kurie kentė, irgi kentė. Jos iš tikrųjų gėrėjosi savo kančia. Pro jas praeinantys vyrai, kurių akims jos buvo kaip dykumos miražas, geidė trapių kūno oazių. Jie į jas atsigręždavo su nuostaba, lyg su nuolatos atsinaujinančiu klausimu. Man tose moteryse buvo kažkas įžeidaus ir kėlė vis didesnį ir didesnį įtūžį.
- Iš kur tau, valkatai, žinoti apie jausmus. Tu nesi turėjęs nė vienos moters – pasipiktinęs pašaipiai iškošiau. Jis kalbėjo apie jausmus, dėl kurių man kartą teko skaudžiai nusivilti.
- Aš tiesiog su tavimi pasidalinau savo mintimis, - tarė nusistebėjęs ir draugingai šyptelėjo. - Aš tokiam žingsniui dažniausiai neieškau aiškios priežasties.
- Viskas turi priežastį. - tariau tvardydamasis. - Jeigu tu norėjai tiesiog dalintis savo mintimis, galėjai su bet kuo. Visgi dalinaisi su manim.
- Man neteikia tikrumo tavo padaryta perskyra tarp bet ko ir tarp tavęs. – pašaipiai išsiviepė ir skrupulingai aiškino. - Galiu pasakyti, kad iš bet ko išsirinkau tave. Juolab, kad tu esi vienas iš daugelio praeivių. Galbūt aš nepadariau aiškios perskyros tarp tavęs ir bet ko. Visgi tu save išskyrei nuo bet ko. Tu galvoji, kad tave laikau ne pasirinkimu iš bet ko, tačiau kažkuo kita, kažkuo daug svarbesniu. Prie ko galima privesti šį savęs išskyrimą?
- Jeigu tu nedarei jokios perskyros ir tau tikrai nėra svarbu kalbėti su būtent manimi, tai prašau - kitą kartą išsakyti savo mintims išsakyti rinkis bet ką kitą.
- Galbūt pasakysi, kodėl taip teigi? – staiga valiūkiškai trinktelėjo ranka į suolelį. - Aš klausimu nieko neteigiau. Aš neteigiau, kad tave pasirinkau iš bet ko.
- Ko tu nieko neteigei? - žvilgtelėjau priekaištaujančiu žvilgsniu. - Užtat aš labai aiškiai teigiu.
- To per maža, kad aš suprasčiau.
- Pasikartosiu. – įsakmiai suburnojau, o mano veidas persimainė. - Rinkis bet ką kita, ką tik panorėsi. Aš su tavimi nenoriu turėti nieko bendra. Man nerūpi, kaip galvoja man svetimi benamiai. Aš turiu užtektinai savo bėdų; nenoriu jų pasakoti svetimiems. Nenoriu, kad jas per prievartą ištraukę, imtų švaistytis patarimais, tarsi būčiau prašęs. Į mano vidų nelįsk, ir savojo nekišk. Tikiuosi, kad tai suprasi, ir nebereiks kartoti, kad nesielgtum taip, lyg būčiau tau kažkas, kai visa esybe noriu būt niekuo.
Aš buvau įtūžęs, jaučiausi pažeidžiamas. Aš neieškojau žodžių, kurie paslėptų mano ilgai slopintą širdgėlą. Tačiau sėdėjau kur sėdėjęs, nunarinau galvą ir jį plūdau mintyse. Loyola pasikasė savo smilkinį, praeinančiam praeiviui šūktelėjo ir išsiviepė. Jis iš praeivio nesulaukęs jokio atsako atsigręžė į mane. Aš maldžiausi, ketinau puse lūpų nusikeikti ir jį palikti likimo valiai. Visgi mano išgyvenimai man nebuvo tokie svarbūs, palyginti su tuo, ką jis man iki šiol pasakė ir su tuo, ką jis dar galėjo pasakyti. Aš nejučia susimąsčiau, kodėl nepažįstamiems žmonėms suteikiame tiek daug prasmės egzistuoti savajame gyvenime. Tai yra pats svarbiausias klausimas savigarbai. Tie, kurie rodo gailestį, apsigauna labiausiai. Gailestį rodantis žmogus yra anapus nelaimėlio kančios. Todėl jis mažiausiai nori prisitaikyti prie nelaimėlio kančios masto. Tokie žmonės iškelia dorybes, kurios atliepia ne konkrečią problemą, prie kurios jie nenori prisiliesti. Jie iškelia abstrakčius moralinius priesakus, tokius kaip žmogiškoji malonė arba dieviškasis atpirkimas. Gailestis perdėm dažnai yra proga parodyti nesupratimą ir nutylėtą jautrią savimeilę. Gailestis kyla iš savimeilės, nes jam visai nebūtinas joks atsakas. Tokie žmonės negali būti atsakingi už kitą. Tačiau jie daugiau ar mažiau jaučiasi užtektinai prisitaikę prie problemos. Įstabiausia tai, kad patys nelaimėliai turi prisitaikyti prie gailestį demonstruojančių žmonių! Tokie žmonės nėra pribrendę kitą palaikyti tyla. Tylos akivaizdoje visa nelaimėlio kančia tampa daug aiškesnė negu tada, kai problemų imamasi spręsti užgauliu gailesčiu. Loyoloje nebuvo nė menkiausio gailesčio prošvaistės. Jame buvo tik mandagus taktas leisti kitam žmogui iš naujo išgyventi sunkių išgyvenimų patirtį. Jis vis dar buvo įbedęs į mane savo žvilgsnį. Tarp mūsų kilo nejauki įtampa. Aš atsisukau. Loyola buvo siaubingai išsiviepęs. Jis buvo tarsi kūdikis, kuris pralinksmėja nuo jam pačiam nepažįstamų dalykų prasmės. Aš jo akyse įžvelgiau kiek atlaidžią, bet žaismingą liepsną.
- Na na, ko tu. Pasakok! – atlyžęs paragino.
- Leisk minutėlę pagalvoti. – nugręžiau galvą į šalį ir ją kiek papurčiau. - Aš anksčiau galvojau, visai kaip ir tu, apie ribotus santykius. Aš galvojau, kad jie kyla dėl to, kad jie yra nuspėjami ir nėra prošvaistės, kad jie keisis. Man nepastovūs santykiai buvo malonių atradimų žavesys. Aš buvau tas, kuriam kiekvienas patiriamas jausmas kėlė nuostabą. Aš neturėdamas lūkesčių pasitikau jausmus išskėstomis rankomis ir įsisukau į savo paties ribas peržengiančio buvimo su kitu verpetą. Taip atskleisdavau anksčiau nepažintas tiek savo, tiek kitų žmonių asmenybės savybes. Apie daugelį iš jų anksčiau net nesusimąstydavau. Aš netgi buvau įsitikinęs, kad nėra jausmų, kurių nebūtų verta palenkti žavios akimirkos įspūdžiui.
- Vaikai nuo suaugusiojo skiriasi tuo, kad jie žaidžia neslėpdami patiriamo malonumo. Jie į tai žvelgia labai rimtai. – mirktelėjo ir draugingai nusijuokė. - Tuo tarpu suaugusieji žaidžia slaptai. Tačiau jie patiria malonumą ne dėl to, kad žaidžia, o dėl to, kad žaidimas yra slaptas. Juos jaudina ne pats žaidimas, bet pats jo slaptumas. Juo labiau žmonės yra suvaržyti bendruomenėje galiojančių priedermių, juo labiau jie jaučia gėdą. Ji, be kita ko, jiems yra svetima. Taip kuriasi įvairios santykių žaidimų formos. Viena iš jų, beje, pati rizikingiausia, yra intymumas.
- Aš turėjau anuos įsitikinimus tol, kol nesusitikau su viena moterimi. Ji man krito į akį. – nežymiai palingavau galvą.
- Kaip sakei? Moterį?
Mane sutrikdė taiklus Loyolos klausimas. Tai atnaujino mano prisiminimus su pačiu staigiausiu dar neišgyventos širdgėlos griausmu. Mano žvilgsnis buvo nukreiptas į pačias giliausias vidinių prieštarų kerteles. Jis klaidžiojo po aikštę ir ieškojo kažko, kas galėjo atliepti jo paties susirūpinimą. Įkyrus pravažiuojančių automobilių gausmas atnašavo karo dievui auką. Gyvenimas intensyviai pulsavo kraujyje. Praeinantys praeiviai, tarsi arenoje besikaunantys gladiatoriai, vieni kitiems pergalingai šiepėsi. Tvinko gyvybės perteklius. Tik vienintelis Loyola tuo metu galėjo man padėti savo buvimu. Aš tada prisiminiau ją. Aš su pačiu giliausiu nusivylimu galvojau, kiek daug reikia pastangų, kad kito žmogaus gyvenimas mūsų širdyse taptų neišdildomu prisiminimu, ir kiek daug reikia, kad tai pamirštume. Bet mes negalime sau įsakyti, kad kitas žmogus pasiliktų amžinai tik dėl to, kad nenorime, kad kentėtume dėl skaudžių prisiminimų naštos. Taip mes paleidžiame kitą žmogų. Tačiau jis gyvena mūsų širdies ir mūsų proto sąskaita. Jis nejučia tampa mūsų pačių pratęsimu. Taip aš tapau skausmingos, bet teisingos meilės įkaitu.
- A femme! – gailiai sušukau, bet tuojau pat galvą nukreipiau į šalį. - Tai buvo melancholiška, jautri ir pažeidžiama moteris. Tai buvo viena iš tų moterų, kurios sužavi nekaltai, bet masina dėl jų be gailesčio nuversti kalnus. – tariau kietai košdamas žodžius. - Tokios moterys kaip ši turi savo istoriją, kurią paverčia savo lemtimi. Ji nepasitikėjo nei savimi, nei kitais žmonėmis. Ji svaičiojo apie nepriklausomybę ir savo vaizduotėje kūrė pasaulio krašto idilę. Tačiau tuo pačiu kaip niekas kitas geidė intymumo ir betarpiškos šilumos. Trumpiau tariant, ji įkūnijo tikrų tikriausią dvasios chameleoniškumą. Ji turėjo tapytojos gyslelę ir emocionalų kraują. Todėl ji visas savo aistras, skausmą, dvejones ir viltis perkeldavo ant drobės. Dar pačios pažinties pradžioje ji nutapė liūdną veidą. Jis buvo perskirtas žmogaus ir žvėries bruožais. Jau tada aš supratau, kad kažkas buvo ne taip. Aš nujaučiau, kad tai buvo jos neišdildoma sielos dvilypumo žymė. Tačiau ją pralinksminau švelniai baksnodamas ir paklausdamas, kiek ji jaučia voltų.
- Kai kurie vyrai galvoja, - laisvai tarė ir atsišliejo ranka į suolelio atlošą, - kad moteris gali geriausiai puoselėti savo žavesį būdama išsilavinusi ir turėdama idėjų. Vienas iš subtiliausių protų tvirtino, kad tokiu būdu „mylimieji geriau pažins kits kitą ir pridarys mažiau kvailysčių. “ Moters charakterio negali atspindėti jokia idėja. Moterys sau neleidžia, kad idėjų žavesys nustelbtų jų žemiškąjį žavesį. Vyrą gali atstovauti tam tikra idėja. Vyras verčiau pripažins savo paties paklydimą negu pripažins klaidingų idėjų, kurioms jis atstovavo, pagrįstumą. Tuo tarpu klystanti moteris gali išlikti nuolanki, drovi ir subtili - neklystanti. Vyras gali savaime siekti pačios idėjos. Moteris siekia idėjos ne dėl jos pačios, bet tam, kad pabrėžtų savo žemiškąjį žavesį.
- Tikriausiai siekis suprasti moteris prilygsta pastangai pagal vandens paviršiuje atsispindinčius gražius atvaizdus suprasti chaotišką gelmę. - suglumęs ranka ramsčiau smakrą ir dvejodamas ištariau. - Tikriausiai aš visada kreipiau žvilgsnį ne ten, kur derėtų kreipti. Tačiau mano abejones sutvirtino jos vaikystės prisiminimai.
- Vaikystė yra ne tik pats gražiausias laikotarpis žmogaus gyvenime. Tai yra ir sunkų metą paguodžianti idėja, kad mes kažkada buvome patys mylimiausi, patys gražiausi, patys nuoširdžiausi, žodžiu, didžiai nepaliečiami. Vaikystė neretai tampa neįsisąmoninta žmogaus gyvenimo dalimi. Tada ji užgožia patį žmogų. Jis bene dažniausiai tik gyvenimo gale susipranta, kad jis negyveno savo paties gyvenimo.
- Jos vaikystė prabėgo gūdžios ir nuošalios provincijos vienkiemyje. Ten nebuvo nieko, išskyrus, despotiškus ir nesupratingus tėvų. – nudelbiau žvilgsnį žemyn ir kiek pakramčiau lūpą, - Ji man dažnai sakydavo, kad kiek save prisimena, visada vengė vienatvės. Ja paskutinį kartą susirgo prieš du metus. Tada ji susipjaustė rankas, kojas. Ji visa susikruvinusi nuėjo savo motinos paprašyti vandens. Ji keturis kartus kėsinosi į savo gyvybę, o paskutinį kartą perdozavo migdomųjų. Jos vienatvės nenumalšino niekas. Ji rado išeitį vaistuose, kuriuos psichiatrinėje ligoninėje jai sukišdavo per prievartą. Ji apdujusi trainiodavosi nerasdama sau vietos. Tada jai niekas nerūpėjo.
- Pasitaiko žmonių, kurie yra savo pačių skausmo įkaitai. – mostelėjo į mane priekaištaujamą mostą. - Aš kreipdamasis į tokius žmones nevalingai siekiu išlaikyti subtilų taktą. Todėl jiems pasakau, kad jų šešėlis peraugo juos pačius. Jiems jau pats metas susiprasti, kad jie patys krinta ant savo šešėlio, bet ne šešėlis krinta ant jų.
- Po to ji atgavo blaivu protą, du metus išsilaikė. Tada jai vienatvė vėl pasidarė pernelyg didele našta. – tariau apimtas kartėlio ir kiek pasimuisčiau. - Tai buvo išorinio pasaulio išgąsdinta asmenybė. Ji nuo visų negandų rado priebėgą savyje. Gyvenime ją laikė viltis ir bendravimas, kad nepavirstų „visiškai užsidariusia beprote. “
- Kaip matau, - įsiterpė suklusęs, - jos vaikystės prisiminimai buvo neatsiejama jos tarpusavio santykių dalis.
- Jai vienatvė buvo vienintelė patirtis, kuri joje išugdė instinktą atsakyti į savo pačios jausmus. Jai nebuvo taip svarbu, ar jie atitiko tikrovę. Jeigu ji iš tiesų jausdavo, jausdavo taip, kad ji pati sau sudarydavo sąlygas neabejoti savo jausmų tikrumu. Ji buvo per daug priklausoma nuo savo pačios jausmų. Todėl nenorėdama būti atstumta dėl jų galėjo paaukoti netgi glaudų tarpusavio ryšį ir pačių jausmų tyrumą. „Aš bijau vienatvės ne šiaip sau, ji mane ėda gyvą, nesu laiminga jau daug metų“, - sakydavo ji.
- Tokie išpažinimai, kaip taisyklė, sukelia daug didesnį skausmą ne pačiam žmogui, kuris negali pakęsti savo skausmo, ir todėl nori juo pasidalinti. Tai sukelia didį skausmą tam, kuris ne tik priima kito žmogaus kančią, bet ir nori ją suprasti. – aiškino nekantriai numodamas ranka. - Bėda ta, kad žmogus negali nei perimti kito žmogaus kančios, nei jos suprasti. Žmogus gali tik išpūsti pačią kančios idėją ir ją patvirtinti savo padrikais pojūčiais. Jam kančią teikia nebent paskirų ir prieštaringų pojūčių, kurie tariamai atitinka jo susikurtą kančios idėją, paieška.
- Jos trapus atvirumas, glebus pažeidžiamumas ir aklas saugumo poreikis mano dvasią praturtindavo rinktinėmis pakilių jausmų ir, kaip tu pasakytum, paskirų pojūčių, dermėmis. - staiga virptelėjau ir galvą nugręžiau į šalį. - Aš apimtas pačiam nesuprantamo gailesčio pasitelkdavau subtiliausias jausmų išmones, kad jai suteikčiau bent menkiausią viltį. „Ar tau tūkstantis ašarų yra vertingiau už vieną brangaus žmogaus šypseną? “ „Mano siela jau senai nusidažė pilkšvai juoda spalva ir iš jos nieko nebeliko. Ji jau senai save palaidojo po ta negatyvia spalva. “
- Labai panašu. - glebiai pasikasė pakaušį, tarsi laukdamas, kada baigsiu kalbėti. - Ką tu į tai?
- „Jeigu ji gali save palaidoti, galbūt ji gali lygiai taip pat prisikelti naujam gyvenimui? “ „Nemanau, nėra prasmės. “
- Deja! Ką tu į tai?
- „Sielai suteikti prasmę ne taip jau ir lengva... “ „Ją atimti daug lengviau. “
- Ką tu į tai?
- „Tu teisi, daugelis net nebando ieškoti prasmės. “ „Aš vėl jaučiuosi žlugusi ir noriu tik užsisklęsti, netgi pasitraukti iš gyvenimo. Nebesvarbu, ar vėl mane uždarys į psichiatrinę. Aš nebebijau nieko, nes vidinis skausmas kur kas stipresnis negu fizinis. “
- Žmogiška! Ką tu į tai?
- „Ar verta su viena mažyte rakštimi nueiti tūkstantį mylių? “ „Vienatvė mane seka kiekviename žingsnyje. “
- Um... Ką tu į tai?
- „Arba tu ją seki. “ „Neseku, kaip tik bandau gelbėtis ieškodama pašnekovų. Jie yra trumpalaikiai, o tada vėl viena. “ Abejonių buvo daug daugiau negu malonių akimirkų. Trumpi laimės atokvėpiai virsdavo mintis klampinančia abejone.
- Žmogus tomis trumpomis akimirkomis savęs klausia, kokia yra jo patiriamos laimės priežastis. Jis juo daugiau spėlioja, juo labiau abejoja, ar jis yra vertas ją jausti. - rankos mostu paragino kalbėti toliau.
- Man nekėlė abejonių vienas dalykas. Būti sąžiningam su kitu žmogumi nebūtinai reiškia būti sąžiningu su savimi. - gailiai ir ilgesingai atsidusau. - Kai atsisakydavau būti jai parankiu žmogumi, ji man nepranešusi kažkur bastydavosi. Paaiškėdavo, kad ji lankydavosi menkai pažįstamose vietose ir susitikdavo su nepažįstamais atsitiktiniais žmonėmis. Ji jiems išsipasakodavo savo sopulius. „Nesuprantu, - sakydavau kiek suirzęs, - kaip tu gali išsipasakoti žmogui, kurio gerai nepažįsti? “ Ji nukreipdavo dėmesį į save ir nuduodavo, kad jos nesuprantu. „Aš neturiu nieko, todėl lieka bet kas. Viskas. “
- Tarpusavio konfliktus kursto tai, kad vienas iš konfliktuojančiųjų nukreipia kito žmogaus dėmesį į save. Jis taip jį padaro konflikto kurstytoju. – valiūkiškai šyptelėjęs mirktelėjo. - Svarbiausia yra sutelkti dėmesį į pačią problemą ir savęs neiškelti virš kito žmogaus.
- Tada aš ne juokais įtūžęs, bet vis dar tvardydamasis bandžiau ieškoti kompromisų. – nedrąsiai kilstelėjau virpančius antakius ir kiek patylėjęs gailiai pratariau. - „Kažin, ar jie tave supras ir ar nuo to pasijausi geriau. “ „Vis geriau negu nieko. “ „Jeigu tau būsiu tik vienas iš daugelio, tu manyje neatrasi ramybės. Tu galvosi, kad ją galėsi rasti kažkur kitur. Bendrauk su Juo. Jis tave supras, bet manęs į tai nepainiok. “ „Pavydi? “ „Šiandien pakalbėjai su juo, rytoj pakalbėsime abu, gerai? “ „Gerai“. „Nenusimink, jis geras žmogus. “ „Nepavydi? “ „Kodėl turėčiau pavydėti to, ką gali gauti kiekvienas vyras? “ „Gauti kiekvienas? Man gana. Ačiū. Sudie! “
- Tu tą moterėlę skubotai nuvertinai! – priekaištaudamas papurtė galvą ir neiškentęs tarė. - Moteris išbandydama potencialų kandidatą jo jausmams priešpriešina jo konkurento jausmus. Moteris jiems tariamai suteikia pirmenybę. Taip moteris pirmajam kandidatui sukelia abejonę dėl savo paties jausmų tikrumo. Pirmuoju atveju moteris atsiriboja nuo įsimylėjėlio. Ji jam sukelia nepasitikėjimą savo jėgomis. Taip moteris parodo, kad jis neturi pakankamai prošvaisčių siekti jos širdies. Antruoju atveju, ji per daug savo jėgomis pasitikinčiam kandidatui parodo, kad jo aistra tebuvo verta tiek, kiek ji pasitarnavo pirmojo įsimylėjėlio galimybių išbandymui. Tada moteris nusivylusi abejais išglebėliais į jau ir taip komplikuotus santykius įtraukia trečiąjį kandidatą. Moteris jam taipogi yra tariamai neabejinga. Tada šis procesas kartojasi nuo pat pradžių.
- Tada aš pasijaučiau kaltas. Aš savyje ieškojau konfliktą sukursčiusios priežasties. Aš iš nevilties prieš ją vos-ne-vos nenusigraužiau savo nosies. – staiga glebia ranka perbraukiau galvą ir kiek patylėjęs tariau. - Tada susitaikėme, kartu nieko nelaukdami pagriebėme dar nespėjusį išsiskleisti meilės daigą ir nepaisydami savo prieštaringų širdies sopulių dalinomės trapiais meilės džiaugsmais. Tuo metu ji jautė stiprų impulsą tapyti, bet nepajėgė padaryti nė vieno potėpio. Ji turėjo stebėtiną talentą tapymui. Tačiau ji jį iškeitė į namų grožį, tą tikrąją jos gyvenimo tikrovę. Tai buvo vienintelis būdas užpildyti jos tuštumai. Jos įprotis vienatvę laikyti savo vieninteliais namais išvirto į darnią namų idilę. Per stebėtinai trumpą laiko tarpą namai, kuriuose tuo metu mudu gyvenome, nepažįstamai pasikeitė. Jie virto tikrų tikriausia buities šventove, kur mudu sugrįžę jausdavome sielas viliojantį saugumo ir ramybės aromatą.
- Tavo buities išskyrimas, jos pabrėžimas ir tuo pačiu jos sumenkinimas buvo būdas suprasti, kur iš tiesų tuo metu krypo tavo tikrosios mintys.
- Išties, manyje tuo metu kirbėjo abejonė, kodėl ji taip staiga persimainė. – šyptelėjau su neslepiama širdgėla. - Neilgai trukus ji be regimos priežasties išėjo. Ji pamynė jaudinančias akimirkas ir jas apkartino amžinybę trunkančiomis dvejonėmis. Grįžo po keleto dienų. Kai ji beldėsi į duris, mano širdis plakė daug intensyviau negu viena kitą nustelbiančios padrikos mintys. Laukiau. „Atidaryk duris! – ji apimta dvasią skaldančios linksmybės padrikai plyšavo, - pažiūrėsim ką kalbėsi, kai susiprasi, kad vėl nusprendei skubotai, mes esame nebe maži vaikai, esi suaugęs, aš irgi, atidaryk, ir tam nesipriešink, nuo to nepabėgsi, tiksliau, nepabėgsi nuo manęs, nes jeigu ne, tai aš būsiu tavo mintyse, tu priklausai man, tad staigiai atidaryk duris, aš nieko nežinau ir nenoriu žinot, atidaryk staigiai tik man. “ Aš sulaikęs kvėpavimą tyliai sukniubau. Aš neturėjau jėgų kažką pakeisti. Aš laukiau, kol ji išėjo. Daugiau nebegrįžo. - nunarinau galvą ir ilgesingai atsidusau. - Mes mokėjome vienas kitą nuvilti be priekaištų.
- Meilė neretai yra tik gerai slepiama neapykanta. Tai viltis, kad galima pamilti kitą žmogų. Tačiau tai nėra viltis, kad meilė peržengs dviejų žmonių susikurtą skirtingą supratimą apie meilę, kuris juo išskiria.
- Dabar aš negaliu sugrįžti į namus! – išsiveržė mėšlungiškas nevilties šūksnis. - Jie mane slegia. Aš noriu užsimiršti.
- Kai kurie žmonės galvoja, kad jiems artimų žmonių dorybės yra nepakankamai sustabarėjusios. Jie mano, kad jie gali rasti už juos tariamai geresnių žmonių. – nuramino staigiu rankos mostelėjimu ir nukreipė nuovokų žvilgsnį į gatvę. - Tada jie įsikimba į atsitiktinių žmonių, ar netgi praeivių, dorybingumą. Taip jie praranda apdairumą ir nespėja susiprasti, kad tie žmonės kažkada vienaip ar kitaip paneigs savo pačių dorybingumą. Tokie žmonės įsitikins, kad kitų žmonių dorybingumas buvo jų pačių patiklumo pasekmė ir jais nusivils labiau negu artimaisiais.
- Netiesa! – susizgribęs paprieštaravau ir dėbsojau oriu žvilgsniu. - Tai mane išmokė savitvardos. Aš esu patiklus ir mielai priimu kitų žmonių ydingą elgesį, bet ne tiek, kad nepriimčiau pačių žmonių. Tam, kad jie mano gyvenime turėtų šiokios tokios reikšmės aš remiuosi savitvarda, rimtumu ir sveiku šaltumu. Šokis yra linksmas ir suartinantis dalykas, bet tai yra prasta tvirtų santykių praktika.
- Savitvarda yra neišsakyta susikaupusi tulžis: ji yra našta pačiam žmogui. Tam, kad jis ją paslėptų, jis dangstosi išdidžia tyla. – mostelėjo priekaištaujamą mostą ir atlaidžiai numykė. - Be abejonės, visai galimas daiktas, kad kitus žmones pakerėjo tavo stoiška savitvarda ne tik šioje, bet ir kitose situacijose. Jie įtikėjo tavo valios stiprybe, ta valia tiesai. Jie galiausiai tave pripažino kaip moralės sergėtoją.
- Kurgi ne, išskyrus tave. - papriekaištavau nesumodamas ką atsakyti.
- Aš matau, kad tu mane išbandai apsimesdamas naiviu neišmanėliu.
- Tai melas. - patryniau savo apsiblaususias akis ir pažvelgiau mieguistu žvilgsniu. - Aš noriai įsidedu domėn tavo sakomus žodžius. Tačiau aš nesu pajėgus iš karto suprasti visą jų mastą. Tikriausiai tave nustebino mano įgūdis klausytis. Jis dažnai perauga į pasyvų užsimiršimą. Tai nė iš tolo neprilygsta tavo nepalenkiamam būdui.
- Pasyvumas, tai būdas iškvosti daugiau žinių negu jų vertas pats pasyvus žmogus. – išdidžiai papurtė galvą. - Tavo savitvarda yra nutylėta tulžis. Ji išvirto į nešališką, bet kietakaktišką savo gyvenimiškų tiesų gynimą bet kokia kaina. Kai nebelieka jokių principų tikėti polėkiu lieka polėkis tikėti pačiais principais. Aukštą savitvardą turintis žmogus neturi principų. Visa tai išvirsta į komišką farsą. Tavo tulžis dėl neteisybės išvirto į pačią tulžį kaip neteisybę. Susikaupusi tulžis tapo visa lemiančiu veiksniu. Tu sau įteigei, kad tavo viešas pripažinimas kilo ne iš susikaupusios tulžies dėl neteisybės. Tu nebuvai pajėgus susitaikyti, kad anksčiau neišsakei savo susikaupusios tulžies. Tu susikūrei tiesą apie savo gyvenimą, bet nekūrei tiesos savo gyvenimu. Sulig sąžinės ramybe prasideda tiesos akivaizdumas. Ir juo ta tiesa yra labiau nutolusi nuo tikrosios tiesos, juo labiau žeidžia ir vis labiau ir labiau sukelia sąžinės priekaištus.
- Prisipažįstu, manyje yra daugybė nuoskaudų, kurias slepiu nuo savęs paties. – suraukiau virpančius antakius ir įtraukiau galvą į pečius. - Prisipažįstu, aš turiu neramią sąžinę, kuriai įgrįsta savęs paties teisumas. Kad ir kaip ten bebūtų, kai kuriems žmonėms net neverta suteikti jokių prošvaisčių. – staiga netekęs kantrybės papurčiau galvą. - Labiausiai negaliu suprasti tų žmonių, kurie užpildo savo tuštumą, bet nepraturtina kitų žmonių vidaus. Visgi aš nekaltinu savo draugės. Ją persmelkusi vienatvė jai trukdė prie manęs prisirišti.
- Tavo neabejingumas ir negalėjimas numaldyti savo susižavėjimo joje sukėlė distancijos poreikį ir ji atsiribojo. Tačiau ji suprato, kad ji tau gali suteikti taip trokštamą meilę, nors ir pati nemylėtų. Ji įtikėjo tam tikromis jausmų vertėmis tiek, kiek jas įteigdavo tau. Ji iššaukdavo iš tavęs atitinkamus jausmus ir jiems suteikdavo nebūtą prasmę. Taip ji parodydavo, kad tos jausmų vertės yra akivaizdžios. Ji įdėjo daug pastangų, kad įrodytų jų tikrumą.
- Tikriausiai mus jungė jos dvilypumo gnybtai. Visgi žmones išgrynina nuo jų pačių trūkumų tik juo jungiantis laikas.
- Tu tapai priklausomas nuo jos nepastovių jausmų, nes įtikėjai jų nebūta verte. – pašaipiai užvertęs akis papurtė galvą. - Tu įtikėjai, kad tu pats anksčiau nepastebėjai tos jausmų vertės ir savęs nepažįsti taip gerai kaip ji. Dvilypiai žmonės yra kaip praeiviai, kuriuos palydi pravažiuojanti jaunųjų procesija. Praeiviai šypsosi, nes žino, kad tai svarbu jauniesiems. Tačiau jų akys nežėri. Jaunieji, priešingai, praeiviams šypsosi su nuobodulio pilna šypsena. Tačiau jų akys žėri. Tai yra menas iš melo išrauti abejonę. Taip melas tampa neabejotina tiesa.
- Mūsų santykių nutrūkimas neturėjo jokio rimto pagrindo. Ji, esu įsitikinęs, paliko atvirą galimybę juos tęsti.
- Tu tą laiką, kol likai vienas, buvai apimtas nežinios. Tu negalėjai numanyti, kokia galėjo būti išsiskyrimo priežastis. Todėl tu susidurstei svajonę iš malonių praeities akimirkų. Viskas yra pataisoma ir viskas priklauso nuo tavęs! Tai yra paskutinis apviltojo argumentas: išduodama iš abiejų mylimųjų sielas jungusios giliausios meilės. Jis yra įsitikinęs, kad jo išdavystė yra kaip Orfėjo pažadas neatsigręžti į Euridikę. Orfėjas atsisuko, nes ją mylėjo. Kaip tik dėl to jis prakeikė judviejų meilę. Tai skatina imtis iniciatyvos. Ji dar viena žavia užuomina tau leido suvokti, kad tavo ketinimai yra pagrįsti ir leidosi vyniojama aplink pirštą. Jūsų santykiai prasidėjo žaviomis užuominomis. Jos vėliau išvirto į atsitiktinių jausmų dangstymą taurumu. Galop visa tai baigėsi staigiu atšalimu.
- Galbūt mano santykiai yra ne kas kita kaip prastai sužaistas intymumas. Tačiau tavo potyriai nebuvo, nėra ir nebus kito žmogaus veikimo priežastis! – susizgribau ir dėbsojau priekaištaujamu žvilgsniu. - Neprotinga iš savo potyrių, kuriuos suteikia kitas žmogus, kildinti kito žmogaus elgesio priežastis. Mūsų potyriai yra tik pasekmė, kuri kyla iš kito žmogaus elgesio kaip priežasties. Žmogaus įgimta puikybė iš potyrių kildina kito žmogaus elgesio priežastis. Taip jis mano, kad perprato kitą žmogų, esą jis toks ir yra.
- Dabar tu savo pavyzdžiu parodei, - draugingai pliaukštelėjo per mano kelį, - kad žmogus nėra biologinė mašina, kuri pasyviai reaguoja į išorinius dirgiklius.
- Kai tu pradedi man įgrįsti, aš galiu išlikti ramus. – atšoviau ir oriai atsišliejęs nugręžiau galvą į šalį. - Antai tapytojas Gabrielis Dantė Rosetis yra nutapęs poetiška drąsa apvainikuotą Pandoros drobę. Paveikslas palieka švelnios, bet nuožmios suvedžiotojos įspūdį. Paveikslo poveikį galima aiškiai suprasti. Tačiau tai nėra pakankama priežastis, kad stebėtojas būtų suvedžiotas. Žmogų gali paveikti tik pačių žmogiškųjų idėjų žavesys, nepaisant to, ar jomis yra perteiktas gėris ar blogis. Tai jis išgyvena, kad vėliau galėtų būdingai reaguoti. Jeigu tu savo žvilgsnį nukreiptum į tai, koks žmogus yra iš tikrųjų ir nekreiptum dėmesio į tai, kokius potyrius jis tau kelia, mes turėtume daug pakantesnį tarpusavio supratimą. Tada mūsų pačių potyriai būtų nereikšmingi, o būtų reikšmingas pats žmogus.
- Neįsižeisk, aš tau pritariu, kad žmogaus vertinimai dažnai yra skuboti. – nerūpestingai numykė ir valiūkiškai patraukė pečiais. - Aš tiesiog noriu suprasti tiek ją, tiek tave.
- Žmogus yra pasmerktas vienatvei. – pažvelgiau mąsliu, kiek sutrikusiu žvilgsniu ir tariau. - Su kitu žmogumi galima būti tik savo paties akivaizdoje. Kitas žmogus irgi būna tik savo paties akivaizdoje. Protą galima suprasti pačiu protu. Jausmų, priešingai, negalima suvokti betarpiškai. Norimą jausmą turima suprasti protu. Jausmai yra išvestinis proto dalykas ir jo matas. Jausmai yra tam tikra nuostata proto atžvilgiu. Todėl jausmai yra išmatuojami tuo, koks yra žmogaus protas. Protu apibrėžtas jausmas yra lūkestis. Žmogus puoselėja tam tikrą nuostatą, bet jis nori, kad šią nuostatą patvirtintų kitas žmogus. Jeigu ši nuostata nėra pateisinama, žmogus pajaučia negatyvaus spektro emociją. „Jeigu aš myliu žmogų, o jis mane išdavė, reiškia, turiu pergudrauti savo protą ir sukurti kitą jausmų iliuziją. “ Neprotinga tikėti kitų žmonių jausmų akivaizdumu. Žmogus tik nori tikėti, kad tiki, ką kitas žmogus jaučia. Kaip negalima už kitą žmogų numirti, taip negalima už kitą žmogų jausti meilės. Meilė, kad ir kokia ji būtų, neturi atsako. Žmogus galų gale supranta, kad jis buvo savo paties, o ne kito žmogaus jausmų akivaizdoje. Žmogus gali tik laikinai patvirtinti savo jausmus. Jis jų negali įtvirtinti kito žmogaus pagrindu. Jis abejoja, ar jam yra pasiekiamas jo jausmų objektas. Todėl jis siekia meilės atiduodamas visas savo jėgas ir viltis. Netikrumas dėl savo paties jausmų yra vienintelė priežastis, kodėl žmonės stengiasi vienas kitam įrodyti savo jausmus. Kiekvienas mylintysis duoda apyskaitą savo paties susikurtam meilės vaizdiniui.
- Akivaizdu, kas mąstomoje situacijoje yra priežastis, o kas pasekmė. – tvirtindamas linktelėjo ir atsainiai patempė lūpą. - Patys santykiai mąstančiajam nėra priežastis, dėl kurios jis imasi ją apmąstyti. Priežastis yra pats mąstantysis. Abejotina, ar verta ryžtis apmąstyti santykius, žinant, kad mąstomoje situacijoje mąstantysis neišvengiamai yra priežastis. Ji nesukelia jokių objektyvių pasekmių. Žmogus paneigia kitą. Jis telkiasi į tariamai objektyvius priežastinius santykius, kurių tikroji paskirtis yra įtvirtinti patį mąstantįjį. Žmogus tikrovę savęs paties atžvilgiu vertina tik kaip priemonę, kuri skirta ją peržengti arba jos pagrindu išpildyti tam tikrą vertę. Jam išorinis pasaulis yra plotmė, kuri skirta jam skleistis. Tai nereiškia, kad savęs laikymas išjudinančiąja reiškinių priežastimi turi svarbos savęs suvokimui. Štai toks savęs vertinimas sukelia savęs paties ir situacijos nuspėjamumo įspūdį. Žmogus mano, kad gali save prognozuoti. Jis būdamas pirmąja priežastimi daikto atžvilgiu gali jame įsteigti tam tikrą vertę arba tikslą.
- Žmonių tarpusavio atskirtį galima suderinti su intymumu. Intymumas prasideda ten, kur kyla lūkestis, kad kitas žmogus patvirtintų jausmus. Tačiau ne ten, kur pasyviai ir vienpusiškai juos priima iš kito žmogaus. Santykiais nusivilia tie, kurie kito jausmų išraišką priima kaip savo jausmų patvirtinimą. Žmogus tik patvirtindamas savo lūkesčius jaus, kad jis yra iš tikrųjų mylimas, o ne tikės kito žmogaus ištartais žodžiais ar padarytais darbais. Kitam žmogui nereikia suteikti jokių prošvaisčių. Jam reikia leisti apsispręsti, kokius jis susikurs lūkesčius ir kaip juos išpildys. Tada jis žinos, kad padarė viską, kad išreikštų savo lūkesčius. Vienas iš partnerių, kuris patvirtina savo lūkesčius, žino, kad myli. Todėl tai nekelia abejonių. Tuo tarpu kitas, kuris pasitenkina jo lūkesčiais, kelia abejonę.
- Kiekvienas prieš kitą žmogų stoja savo paties lūkesčių akivaizdoje. Todėl norint užmegzti tvirtus tarpusavio santykius reikia būti nepaprastai sąžiningam sau pačiam. Meilė yra sutartis, kuri skelbia paliaubas, kad jų puoselėjami lūkesčiai dėl savo paties jausmų nėra bergždi.
- Kaip tik todėl meilė prasideda ne nuo atviro jausmų demonstravim0, bet ritualais, iš anksto nustatytais meilės patvirtinimo būdais. Tai pagrindžia abiejų žmonių lūkesčius dėl savo jausmų tikrumo. – tvirtinau tulžingai košdamas žodžius ir nepaisiau pro mus praeinančių moterų. - Savaime įtvirtinti jausmus be realaus pagrindo, kurį gali suteikti tik kitas žmogus, yra vulgaru. Tas žmogus, kuris nesivargina patvirtinti savo lūkesčių be kito žmogaus sutikimo, yra nebrandus.
- Visai kas kita, – tarstelėjo lengvai krestelėjęs galvą - tai žmogus, kuris turi lūkesčių, bet abejoja, ar jo jausmai yra pagrįsti, kitaip tariant, patvirtintini. Abejonės ir nuolatinis svyravimas masina išsižadėti savo jausmų. Atsiskyrėliai ir atskalūnai, tie jausmų asketai, yra pačios gležniausios natūros iš visų.
- Kiekvienas susikurtų lūkesčių akivaizdoje atsiduria savo paties akivaizdoje. Todėl negalima suprasti ką jaučia kitas. – pašaipiai išsiviepęs vėpsojau į praeinančias moteris. - Apskritai, negalima sulaukti adekvataus atsako į savo paties jausmus.
- Tokius žmones apninka abejonės. Jos masina intensyviai svarstyti, ar nori patvirtinti savo jausmus, kurių atsakas iš anksto nulemtas būti neadekvačiu. Jie vengia pagrįsti savo jausmus absoliučios nežinios, kuri nėra adekvati, akivaizdoje. Jie vietoj to mieliau kitą žmogų laiko priemone betarpiškai išreikšti patiems jausmams, dėl jų nepuoselėdami jokių lūkesčių. Jie idealizuoja betarpiškus santykius, kurių nereikia pagrįsti visuomenėje galiojančiais ritualais.
- Nepuoselėti jokių lūkesčių, bet išaukštinti jausmus yra suvedžiotojo priedermė.
- Aš tarsiu keletą žodžių apie vieną iš daugelio meilės rūšių, kuri man neduoda ramybės, demonišką meilę. Demoniškasis įsimylėjėlis turi skvarbų protą, bet tuo pačiu jaučia nenumalšinamą kūnišką aistrą. Jis savo protą palenkia aistrai, ir visas minčių gylis nuo šiol suvedamas į tai, kad aistra būtų išsemta. Įsimylėjėlio nepasotinamas kūno alkis, sumišęs su protu, santykius pagrindžia apgaulingais idealais. Jie yra prisodrinti dieviškosios harmonijos, bet stokoja paprasčiausios rimties. Jis yra tarsi dailininkas, kuris įsimylėjo pasileidėlę. Dailininkas iš aklo užsispyrimo pasileidėlę nutapys ne tokią, kokia ji yra, kad atskleistų jos tikrąjį grožį, bet kaip šventąją. Dailininkas nutapo šventosios paveikslą kaip įkūnytą meilės idealą. Tačiau pasileidėlė nėra pajėgi jį išpildyti. Visgi jam tai nė motais. Jis labiau tiki pačiu meilės idealu negu mylimąja. Žinoma, norint išsaugoti meilės idealą nepaliestą, reikia užmerkti savo akis prieš tai, kas jį sutepa. Taip dailininkas iškils virš pasileidėlės, tarp jų įsivyraus distancija ir jiedu anksčiau ar vėliau išsiskirs. Jis keis savo mūzas vieną po kitos, kad kiekvienai iš jų sukurtų po meilės idealą. Galop jis supras, kad jas parodydamas tokias, kokios jos gali būti geriausios, išreiškė tik savo talento meistriškumą. Taigi demoniškosios meilės idealas sukuriamas iš to, kas prarasta amžiams, ko negalima išpildyti arba sugrąžinti. Demoniškojo įsimylėjėlio, to jausmų tapytojo, meilė tarpsta dėl mylimosios gyvenimo galimybių, kurių ji neišnaudojo, ir ne tiek svarbu ar pagrįstai. Įsimylėjėlis jai sukuria vylių, kad jis yra tas, kuris gali pakeisti esamą padėtį, ir ne tiek svarbu, ar ją reikia keisti. Moterys, kaip žinia, turi jautrią vaizduotę ir imlias ausis. Todėl jos patiki demonišku idealu. Jis joms suteikia „naujo pasitikėjimo savo būtimi“. Žodžiu, ši meilės rūšis yra menas nusigręžti nuo tikrovės, manant, kad tai pagerina tikrovę.
- Suvedžiotojas įsikuka į laikinų, bet intensyvių santykių verpetą. Tai sukuria įspūdį, kad jo jausmai yra savaime pagrįsti ir kad kitam žmogui nebūtina patvirtinti jo jausmų. Iš tikrųjų pats suvedžiotojas, tas, kuris neabejoja savo jausmų verte, yra suvedžiojamas kito žmogaus. Suvedžiotojas galvoja, kad jo paties jausmai yra pagrįsti. Jis įtiki, kad kiti žmonės geranoriškai patvirtina jo jausmus. Jeigu kitas žmogus nepatvirtintų suvedžiotojo jausmų, jis netikėtų jų tikrumu.
- Sulig kiekvienu išsiskyrimu suvedžiotojas jaučiasi vis labiau ir labiau vienišesnis. Už tai, kad suvedžiotojas neabejojo savo jausmų verte ir jų nepatvirtino lūkesčiais, jis turi susimokėti vienišumu. Kai nebetikima ne tik savo paties, bet ir kitų jausmų pagrįstumu, nebetikima pačiu savimi. Suvedžiotojas išsižada savęs paties. Jis susikuria lūkestį, kad jo visi ketinimai yra bergždi. Jis rūpinasi, kad nei jis pats nesuteiktų jokio atsako savo jausmams, nei jo jausmai rastų atgarsį kitame žmoguje. Suvedžiotojas yra susirūpinęs savo paties išsižadėjimu.
- Viena vertus, suvedžiotojas yra estetas. Jis melagingais idealais griauna tikrovę. Kita vertus, jo jaučiama baimė jame sužadina etinį momentą. – tariau atsišliejęs ir oriai nudelbęs akis gniaužiau pirštus.
- Ar išvis jame yra bent menkiausias gėrio atgarsis?
- Suvedžiotojas, kaip kad tu sakai, yra tas, kurį abejonės malšina išsižadėti savo jausmų. – aiškinau laidydamas smilių į šalis. - Suvedžiotojas nori jaustis užtikrintas. Tačiau netgi tada, kai jis jaučiasi toks saugus, kada nėra jokios terpės pasireikšti abejonei, jis pats susikuria abejonę. Jam gali dingtelėti, kad jis pats sau susikūrė neadekvatų nesaugumo pojūtį, o kiti žmonės, kurie peržengia jo susikurtas santykių ribas, nėra įžūlūs. Nepaisant to, suvedžiotojas pats savyje susikuria „dvasinę tvirtovę. “ Suvedžiotojo būgštavimai yra jo paties susikurtas barjeras. Jį tariamai turi peržengti aplinkinis pasaulis.
- Keista, bet visas pasaulis turi bijančiam žmogui įrodyti, kad jis klysta! – ištrūko priekaištaujantis nusistebėjimas.
- Mudu susipažinome visai ūmai. Nepaisant to, aš ir galiu patikinti, kad aš nepajaučiau jokios grėsmės, išskyrus tada, kai pamačiau ryškų kontrastą tarp tavo prastos sveikatos ir pakilios savijautos. – patikinau nežymiu linktelėjimu. - Tačiau suvedžiotojas paprieštarautų, esą nesvarbu, koks yra žmogus. Tegu jis būna sau. Kur kas svarbiau, kad giliausi žmones jungiantys tarpusavio saitai kiltų iš iš anksto nubrėžtų barjerų ir jais ribotųsi. Antraip žmonės nesupras santykių vertės. Tai yra riba, už kurios suvedžiotojas yra nepasiekiamas. Taip jis bent trumpam pasijaučia užtikrintas. Suvedžiotojo santykių ribos yra atsiribojimas. Juo labiau jis nori atsiriboti, juo labiau jis siekia išsaugoti nepaliestas santykių ribas. Jis dėl santykių ribų gali paaukoti pačius santykius. Jis įdeda daug pastangų, kad išvengtų atsakomybės už ne visad palankias santykių pasekmes. Jis save pateisina tuo, kad griežtai laikėsi santykių ribų. Todėl nepalanki santykių baigtis yra kito žmogus rūpestis.
- Visgi tenka pripažinti, kad santykių vertė nebūtų suvokiama be išankstinio susitarimo kaip turi būti pagrindžiami jausmai. – glebiai paskėsčiojo rankomis. - Priešingu atveju jausmai netektų pagrindo. Jų nereikėtų patvirtinti ir santykiai taptų paviršutiniški.
- Himoloje, kurioje nėra tvirtų papročių, žmonės galvoja, kad vienas prieš kitą nėra atsakingi. Jie nesiekia, kad kiti žmonės patvirtintų jų jausmus. Jie galvoja, kad jų pačių jausmai yra užtektinai tikri, tikri tiek, kad jiems nebūtinas joks juos įprasminantis lūkestis. Žmonės anapus bet kokių lūkesčių vienas kitą užgožia savo pačių trumpalaikiais jausmais.
- Ryžtas priimti ir suprasti kitą žmogų, – tarė staigiai atsidusęs, - bet ne atsiriboti nuo kito žmogaus savo paties susikurtais barjerais, kurie yra tariamas kito žmogaus elgesio matas, yra būdas išmėginti savo jausmus.
- Dabar jau galime padėkoti sau patiems. – atlyžęs taikingai šyptelėjau. - Mes turime drąsos vertinti savo giliausius įsitikinimus ir jausmus be kitų žmonių pritarimo.
- Dabar pripažink, kad žmogaus sukurtos vertės, kad ir kokios jos būtų, neturi prasmės.
- Laumės neštas ir pamestas valkata, vargu ar tu gali dar labiau smukti mano akyse, - papriekaištavau gailiai inkšdamas.
- Skeptiškas žmogus nėra piktžodžiautojas! – staiga rūsčiai atkirto ir pažvelgė su liepsnojančiu žvilgsniu. - Aš susidūręs su žmogišku, pernelyg žmogišku idealistu kritikuoju ne jo idealą, bet nepagrįstą tikėjimą idealu. Aš neturiu jokio santykio su tavo idealais. Aš tau sudarau įspūdį, kad neigiu tavo idealus. Todėl tu viliesi, kad aš, nelyginant sūnus palaidūnas, anksčiau ar vėliau teigsiu tavo idealus.
- Argi nematai, kad tu pats eini tau svetimų ir neprieinamų jausmų klystkeliais. Tu eini taip, kad sužadintum kito žmogaus norą sekti tavimi. – netekęs kantrybės pliaukštelėjau per savo kelį ir sugrūmojau smiliumi. - Tu, jausmų koloriste, vertini gerą valią ir ketinimą vesti kitą žmogų, bet nepaisai, kur jis yra vedamas. Tu suklastotu tikėjimu savo paties jausmais, tuo skystu dvasios koloritu, per anksti tikiesi įgyti taurių jausmų pavidalą. Kas viliasi jausmų intensyvumu kompensuoti jų netikrumą, tas prieš taurius jausmus tik mikčios.
- Tai tavo be perstojo kintantys prieštaringi jausmai tau kelia abejonę dėl jų tikrumo. Tuo tarpu skaisčios sielos tyrūs jausmai panaikina bet kokią abejonę. Tačiau jie priverčia suabejoti savimi. Būdrauk! – suvaitojo bauginančiai išsprogintomis akis. - Žmonės, kurie nerūpestingai sprendžia apie dar nepažintų dalykų vertę ir esmę, su jais susiduria kaip kempinė. – tarė pasidygėjęs ir papurtė galvą. - Jie kaip kempinė susiurbia į save viską. Taip gera sumišta su bloga, o sieloje lieka šleikštulį keliantis neįpareigojančio kritiškumo pojūtis. Jie beatodairiškai suabsoliutina vieną iš daugelio galimybių. Taip jie elgiasi netgi vardan to, ar ją laikys geriausia iš galimų ar mažiausiai blogiausia iš blogų galimybe. – pašaipiai nusistebėjo. - Tiesa, kuri yra atmiešta ir gėriu, ir blogiu neturi per mažos kainos, dėl kurios būtų galima ją paaukoti. Tai primena įnirtingą, bet ne ką mažiau bejėgišką beprasmybės vengimą. Kas intensyviai ieškos tiesos, kurią galėtų įvardinti tikrąja gyvenimo laime ir aistra, jeigu ne tie, kurie yra stačiai nusivylę gyvenimu ir jaučia kartėlį? Tai tie, kurie ieško atsvaros, to, kas juos laikytų gyvenime. Jie yra didžiai orūs, galbūt turi aukštą savitvardą, bet yra pažeidžiami. Jie pateisina savo egzistencijos absurdiškumą bet kokia kaina. Jų gyvenimą ir mirtį riša labai plonytė absurdo pojūčio gija ir svaigulys. Tasai svaigulys teikia užsimiršimą, nepaisant to, ar jis būtų poetinis ar dorinis. Šių ambicingų plepių ir tauškalių išmintį byloja tai, kad jie nutyli, kad gali bet kokiomis aplinkybėmis išlikti teisūs.
- Argi tu pažįsti mano idealus ir jų tapimą tuo, ką įmanoma pasiekti tik didžios kančios dėka? – plačiu mostelėjimu parodžiau į širdį. - Tu mano arba anksčiau sukurtas vertes vertini kaip niekinį dalyką. Tai reiškia, kad man neverta jų pažinti, kad prieičiau prie tokių pačių išvadų. Lyg dar to būtų maža, tu jautiesi iškilęs savo akyse, mat aš taip gerai nepažįstu beverčių vertybių, kaip tu. Apskritai, kiek tu dalykų pripažįsti kaip tuos, kuriuos iš tikrųjų verta tyrinėti? Aš kertu lažybų, kad juos galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, įskaitant ir tai, kokias vertes esi sukūręs tu pats.
- Žemindamas save nesididžiuok! - pagrūmojo kumščiu.
Loyola netaręs nė žodžio pasiramstė šalimais padėtais ramentais ir atsikėlė. Aš jau ruošiausi pasišalinti ir paslapčia išgerti užantyje paslėptą viskį. Tačiau pasilikau vedinas smalsulio. Jis nukrypavo link aikštės paminklinio akmens, keletą akimirkų akylai apsižvalgė ir priėjo prie grupelės jaunuolių. Jis iš jų kažką kvotė. Aš neiškentęs atsidariau viskio butelį ir jį kliūstelėjau sau į užverstą gerklę. Skersakiuodamas pamačiau, kad jis iš lėto atklibinkščiuoja. Aš vėl suabejojau, ar jis pamatė, kaip gėriau viskį. Nepaisant to, aš jį rūpestingai paslėpiau užantyje ir suplojau atlapus. Paslėpti įkalčiai ramina sąžinę!
- Ką tu iš jų iškvotei?
- Argi nematei? - nudelbė galvą žemyn ir nevalingai sukrizeno.
- Tu buvai per toli, deja.
Loyola iš po rankovės, nelyginant fokusininkas, ištraukė keletą hašišo suktinių. Jis jas prisidėjęs prie šnervių įtraukė svaigių smilkalų esencijos. Netrukus jis man pasiūlė antrąją suktinę, bet aš jos primygtinai atsisakiau.
- Tik tu gali kalbėti apie vertybių betiksliškumą, kai eini išvien su nesubrendusiais jaunuoliais. – dėbsojau iš padilbų su pasibjaurėjimu.
- Nagi, - tarė kiek atlyžęs, - išstatyk aikštėn savo idealus.
- Tiek išoriniame pasaulyje, kuriame gyvename, tiek antjusliniame pasaulyje galime atrasti žmogiškąją prasmę. – tvirtindamas rodžiau į savo kaktą. - Gyvenimo prasmė yra žmogiškas dalykas, antraip ji mums būtų svetima. Prasmė, kad ir kokia bebūtų, neišeina už žmogiškojo gyvenimo ir suvokimo ribų. Gyvenimo prasmė, prieš kurią tu esi nusiteikęs priešiškai, man atrodo, yra ryšio su gyvenimu pojūtis. Prasmė kaip ir beprasmybė yra laikini pojūčiai. Netikėti, kad gyvenimas turi prasmę lygiai tiek pat absurdiška, kiek tikėti tos prasmės, kurią įsivaizduojame, tikrumu. Klausimai apie gyvenimo prasmę kyla laikinai arba praradus ryšį su savo ir kitų gyvenimais.
- Nesuprantu, ką tu tuo nori pasakyti. – nusistebėjęs nežymiai suprunkštė. - Žmogus gali tenkinti savo jusles ir jausti prasmės pojūtį. Nejaugi tu tikrai galvoji, kad žmogų gali tenkinti jo paties susikurta trumpalaikė prasmė?
- Žmogus, kuris turi prasmę turi viską. Praradęs prasmę - praranda viską. Nėra prasmės atsisakyti prasmės. Prasmę reikia kurti ir puoselėti.
- Kokia gali būti pati aukščiausia prasmė?
- Tai suvokimas, kad laimė yra čia pat, širdyje. - tvirtinau rodydamas į širdį, - Mes galime pasirinkti būti laimingais, o ne tikėtis, kad vienas ar kitas išsipildęs noras atneš laimę, - mano veidą iškreipė naivi palaima.
- Aš ir vėl tavęs nesuprantu, - šypsodamasis patrūkčiojo pečiais, - deja.
- Kodėl?
- Tu prieštarauji sau pats. - glebiai numykė ir sukikeno trūkčiojančiu juoku. - Tu galvoji, kad prasmė, kad ir kokia būtų, yra trumpalaikė. Tačiau tu taip pat manai, kad ji gali suteikti laimės žmogaus širdžiai. Ir vienu, ir kitu atveju tu klysti. Gyvenimas negali patenkinti žmogaus lūkesčių, deja! Iš dviejų galimybių žmogus verčiau pasirinks tą, dėl kurios galės paaukoti viską, nors ir pastangos pasirodytų bevertės, netgi apvagiančios gyvenimą, negu tą, dėl kurios galėtų gauti daug gyvenimo malonių, bet pats neįdėtų tiek pastangų, kiek jis pats buvo vertas.
- Kilnūs užmojai nebūtinai paneigia gyvenimą.
- Pasvarstykime. – nudelbęs akis mąsliai susiraukė ir staiga iškėlė smilių. - Išminčiui gyvenimas nėra problema. Eiliniam praeiviui jis užima didžiąją jo gyvenimo dalį. Iš kurio požiūrio taško turėtume žvelgti į gyvenimą, ar iš paties gyvenimo, ar iš to, kas jis nėra?
- Gyvenimą turime vertinti pačiu gyvenimu.
- Pirmuoju atveju kyla klausimas, - pažvelgė rūsčiu žvilgsniu į praeivius, - ar teigdami gyvenimą galime būti pozityvūs. Laimingas žmogus nebūtinai yra pozityvus. Žmogus gali arba turėti mėgstamą dalyką, arba mėgstamas dalykas gali turėti žmogų. Tavo pateiktu atveju žmogus yra priklausomas nuo laimės, kaip aukščiausios prasmės. Žmonės, kurie yra priklausomi nuo laimės ir gyvenime siekia vien jos, dažnai vieni kitiems kelia kančią. Jie ją nori išsikovoti arba išsaugoti. Gyvenimo laikymas savaimine vertybe yra žalingas dalykas.
- Ar gyvenimą galime vertinti tuo, kas jis nėra?
- Antruoju atveju kyla klausimas, ar teigdami prasmę, kuri paneigia gyvenimą galime būti pozityvūs. – nežymiai timptelėjęs lūpą tarė. - Aš abejoju, ar iš gyvenimo neigimo sukurdami prasmę galime būti pozityvūs. Didžios dvasios žmogus paniekindamas kasdienybę neišreikš savo didybės. Jeigu tam, kad teigtume iš tikrųjų didžius dalykus, turime atsispirti nuo gyvenimo, juos sumenkinsime. – staiga susiraukė, o kaktos raukšlelės pasidarė ryškios. - Tai primena žmogų, kuris nori pakilti, bet nesirūpina tuo, nuo ko atsispirti.
- Kaip gali atsiskleisti dvasios didybė, jeigu žmogus paniekina gyvenimą? – tariau su kvočiančiu žvilgsniu. - Juk vertybės, kurios išreiškia dvasios didybę, yra glaudžiai susijusios su gyvenimu.
- Vertybės geriausiai atsiskleidžia dalybose. – pašaipiai užvertė akis ir papurtė galvą į šonus. - Kai žmogui reikia padalinti dalyką per pusę, jis dalyką padalins taip, kad kitam žmogui duos arba daugiau, arba mažiau negu sau. Vertybinė žiūra skirta trumparegiams, kurie nešioja akinius su dviem skirtingais stikliukais. Vienas stikliukas „viską didina iki milžiniškų dydžių“, o kitas „iki tokio paties laipsnio mažina“. Kur prasideda vertybės, ten prasideda ir nelygybė. Nėra nešališkų dalybų. Tik nešališki žmonės gali būti lygūs vienas kito akivaizdoje.
- Ar iš viso yra galimi nešališki žmonių santykiai?
- Vertybes pradedama taikyti tada, - aiškino įsakmiai grūmodamas smiliumi, - kai žmogus siekia to, ko jis neturi arba siekia susigrąžinti tai, ką yra praradęs. Pirmuoju atveju žmogus nesupras siekiamo dalyko vertės. Jis dalybose nesiskaitys su kitais. Antruoju atveju jis manysis esąs vertas gauti prarastą vertę kitų žmonių kaina. Jis dalybose bus per daug šališkas, save išskirs iš kitų. Trumpai tariant, jis nesiskaitys su kitais.
- Tad kaip puoselėti nešališkus santykius?
- Viena vertus, nešališkas žmogus neapgailestauja dėl to, ko jis neturi arba dėl to, ką jis prarado. Kita vertus, visi žmonės yra kažkuo apdovanoti. Jie neturi lygiuotis vieni su kitais tuo, ką jie turi geriausia. Jie turi tinkamus duomenis daryti tai, ką sugeba. Tačiau tuo pačiu turi nemažai naivumo. Jie tiki kitų žmonių gebėjimu spręsti apie tai, ką jie sugeba daryti geriausiai. Prieš nešališką žmogų yra bejėgė netgi religija. Dievas nėra rūšinis rasistas, kuris atrūšiuoja žmones pagal iš anksto jiems suteiktas vertes, ir taip vienus žmones pakylėja į padanges, o kitus pažemina.
- Nors tokios mintys nė iš tolo neprimena nešališko tvirtinimo, verčiau kietakaktišką nusistatymą, jos man yra artimos. – pritardamas ištiesiau delnus ir linktelėjau galvą. - Aš nesuprantu tik vieno dalyko: kaip tai galima pritaikyti konkrečioje tikrovėje?
- Prisiliesti prie vertybinės plotmės galima tik per išorę, bet ne per vidų. – staiga sprigtelėjo ir ryžtingai sužaižaravo akimis. - Pagiežingi varguoliai savo dėmesį sutelkia į turčių kraitį, o ne į jų į pikta linkstantį būdą. Jie galvoja, kad turtuolių pikto būdo priežastis yra kraitis, taigi, juslinis reiškinys. Tačiau iš turtuolių atėmus turtą jie nepasikeistų. Jie taptų tokiais pačiais pagiežingais varguoliais. Taigi, jie trūkumo neįžvelgia turtuolių būde. Tad jeigu jie susikrautų didelius turtus elgtųsi lygiai taip pat kaip ir jie. – drėbtelėjo su apmaudu. - Vertybės yra apribotos jusliniais reiškiniais ir nekyla iš paties žmogaus. Vertybės yra paradoksalios. Nepaisant to, kad jos kyla iš juslinių reiškinių, jos gali nustelbti tikrovę. Sakykime, daiktams gali būti suteikiamos vertybės, kurių jie neturi arba negali turėti. Iš tiesų doras žmogus nepaiso, ar kitas žmogus elgiasi kaip turintis trūkumų. Lygiai taip pat nedoras žmogus nepaiso, ar kitas žmogus elgiasi kaip neturintis trūkumų.
- Aš paantrinčiau, kad žmogus nesikeičia. Keičiasi tik palankios arba nepalankios aplinkybės. Jos jam leidžia atsiskleisti kaip dorybingam arba slopina jo galimybes. – nekantriai gniaužiau kumščius ir pusiau lūpomis tariau. - Kartą vienas pažįstamas žmogus man, kuriam bene kiekvienas gyvenimiškas nutikimas yra svarbus, kaip kad druska ant prėsko patiekalo, papasakojo istoriją apie pedagogikos studijas pabaigusį jauną mokytoją.
- Papasakok ir man! – primygtinai pareikalavo.
- Tasai mokytojas buvo inteligentiškas. Jis buvo persmelktas savo specializacijos žinių ir pasitikėjimo vaikais, kaip šviesa, kuria grindžiama šalies ateitis. – atsilošiau ant suolelio atlošo ir mąsliu žvilgsniu tyrinėjau aikštę. - Jis įsidarbino vidurinės mokyklos mokytoju. Iš senbuvių mokytojų jis išsiskyrė tuo, kad jis mokiniams suteikdavo įvairiapusiškų žinių apie savo specializacijos dalyką. Jis į tai žvelgdavo savitu žvilgsniu. Mokyklos vadovybė pasipiktino tokiu mokytojo elgesiu ir pareikalavo dėstomą dalyką apriboti jau nuo senų laikų priimta dėstymo tvarka. Kaip jaunasis mokytojas prisipažino, jam teko dėstyti jau vidurinėje mokykloje išmoktus dalykus. Jis puse lūpų juokavo, kad aukštojo mokslo diplomas yra formalumas, jį galima nusipirkti. Dėstymui prireiks tik vidurinėje mokykloje įgytų žinių. Mokytojas slopino savo potencialą ir plačias žinias. Galiausiai jis tapo abejingas tiek savo sugebėjimams, tiek sau. Tai, kas jis buvo ir tai, kuo jis tikėjo jam virto tabu.
- Tasai mokytojūkštis padalino savo vienintelį gyvenimą į daugybę dalių. Jis rūpinosi tuo, ką gali įgyti daugybę kartų: karjera, šlove, turtu ir saugumo poreikio puoselėjimu, - šiurkščiai drėbtelėjo. - Jis nesuprato, kad gyvena tik kartą.
- Tikriausiai jam pats gyvenimas buvo brangesnis už bet kokį kilnų tikslą.
Tuo metu kaip tik suskambo Himolos bažnyčios varpinė. Joje tądien buvo pašarvotas kažkoks pasižymėjęs menininkas. Ji stambaus varpo dūžiais iš skirtingų gatvės kampų kvietė laidotuvių procesijos dalyvius. Vieni iš jų buvo nieko nenutuokiantys smalsuoliai. Jie vienas kitą kvotė apie šį svarbų įvykį. Kiti iš jų buvo užsitarnavę aukštą visuomeninę padėtį. Jie buvo gerai informuoti apie laidotuves. Svarbiausi iš jų buvo laidotuvių organizuotojai. Jie neturėjo jokių įgūdžių sulaikyti milžiniško praeivių srauto. Jie suorganizavo ištaigingas, bet menkai informaciją suteikiančias laidotuves. Taip jie sukiršino tikruosius velionio artimuosius su tariamais laidotuvių dalyviais. Jie vienas kitų liko nesupratę. Praeiviai, kurie plūdo pro bažnyčios vartus, sukėlė šurmulį. Jam, kaip mudu su Loyola sutarėme, velionis, jeigu būtų gyvas, tuojau pat padarytų galą. Netrukus mudu, jau užtektinai prisižiūrėję, bet vis dar trikdomi pašalinių garsų, tęsėme pokalbį.
- Žmogiškąją vertę labiau prisodrina ne tikslas, kuris yra orientuotas į gyvenimą. Ją prisodrina tikslas, kuris yra orientuotas į mirtį, vadinasi, tikslas dėl kurio žūnama. - ranka negrabiai pasitrynė kaktą. – Žmogus gyvena ne dėl to, kad suteiktų prasmę gyvenimui. Jis gyvena tam, kad suteiktų prasmę mirčiai. Šiuo atveju žmogus nepaisant visų iškylančių kliūčių tikslą įvykdys. Jam nebus tokios kainos, kuri nebus verta paties tikslo. – kiek atsainiai krestelėjo galvą ir patogiau įsitaisė suolelyje. - Senovės padavime pasakojama, kad senovės Romoje buvo atsivėrusi neišmatuojamo gylio smegduobė. Žyniai pareiškė, kad smegduobę galima užverti tuo, ką Roma turi vertingiausia. Antraip miestas bus pasmerktas. Tačiau, - staiga kilstelėjo smilių, - toksai Markas Kurcijus apsiginklavo, užšoko ant žirgo. Jis su juo pasileido į smegduobę ir sušuko, kad „nieko nėra brangesnio už ginklus ir drąsą! “. Smegduobė tuojau pat užsivėrė. – savimi patenkintas nužvelgė aikštę. - Tas žmogus, kuris idealus pamatuoja mirtimi, labiau myli gyvenimą negu tas, kuris prasmę atranda pačiame gyvenime. Bet kuris tikslas, orientuotas į mirtį, yra neišvengiamas. Todėl pasirenkama veikti nepaisant nieko. Priešingu atveju gyvenimas yra vertingesnis už bet kokį tikslą. Žmogus veikiau veiks pagal susiklosčiusias aplinkybes, kad išsaugotų nepaliestą gyvenimą. Tačiau jie nė už ką nesutiks apvogti gyvenimo, kad išpildytų tikslą.
- Tokie žmonės gyvenime niekuo nepasižymi. – atitardamas krestelėjau galvą. – Tačiau jie savo užsitarnautą garbę, kuri dažniausiai yra apipinta gandais, perkelia į pomirtinį gyvenimą.
- Žmogiškosios vertės negali remtis pačiu gyvenimu. Jas paneigia pats gyvenimas. Tačiau jos taipogi negali remtis mirtimi. Joje prieglobstį atradusio žmogaus gyvenimas neišvengiamai yra apipinamas nebūtais gandais. – aiškino įsakmiai mosuodamas smiliumi. - Tarkime, Sokratas, kuris buvo neteisingai nubaustas mirties bausme, išsiteisino nuo jam mestų kaltinimų: „Taigi pirmiausia turiu apsiginti, atėniečiai, nuo pirmo melagingo kaltinimo ir nuo pirmųjų skundikų, o paskui nuo paskesniųjų. “ – kiek pagalvojęs tęsė. - Kitas pavyzdys yra Rousseau. Jis sutelkė daug pastangų, kad pasiteisintų prieš priešus, kurių jis turėjo per akis. Rousseau, tas vertasis kartuvių, atviravo, kad „papasakojau tiesą“. Jei kas nors žino dalykų, prieštaraujančių tiems, kuriuos čia išdėsčiau, tai žino tik melagystes ir šmeižtus, nors turėtų ir tūkstantį įrodymų, o kas atsisakys patikrinti ir išsiaiškinti tuos dalykus draug su manim, kol aš gyvas, tas nemyli nei teisingumo, nei tiesos. “ Kodėl neteisingai pasmerktiems žmonėms reikia, kaip Sokratas pasakytų, „su šaknimis išrauti blogą nuomonę“ apie save? Ką jam gali suteikti kova su paskalūnais?
- Man atrodo, kad žmogus iš prigimties yra stipresnis už visą pragaro kariauną. Jam daug sunkiau pasipriešinti jį pasmerkusiai miniai. – mostelėjau glebiu rankos mostu į praeivius. - Kas nesiteikia ieškoti teisingumo, bet pasitenkina gandais, tas vertas tik paties savo gandų, bet ne teisingumo!
- Tu nepametei velnio ragų. Taigi, tu turi velnio ragus! - vaipydamasis sukikeno.
- Nuodėmingasis, tai, ko nepadarei, tu turi; tu nepadarei nuodėmės: vadinasi, tu esi nuodėmingas!
- Tarpusavio santykiai didžia dalimi yra grindžiami skurdžiais gyvenimo įvykių komentarais ir gandais. Absurdiška viskam, ko nesuprantame, suteikti paaiškinimus, kad nusimestume sunkią naštą, kurią uždėjo mūsų protui nesuprasti kito žmogaus elgesio motyvai. Jis būtent tuo ir yra už mus pranašesnis. Savąjį absurdą dažnas perkelia į kitą žmogų ir jį padaro atsakingu už savo absurdą.
- Sakoma, kad apie mirusįjį galima kalbėti tik gerai arba nieko. – svarsčiau ranka ramstydamas smakrą. - Tačiau kaip bus galima pagerbti mirusįjį, jeigu jo gyvenimas bus paverstas pačių žmonių sutartine supratimo klaida?
- To pakanka, kad būtų išsaugota žmones siejančio trapaus tarpusavio ryšio ir skurdžių nuopelnų regimybė. Kaip tarpusavio santykiai, taip ir didžioji žmogaus gyvenimo dalis susidaro iš gandų. Taip visas įvairialypis žmogaus gyvenimas po mirties yra suvienodinamas iki keleto poelgių. Visgi jie jau seniai prarado savo svarbą, bet tampa parankiais gandais.
- Apie mirusiųjų gyvenimą negalima nebyloti gandais. - pažvelgiau blausiomis akimis pažvelgiau ir nuogąstaudamas nukreipiau žvilgsnį į šalį. - Apie mirusįjį sklando perdėm palankūs arba perdėm smerkiantys atsiliepimai. Vienaip ar kitaip, suteikiama nepamatuotos svarbos arba doriems, arba begėdiškiems darbams.
- Mažai tikėtinas arba melagingas žinojimas geriau negu jokio. – suklusęs patrūkčiojo pečiais. - Jau Pradžios knygoje Jehova dar prieš gimstant Ievai prisakė Adomui: „Ir jis jam įsakė, tardamas: valgyk iš visų Rojaus medžių; o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk; nes tą dieną, kurioje iš jo valgysi, neišvengiamai mirsi. “ Kodėl Jehova prisakė daugiausiai lemiančią tiesą Adomui dar prieš Ievos sukūrimą? Kodėl pats Jehova nepasakė Ievai, kad negalima valgyti uždrausto vaisiaus? Ar teisinga, kad Ieva turėjo pasitenkinti blankiomis Adomo nuogirdomis, kurios neprilygsta paties Jehovos žodžiams? – iš jo plačiai atvertos burnos išsiveržė klausimų papliūpa, o jo akys žaižaravo. - Žmonėms, visai kaip ir Ievai, kuri paneigė nuogirdas, kur kas sunkiau veikti pagal gandus negu pagal tiesioginius priesakus. Tik retas gali atsispirti pagundai sulaužyti gandus, kurių tikrumo nebūtų išbandęs pats. Todėl kvaila apie savo gyvenimą susikurti gandus ar sekti kitų sukurtais gandais. Tai yra tik tariama palankaus pomirtinio gyvenimo garantija.
- Tik nedaugelis gali išsaugoti sveiką rimtį savęs paties atžvilgiu. Juolab, kai kalba pakrypsta apie anapusinį gyvenimą. - pajutau išgąstį ir sunėriau rankas prie krūtinės.
- Gandų religijos pomirtinis gyvenimas yra kritikuotinas tuo, - įsakmiai pagrūmojo smiliumi, - kad žmogus savimi tampa tada, kai paskutiniajame teisme gauna atlygį už seniai pamirštas klaidas. O tai, kas seniai pamiršta, kažin ar gali išreikšti tai, kas yra arčiausiai paties žmogaus esmės, prie kurios tuo metu jis yra priartėjęs. Mūsų nuodėmės yra rekomendacinis laiškas mūsų žemiškiesiems teisėjams, bet ne Dievui. Aš teigiu kito žmogaus padarytus gerus darbus nepaisant jo anksčiau padaryto blogio masto. Aš neteisiu žmogaus pasirinkimų. Aš vertinu jų pasekmes, idant galėčiau jas suprasti, deramai įvertinti ir pakeisti. Priešingu atveju aš pakenkčiau pats sau. Tada aš neieškočiau problemos išeities. Aš tegalėčiau susikurti vylių, kad nuo pačių mano vertinimų priklauso klystančio žmogaus gyvenimo gerovė.
- Žmogus daugiau nusikalsta ne darydamas nuodėmę, bet vengdamas daryti gėrį.
- Dievas nesustabdo žemėje tvyrančio blogio dėl paprastos priežasties. Viena padaryta nuodėmė neprieštarauja tam, kad ateityje būtų padaryta daugybė gerų darbų.
- Nereikia ieškoti progų žmogų laikyti žmogišku. – ranką švelniai pridėjau sau prie širdies. - Tai yra labai nežmogiška.
- Kiekvienas mūsų padarytas geras darbas prisodrina tylą. Ja danguje bylosime save pačius. - staiga bedė smiliumi į dangų. - Viskas yra išsakyta pačiu gyvenimu. Tad ką reikštų save nubaudusio prasikaltėlio atgaila arba dangstymasis kitų sukurtais gandais?
- O aš keisdamasis užantyje nesinešu savo nuodėmių. – suklusęs mąsliai susiraukiau. - Tuo tarpu užkietinęs savo širdį veidmainis keičiasi, bet tuo pačiu užantyje neša savo nuodėmes. Jis ir kituose žmonėse įžvelgia jų padarytas nuodėmes, nepriklausomai nuo to, ar jie pasikeitė.
- Gyvenime negali dominuoti vien tik gėris arba tik blogis, arba tik apibendrinti įvykiai ir jų blausus koloritas. Žmogaus gyvenimas yra įvairiapusiškas. – tarė atlyžęs, o antakiai iš nuostabos buvo pakelti. - Todėl jo geri darbai ir nuodėmės pasiskirsto tolygiai. Į žmogų verta žvelgti atviru žvilgsniu, tiek kaip nuodėmingą, tiek kaip dorybingą būtybę.
- Viena vertus, perdėm dorybingo žmogaus geri darbai yra bloga rekomendacija. Kai jis suklups, o tai anksčiau ar vėliau įvyks, bus negrįžtamai sugriautas pasitikėjimas juo. Tokiu žmogumi bus daug daugiau nusivilta negu įvairialypės prigimties žmogumi. Savaiminis aukščiausiojo gėrio darymas kelia įtarimą, kad žmogus visą tą laiką, kol jis nebuvo puolęs, buvo veidmainis. Taip jis tampa nepagydomu dvasios raupsuotoju. - šyptelėjau raminančia šypsena. - Kita vertus, puikus rekomendacinis laiškas tenka įvairiapusiškos prigimties žmogui. – mostelėjau atvirą mostą. - Iš jo negalima tikėtis, kad jis darys arba tik gėrį arba tik blogį, daugiau negu to reikalauja aplinkybės. Jo padaryti geri darbai priimami su išskėstomis rankomis. Tai nėra taip dažnai pasitaikanti proga. Kai jis padaro blogą darbą, jis vienaip ar kitaip jis yra priimamas. Jo elgesys pateisinamas. Manoma, kad jis anksčiau ar vėliau pasitaisys.
- Žmogus nėra tapatus ankstesniam veiksmui vėlesniojo atžvilgiu.
- Gyvenimas yra atviras pasirinkimų įvairovei ir nuolatiniams pokyčiams. Tuo tarpu mirtis yra šaltakraujiška ir negailestingai duoda gyvenimo ataskaitą. Ji yra apipinama gandais.
- Gyvenimo stimulas yra mirtis?
- Mirtis yra pati tikriausia gyvenimo tiesa.
- Kai kurie žmonės tam, kad šią tiesą įrodytų nusižudo.
- Tačiau didžiajai žmonių daliai mirtis yra gyvenimo variklis.
- Kokie tai žmonės?
- Žmogus yra pavojingesnis už gyvulį tuo, kad jis gerai suvokia savo mirtingumą. – atžagariai mostelėjo į praeinančius praeivius. - Jo instinktai permiešti mirtimi pridaro neatitaisomų pasekmių. Viena iš jų yra gandų religija. Gandų religija yra instinktai išgryninti mirtimi. Mirtis yra gyvenimo variklis. Tačiau žmogui pati mirtis nerūpi - jam rūpi tai, ką jis po savo mirties paliks kitiems žmonėms. – tarė pamaldžiai vaipydamasis. - Žmogui garbė, susidurstyta iš jam palankių gandų, yra svarbesnė negu jo gyvybė. Jis mieliau žūtų negu būtų neteisingai suprastas. Gandai, ta žmogiškoji garbė, yra pomirtinio gyvenimo matas. – nuolankiai nusilenkė su savo nususiu kūnu. - Mirties baimė yra neišsipildžiusių lūkesčių, neišspręstų problemų, neatsakytų dilemų ir konfliktiškų santykių visuma. Argi gali kažkas labiau kelti neviltį negu tai, kad po mirties neišspręstos gyvenimo problemos virs pastovia kitų žmonių nuostata mirusiojo atžvilgiu ir tai bus vienintelis jo liudijimas?
- Tie, kurie pačiame gyvenime atranda prasmę, tiki, kad jų užsitarnauta garbė lygiai taip pat atliepia pomirtinio gyvenimo vertę. – atitariau mąsliai šyptelėjęs. - Mūsų amžininkai, kurių didžiąją dalį sudaro pusėtini žmonės, iš gyvenimo tikisi labai mažai. Jie nenori peržengti ribų, kad nubrėžtų naujas. Antraip praras amžinąją garbę.
- Pomirtinio gyvenimo vaizdinys yra žmogiškųjų santykių pakaitalas. Mirties išgyvenimo klausimas yra perdėm žmogiškas dalykas. Tai yra mirties, nebūties įkainojimo klausimas. Žmogus negali suvokti pačios mirties, nebūties, išskyrus jos apraiškas. Jis gali suvokti tik mirties, nebūties apraiškas. – aiškino pakiliai, o jo balsas kartas nuo karto suskardėdavo. - Sakykime, būties, tai, kas yra, apraiškų yra daugiau negu galime įsivaizduoti. Tačiau negalime pasakyti nė vienos nebūties apraiškos. Žmogus jo suvokimui neprieinamą nebūtį vertina pagal tai, kas jam suprantama. Jam suprantama gali būti tik būtis. Žmogui negali būti aktuali kito mirtis. Jis negali prisiliesti prie nebūties, kitaip tariant, išgyventi pačią nebūtį. Žmogui yra ne tiek skausmingas pats kito žmogaus mirties faktas, kiek santykio, kurį jis buvo su juo subrandinęs, nutrūkimas. Taigi negalima išgyventi pačios mirties keliamo siaubo. Galima išgyventi tik absoliutų mirusiųjų nebylumą.
- Mums nereikšmingų žmonių esybės mirdamos ištirpsta Niekyje. – atitariau gailiu balsu ir pažvelgiau mieguistu žvilgsniu. – Todėl mes liekame abejingi dienos naujienose perskaitytoms masinėms katastrofoms bei jose žuvusių žmonių gyvybėms.
- Tuo tarpu mirusiųjų gyvenimo palikimą, jo įsimintinus įvykius, jų artimieji apipina gandais. Taip jie sau suteikia nepamatuotos garbės. – tęsė su gličiu kartėliu. - Mirtis įkainojama pačiu mirusiojo gyvenimu. Mirtis žmogui turi svarbos tiek, kiek ji yra susijusi su santykiu su mirusiuoju. Kito žmogaus mirtis pergyvenama tiek, kiek jis gyviesiems paliko apie save prisimintinų įvykių. Nepažįstami žmonės mums neturi jokios įtakos, kad jie suteiktų pakankamą priežastį jų gyvenimus susieti su pomirtiniu gyvenimu. – su skrupulinga rimtimi gniaužė rankas, o ant kaktos išryškėjo raukšlės. - Tai galima prilyginti susirašinėjimui popieriniais laiškais. Iš visų patekusių į paštą laiškų absoliučią svarbą turi artimo žmogaus siųstas laiškas. Tuo tarpu visi kiti laiškai, nors ir būtų svarbūs savaime, lieka paribyje. Jeigu laiškas neateina, viliamasi, kad adresatas yra sveikut sveikutėlis. Gavėjas save tikina, kad laiškas buvo arba išbrokuotas, arba bekeliaujant į pašto skyrių dingo arba adresato laikas buvo apribotas kita veikla, kurios jis dar nėra pajėgus suprasti. Likusieji laiškai liudija apie žmogų bei jo gyvenimą taip, kaip jis jį aprašė. Ne taip jau svarbu, kiek praėjo laiko nuo jų gavimo. Ankstesnieji laiškai yra adresato gyvenimo sąlygų garantas.
- Daug dažniau keičiasi ne pats žmogus, bet apie jį susikurtos nuomonės.
- Iliuzija pagrįstas santykis sukuriamas tada, - tęsė su ypatingu susirūpinimu, - kai tarp laiško ir adresato atsiranda praraja. Tada ji yra užpildoma ankstesniųjų laiškų turiniais. Tuo yra pagrįstas gyvųjų ir mirusiųjų santykis. Viliamasi, kad asmeninis ryšys jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Kaip anksčiau gautieji laiškai liudiją apie dabartinę adresato būklę, taip atsiminimai byloja apie gyvą mirusiojo atminimą. – mąsliai susiėmė galvą ir susikrimto. - Balys Sruoga kalėdamas Štuthofo koncentracijos stovykloje kone visuose parašytuose laiškuose teigė, kad „Pas mane viskas gerai“, „Esu sveikas“, „Visur yra gerų žmonių“, „Aš turėjau ypatingos laimės“, „Aš turiu labai gerą tarnybą stovyklos raštinėje, – mano viršininkai yra geri, protingi žmonės. “ Visai ką kitą byloja jo romanas „Dievų miškas“. Jis jį parašė, kai išėjo iš koncentracijos stovyklos. Jame jau nebe tokiu giedru žvilgsniu apžvelgiama kasdienė kalinio duona. Jam teko iškęsti badą, panieką, kūną ir dvasią alinantį darbą. – nudelbęs akis užsimerkė ir gailiai papurtė galvą. - Nuo laiško turinio, kuris nebūtinai atitinka tikrąją padėtį, keičiasi įvaizdis apie adresato gyvenimą. Lygiai taip pat nuo atsiminimų, kurie dažniausiai yra apipinami gandais, keičiasi įvaizdis apie pomirtinį gyvenimą. Juo labiau laiško turinys teikia nusiraminimą, juo labiau pateikta informacija apmąstoma. Ji nėra patikrinama.
- Besaikis laiškų skaitymas yra visai kas kita negu besaikis tikėjimas tų laiškų tikrumu. – tariau patenkintas savo palyginimu. - Laiškus prisiminti gera, bet jais tikėti nevalia. Neprotinga nutrūkusį susirašinėjimą laiškais atpirkti anksčiau gautų laiškų turiniais.
- Gavėjui protingiausia jį paleisti, - mostelėjo ranką it išlaisvintą nuo grandinių, - kad ir kaip jį kankintų nežinia. Jam reikia susiprasti, kad ne nuo jo riboto supratimo priklauso kito žmogaus gyvenimas. Jis nieko nepraras, jeigu paleis adresatą bei jį kankinančią nežinią. – primygtinai patikino. - Jeigu adresatui viskas gerai, tebūnie. Tegu jis gyvena kaip jam pridera. O jeigu adresatas neatrašė dėl prastų gyvenimo sąlygų, gavėjui anksčiau gautieji laiškai bus tik pasiteisinimas sau pačiam. Jis galvos, kad nuo jo priklauso jo gyvenimo suvokimas.
- Anot Eklesinės, „Gedėk jo, kaip jis nusipelnęs, vieną dieną ar dvi dieni, kad išvengtumei apkalbėjimų... Nepalik savo širdies liūdnumui, bet varyk jį nuo savęs ir atsimink galą. To neužmiršk, nes nėra sugrįžimo; anam tu nieko nepadėsi ir pats sau kenki... Ilsintis mirusiajam, duok ilsėtis ir jo atsiminimui ir nusiramink dėl jo, jo dvasiai išeinant. “
- Gandų religijoje priimta neigti žmogaus kūno svarbą. Į jį žvelgiama kaip keliantį nereikalingus instinktus, vargus ir kančią. – atitarė su išdidžiu pasidygėjimu. - Tačiau žmogui mirus jo kūnas yra gerbiamas labiau negu jo siela.
- Gedėtojai instinktyviai žino, kad jiems gresia velionio užmarštis. – įdėmiu žvilgsniu tyrinėjau gatvę ir iš lėto košdamas žodžius tariau. - Jie bando save įtikinti, kad jie velioniui yra besąlygiškai ištikimi. Trumpiau tariant, jie sutaurina savo santykį su mirusiuoju.
- Leidimas mirusiajam būti žemės dalimi siejamas su jo išdavyste. Girdi, tai prilygta nusižengimui dieviškajai tvarkai.
- Kertu lažybų, - ištęsiau sunkiu atodūsiu, - kad velionis būdamas gyvas nebuvo susilaukęs tokio rūpesčio.
- Gandų religijoje labiausiai vertinamas žmogaus kūnas. – su apmaudu papurtė galvą. - Kai žmogus yra gyvas daugiausiai dėmesio kreipiama į kūno aprūpinimą, jo puoselėjimą bei jo geidulius. Po žmogaus mirties jo kūnui surengiamos ištaigingos laidotuvės.
- Tas, kuris pamėgo pasaulį pasitenkintų mažu žemės lopinėliu, kuriame tilptų jo šešėlis.
- Tuo tarpu žmogaus sielai gyvenime skiriama tik labai maža dalis. – su skrupulingu aikštingumu tęsė toliau. - Po mirties ją nustelbia ištaigingos laidotuvės. Ji nesusilaukia prideramos pagarbos. Žmogaus siela nėra deramai vertinama nei tada, kai jis yra gyvas, nei tada, kai jis yra miręs.
- Visgi paminklinis akmuo, kaip velionio palaikus puoselėjanti žymė, parodo, kad po žeme yra palaidotas kūnas. Su jo savininku anksčiau teko sąveikauti ir tą sąveiką puoselėti įsimintinais įvykiais. – tariau kiek atlaidžiai, su šiokiu tokiu apmaudu. - Rūpinamasi, kad kapavietė būtų ištaiginga. Tai yra vienintelis velionio palaikų pratęsimas. Tuo pačiu tai yra juodu jungiantis apčiuopiamas ryšys. Tik tokiu būdu velionis gali būti prisimintas! – atsikrenkštęs nusispjoviau. - Taip pati žemė, kurioje palaidotas velionis, tampa šventa.
- Žmogus, ta žemės dulkė, kaip žemės dalis, ir viena iš daugelio mirties pasekmių, savo kapaviete nustelbia pačią žemę. Kapavietė suteršia žemę ir žemei neleidžia būti tuo, kuo ji yra. Žemė, kaip patikimas praktinis daiktas, netenka svorio. Žemės vietoje įkurdinama nauja plotmė – nepraktiška, nenaudojama, neliečiama. Pati žemė, nors ir nėra šventa, įgauna stabmeldišką pobūdį. Žemė tampa šventa tada, kai mirusiojo palaikai atskiriami nuo žemės ir juos bandoma išlaikyti kuo ilgiau savarankiškais. Paminklinis akmuo nustelbia žemę, tačiau jos nepranoksta. Patys palaikai yra tik žemės pratęsimas: jie nėra nei šventi, nei gerbtini! – subliovė su irzliu nepasitenkinimu. - Tarkime, Maskvos mauzoliejuje eksponuojami Vladimiro Lenino palaikai nėra natūralūs. Jie nėra žemės dalis. Lenino palaikų eksponatas nuo tradicinių kapinių nesiskiria niekuo.
- Tarp valstiečio, kuris aria žemę ir tarp valstiečio, kuris įkuria kapavietę yra ryškus kontrastas.
- Mirusiojo natūrali priedermė yra tapti žemės dalimi. Gyvieji jam turi leisti su ja susitapatinti. – jo balsas darėsi kaskart sodresnis ir stipresnis. - Tame nėra jokio piktžodiško gesto pačiam šventumui. Pačiam kūnui netgi būtina suteikti atitinkamą ir tik jam būdingą pagarbą. Visgi bene dažniausiai pagarba pačiam kūnui nustelbia pagarbą sielai arba pagarba kūnui prikergiama prie pagarbos sielai. – paaiškino tvardydamasis, o akys buvo mąsliai primerktos. - Gyvieji dar nėra pribrendę kreipti savo žvilgsnį į anapusybę iškeliavusią sielą.
- Daugelis žmonių tokį mudviejų gestą sutiks priešiškai! – nuogąstaudamas pažvelgiau į jį vylingu žvilgsniu. - Taip jie labiau nereikš savo nepagarbos mirusiajam. Svarbu atsigręžti į dangiškąją plotmę ir liudyti, kad mirusysis iškeliavo ten, o nepasiliko šiapus. Tai tik patenkina gyvųjų širdgėlą ir garbėtrošką.
- Tai tie žmonės, - tarė pasidygėjęs, - kurie tam tikrą atvejį vertina tik kaip teigiamybę be neigimo prošvaistės. Jie į patį neigimą žvelgia kaip į kažką, ko neturėtų būti. Tai yra kažkas, kas trikdo gyvenimo kokybę. Už suvokimo ribų nustumtos nuslopintos nuojautos, troškimai, lūkesčiai ir baimės nėra pakankamas ugdomasis judesys. Siekis sukurti idealią pasaulio tvarką, kurioje būtų uždraustas nusikalstamumas, ribinės patirtys ir netramdomos aistros, o žmogus būtų auklėjamas pačių žmonių sukurta žmogiškąja arba dieviškąja įstatymų dvasia, tuo blausiu blyksniu begalybėje, aukštos moralės ir dorovės principais, - staiga nudelbė akis ir prunkštelėjo, - vertas juoko.
- Tariant paprasčiau, juo paukštis pakyla aukščiau, juo labiau jis yra trumparegis.
- Žmonių pamatinio skirtingumo negalime suvesti į jokį absoliutų centrą. – tęsė dar labiau subjuręs. - Tarkime, į tai, kad gimstame tam, kad įsikurtume gyvenime arba tai, kad aukščiausia laimė yra savęs pažinimo matas. Žmonių skirtingumas yra svarbesnis už visumą. Ji yra apribota miglotais priesakais. Nepaisant to, kad ir kiek žmonių turėtų panašumų, kad ir kas juos jungtų, jie bus skirtingi. Tai, kas panašu, nėra tapatu. Tik paties žmogaus akivaizdoje remdamiesi jo paties reiškimosi metu atskleistais faktais, o ne papildydami jį kažkuo kitu, kuo nėra jis pats, ir taip atskleisdami apie jį santykinę tiesą, galime artėti prie jo supratimo.
- Trumpiau tariant, juo paukštis pakyla aukščiau virš visko, juo labiau jam visa susilieja į viena.
- Žmogus, kuris išpažįsta gandų religiją, vienaip ar kitaip mirtį dangsto gyvenimą šlovinančiais užmojais. – iškošė pro lūpas gilų nepasitenkinimą. - Pats gyvenimas yra vienintelė vertybė. Jo sumenkėjimas vertinamas kaip priešlaikinė mirtis ir nuosmukis. Gyvenime užklupus negandoms ir sugriuvus visai jų susikurtai tikrovei juos apima graužatis.
Į Himolos darbo biržą kartas nuo karto plūsdavo nemąžtantis praeivių srautas. Didžiąją bedarbių dalį sudarė jaunuoliai, nesubrendę alkoholikai, universitetų absolventai ir daugiavaikių šeimų tėvai. Prie darbo biržos paradinio įėjimo kaip tik trainiojosi vienas iš bedarbių. Jis vilkėjo sunešiotą įvairiaspalvį sportinį švarkelį, sportines kelnes ir avėjo aptrintais sportbačiais. Jis vėpsodamas nužvelginėjo praeinančius praeivius ir įsidėjo domėn jų aprangą ir eiseną. Prie kai kurių prieidavo ir išgirdavo jų dorybingumą ar vaitojo, kad dar negavo bedarbio pašalpos. Jį šelpė ne tik valstybė, kuri skirdavo bedarbio pašalpą iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet ir iš patys praeiviai. Neilgai trukus ties darbo birža pasuko jaunas vyrukas. Jis žingsniavo iš lėto, tarsi skaičiuotų žingsnius, ir buvo užsisvajojęs. Rankose meiliai laikė užrašų knygutę ir parkerį. Jis retsykiais sustodavo, kad užsirašytų kilusią mintį. Tarp praeivių jis buvo sunkiai pastebimas. Prieš įeidamas į darbo biržą savo užrašus giliai įsikišo į užantį.
- Mes gyvename romantinio realizmo laikais. - tariau kiek susirūpinęs, - Pagrindinis laiko dvasios tonas yra išsikvėpusios sielos kaprizas įsikurti išoriniame pasaulyje.
- Anksčiau žmogus rasdavo išsigelbėjimą per pomirtinį gyvenimą. – atitarė nuogąstaudamas ir nunarinęs galvą ją papurtė. - Paskutinysis teismas buvo tikrumą išlaikiusi viltis. Tuo tarpu dabar mirtis yra nublokšta į gyvenimą. Gyvenimas tampa savaimine vertybe. Jo nuvertėjimas prilygsta priešlaikinei mirčiai. Pamatinę mirties baimę pakeičia nesėkmingo gyvenimo baimė.
- Žmogus randa išsigelbėjimą pačiame gyvenime.
- Kai žmogaus gyvenimas nuvertėja jis nebetiki pomirtiniu gyvenimu. Mirtis nebesiejama su pomirtiniu gyvenimu. Mirties baimė pasireiškia kaip išorinio pasaulio keliama grėsmė gyvenimui. Išoriniame pasaulyje vykstančioms negandoms, kuriomis yra pagrįsta mirties baimė, priešpastatomas ne pomirtinis gyvenimas. Joms priešpastatomas pats gyvenimas. Televizijos metu transliuojamos mišios, labdaringos akcijos ir žiniasklaidos kriminalų rubrika, kada aukojama žiaurių, neteisingų, prievartinių, katastrofinių ir masinių konfliktų aukoms arba parodomas pats įvykio mastas, neparodo tikrojo mirties masto. Tai parodo tik mažą jos dalį, kada pačią mirtį pakeičia paskiros jos pasekmės.
- Žmogus su mirtimi kovoja, bando jai užkirsti kelią, nors iš tikrųjų visa tai yra koketavimas. – sukluso ir liūdnai šyptelėjo. - Žmonės kriminalų skiltyje perskaitę apie karinio konflikto metu žuvusias aukas nepajaučia pačios mirties keliamo siaubo, išskyrus kasdienį jaudulį. Tas jaudulys gali reikštis kaip rezignacija, neigimas, pasiteisinimas, pasipriešinimas, nerūpestingumas, pajuoka arba perdėtas optimizmas.
- Mirtį pakeitus jos pasekmėmis bei jų ištaisymu bus tariamai išvengta tikrojo mirties siaubo. Pačios mirties faktą kaip apmąstymų objektą užgožia išorinio pasaulio vaizdiniai. Tai tariamai mena pačią mirtį. Žmonėms prieš akis iškyla tik viena iš daugelio mirties pasekmių. Į mirties pasekmes, bet ne patį mirties faktą, reaguojama taip, kaip jos pasireiškė. Jos gali reikštis tik kaip žmogiškas reiškinys. Paskiro žmogaus mirties mastas neprilygsta pačios mirties mastui. Pačios mirties užmarštį lemia mirties apibrėžimas jos pasekmėmis. Norėdami mirtį sugrąžinti iš jos užmaršties turime atsisakyti mirties pasekmių žmogiškų vertinimų.
- Išorinis pasaulis yra gladiatorių arena, - dėbtelėjo su pasišlykštėjimu į praeivius, - kur pralaimėtojų laukia priešlaikinė mirtis. Laimėtojai džiaugiasi duona ir žaidimais.
- Mirtis permiešta gyvenimu yra stokos instinktas. – tarė su pastėrusiu nuo paniekos žvilgsniu.
- Kodėl?
- Tam, kuris jaučiasi sau nepakankamas, pasaulis atsiveria kaip neribotų galimybių horizontas. – plačiu mostu ir išdidžiu žvilgsniu aprėpė aikštę, - Tai užpildo begalinę stoką. Tam, kad žmogus išpildytų savo gyvenimą, privalo save marinti stoka. Gyvenimo teigimas tik suintensyvina marinimosi instinktą. Žmogus prieš savo tuštumą jaučiasi didis, nes prieš ją gali priešpastatyti bet ką. Todėl jie negaudami iš pasaulio to, ko tikisi, negali patikėti patys savimi. Tie, kurie mano, kad pasaulis yra jų rankose, yra priklausomi nuo pasaulio.
- Siekiamybe tampa žmogus, - krestelėjau galvą į praeivius, - kuris formuoja tikslus be centrinės gyvenimo ašies ir veikia pagal susiklosčiusias palankias aplinkybes. Kad jis tokiu taptų turi nuolatos būdrauti, kurti gyvenimo malonių ir privilegijų išsikovojimo ir išsaugojimo strategijas. Gyvenimo sėkmė priklauso nuo nuolatinio laiko trūkumo. Tai lemia konkurenciją. Ji taipogi priklauso nuo gyvenimo nuvertėjimo baimės, prilygstančio nuopuoliui. Tai lemia aukščiausią pripažinimą.
- Sustojusieji paneigiami savo buvimo faktu. Tas, kuris neturi stokos instinkto vertas žūti. – atitariau mostelėdamas glebų mostą. - Negyvenantis žmogus prilygsta mirusiam žmogui.
- Kiekvienas gyvenimo susilpnėjimas masina apmąstyti gyvenimo nuvertėjimą. – pasikasė savo išsekusį pilvą ir įžūliai išsprogdinęs akis tęsė. - Žmonės apsiriboja tik sąlygomis, kurios išsaugoja saugumo pojūtį ir gyvenimo gerovę. Paskiro žmogaus dvasiniai ištekliai išorinio pasaulio akivaizdoje tampa visiems pravarčiu kapitalu. Ne viskas, ką žmogus turi savyje, yra naudinga. Kaip rodo praktika, dvasinis gyvenimas yra visiems pravartaus gyvenimo strategija. Meilė yra visiems pravarčios tiek dvasinio, tiek materialinio kapitalo dalybos. Glaudūs tarpusavio santykiai trunka tiek, kiek užtrunka išnaudoti vienas kito turimą kapitalą. Taip žmogus praranda savivoką. Jam lieka supratimas, kad kažką darė, daro arba darys.
- Epe apie Gilgamešą pasakojamas epizodas, kaip gyvuliškų polėkių turintis laukinis „vyras – naikintojas“ Enkidu save papildo siekdamas kažko, kas nėra jis pats: „Gyvūnai ateina, vandeniu širdį gaivina, / Ir jisai, Enkidu, kalnuose užgimęs, / Sykiu su gazelėmis šlamščia žolę, / Sykiu su žvėrimis grūdasi į girdyklą, / Sykiu su gyvūnais vandeniu širdį gaivina. “ - jis deklamavo eiles sklandžiai ir raiškiai tarė kiekvieną žodį. - Instinktyvus žvėrių grūdimasis prie girdyklos parodo žmonių pastangą išoriniame pasaulyje ieškoti prieglobsčio tame, kas nėra jie patys. „Vandeniu širdį gaivina“, „daiktu širdį gaivina“, „visuomenine padėtimi širdį gaivina“, „kitu žmogumi širdį gaivina“, „savybe širdį gaivina“. Žmogus galvoja, kad jo vidų reikia užpildyti kažkuo, kas nebūtų jis pats. Žmogus stoka užpildydamas savo baigtinybę galvoja, kad save „kuria“ ir „tobulėja. “ Taip jo viduje sukuriama begalinė stoka.
- Juo labiau žmogus jaučia stoką, juo labiau vartoja.
- Žmogus, kuris jaučiasi stokojantis savęs paties, bet turi didžių užmojų, tas „vyras – naikintojas“, yra vartotojas. – subaubė pamėgdžiodamas gyvulį. - Stokojantis žmogus turi vartoti, kad būtų kažkuo, ir būti tiek, kiek vartoja.
- Žmogus nuolatos ieško patvirtinimo, kad jis gyvena. Jis blaškosi be jokių orientyrų.
- Žmogaus negalime apibrėžti siekiamojo dalyko stoka. Jo vienintelis galimas siekis, kuris jį priartina prie jo paties, yra jis pats. Žmogaus negali priartinti prie savęs išorinis pasaulis. Jis jį gali papildyti tik kiekybiškai.
- Ar tu nori pasakyti, kad išorinis pasaulis nėra valios postūmis?
- Įsivaizduok, kad tu esi izoliuotas į tuščią kambarį.
- Gerai.
- Ar tu joje sėdėsi kur sėdėjęs ir jokiais būdais nieko nedarysi, nes toje patalpoje nebus daiktų?
- Nemanau.
- Tu vaikščiosi iš vieno kampo į kitą, šoksi, dainuosi ar mąstysi. – tarė nekantriai lenkdamas pirštus. - Net jeigu tu patektum į tūkstančio kilometrų ilgio tuščią kambarį, tu vis tiek pasiryši jį pereiti. Net jeigu tu žinotum, kad pasiekęs kambario galą atsidursi akligatvyje, tu eisi. Ir net jeigu tu žinotum, kad kambario galo nepasieksi, tu vis tiek eitum. Dabar įsivaizduok, - kiek atlyžo ir meiliu balsu tęsė, - kad tu esi izoliuotas į labai siaurą patalpą. Joje priešais tave yra padėta gremėzdiška relikvija. Už jos yra padėtas šlakelis viskio.
- Gerai, - aš suglumau išgirdęs, kad jis paminėjo viskį. „Jis tikriausiai mane pastebėjo. “ Aš kiek pasimuisčiau, kad įsitikinčiau, kad viskis yra gerai paslėptas. Vieną akimirką ruošiausi nieko nepasakęs išeiti, bet nepažįstamasis benamis tęsė toliau.
- Kai tu ištrokši, aš neabejoju, kliūtį pašalinsi ir pasisotinsi viskiu. – godžiai trynė rankas ir iš pasitenkinimo užvertė akis. - Įstabiausia tai, kad tavo tikslas nebus pašalinti relikviją ar pasisotinti viskiu, bet išreikšti save. Žmogus yra susietas su išorinio pasaulio daiktais būtinu ryšiu. Tačiau jo santykis su jais yra tik galimas. Žmogus eina per kelią būtinai, bet jam nereikia ypatingo santykio, kad jis galėtų per jį pereiti. Žmogui reikia santykio tik su jo žvilgsnio lauko centre esančiais daiktais, kurie jam trukdo judėti pirmyn. Žmogus peržengdamas daiktą juda tolyn, kol į žvilgsnio lauko centrą patenka kitas daiktas. Žmogui reikia santykio su išoriniu pasauliu tam, kad jį peržengtų. Išorinio pasaulio, kaip kliūties, peržengimo dėka žmogus gali judėti pirmyn.
- Gyvenimas yra tikrų tikriausias pragaras.
- Jeigu Dievas nebūtų sukūręs pragaro, žmogus sukurtų kitą, kad paneigtų Dievą! – atitarė išdidžiai išsiviepęs.
- Ar tu gyvenimo prasmę įžvelgi pačiame judėjime?
- Žvilgsnio lauko centre esantis daiktas yra kone momentinis. Jis tuo pačiu yra absoliutus. – kiek paklaidžiojo po gavę atviru žvilgsniu. - Žmogus nėra pajėgus aprėpti viso juslinio horizonto. Žmogaus matymas yra apribotas jusliniu horizontu. Jo veikimas yra apribotas žvilgsnio lauko centru. Tai vienu metu gali aprėpti tik vieną iš daugelio išorinio pasaulio apraiškų. Žmogaus judėjimą gali apriboti tik tai, kas patenka į jo žvilgsnio lauko centrą. Taigi, žmogus negali apsiriboti savo judėjimo pats ir veikti savo paties atžvilgiu. Todėl jis negali susikurti gyvenimo prasmės.
- Aš jau seniai įtariau, - atitardamas sutrikusiu žvilgsniu nužvelgiau gatvę, - kad tam, kad žmogus kažką sukurtų turi sunaikinti.
- Tai yra lygiaverčiai mainai.
- Santykio su išoriniu pasauliu galutinis tikslas yra sunaikinti bet kokias judėjimą skiriančias ribas.
- Tai lemia, kad išorinis pasaulis yra ne priemonė pasiekti galutiniam tikslui. Tai yra tikslas pats savaime. Kur nėra galutinio tikslo, ten nėra priemonių jam pasiekti. Kur nėra priemonių, ten viskas yra tikslas. Kitaip tariant, kai šauliui išnyksta taikinys, į kurį jis taikėsi, potencialiu taikiniu tampa kiekvienas ne-taikinys.
- Vienintelis žmogiškojo gyvenimo kelias yra savitikslis naikinimas.
- Paprastai manoma, kad žmogus įveikia kliūtį, nes jis yra užsibrėžęs tikslą, kurį nori pasiekti. Esą, tik išsikeltam tikslui gali kilti kliūtys. Taip teigti nenuoseklu! – gaižiai iškošė. - Kai žmogaus akiratyje atsiduria durys, jam negali būti kliūtimi tai, kas gali būti už durų. Kitaip tariant, tai, ko jis nemato. Pati kliūtis yra savaiminis tikslas.
- Aš esu lyg ir humanistas, todėl kai kada stengiuosi atrasti gėrio ten, kur jo, atrodo, nėra. - tariau žvelgdamas mieguistu žvilgsniu. - Ar tame galima įžvelgti kokios nors vertės?
- Pasaulio naikinimas eina pirma bet kokių pasaulio vertinimų. Meilė, gėris, juokas ar neapykanta, blogis, kerštas yra lygiaverčiai, vienas kitam neprieštaraujantys išorinio pasaulio peržengimo būdai. Vertybės - tai išorinio pasaulio peržengimo būdas. Tai yra skirta žmogaus saviraiškai. Nepaisant to, ar santykio su daiktu pobūdis yra neigiamas, santykis su išoriniu pasauliu yra neišvengiamai teigiamas.
- Kaip žmogus gali kurti naikindamas?
- Žmogus negali peržengti matymo, savęs atsieti nuo juslinio horizonto. – staiga stipriai užsimerkė ir plačiai atvėrė akis. - Tai, ką žmogus mato, lemia pažinimą. Savęs paties suvokimą sąlygoja juslinis horizontas. Nuo santykio su daiktu priklauso savęs paties suvokimas. Savivoka yra apribota juslinio horizonto supratimu. Tačiau ne juslinis horizontas yra apribotas savivokos supratimu. Žvilgsnio lauko centras nuolatos kinta ir tuo pačiu atveria naują savęs suvokimo galimybę. Kitaip tariant, žmogaus gelmė yra paviršiuje. Žmogus neturi vidaus, kuris turėtų nekintančią ir pastovią gelmę. Žmogus aptinka save kaip nesukurtą, bet nuolatos kintantį. Jis aptinka tikrovę kaip savo kuriamą tikrovę. Mano tikrovė apibrėžia tai, kas aš esu. Pasaulis kinta priklausomai nuo žmogaus žvilgsnio lauko centro. Žmogus turi nusavinti pasaulį, kad galėtų save įprasminti! – jo balsas tapo sodrus ir raiškus. - Tarkime, aktoriaus tikslas yra įkūnyti vaidmenį ir realizuoti pjesę, bet ne save. Naikinimas kildina žmogiškąją būtį. – šyptelėjo dviprasmiškai. - Tai lemia, kad žmogus gali save suvokti. Tarkime, žmogus skaito knygą. Jis ją nusavina savo ypatybėmis ir taip ją peržengia. Knyga - skaitymas – savybė. – tarė mosuodamas iš vienos pusės į kitą. - Žmogus gali suvokti save tik anapus savęs paties. Žmogus negali realizuoti savęs. Jis turi galimybę realizuoti kitą. Į kitą negalima kreiptis „tu“. Kito negalima atsieti nuo savęs. Kitas yra žmogaus „aš“. Kitas yra „mano“. Žmogus būdamas kito žmogaus atžvilgiu atviras, jam yra uždaras. Jeigu „aš“ esu kitas, tai kitas yra mano „aš“. Kitas taipogi paneigia ir nusavina manąjį „aš“. Todėl žmonės yra atsakingi prieš vienas kitą.
- Viena, tai pats išorinis pasaulis. Jis žmonėms leidžia netrikdomai kurti pačius save. – pritariau su slegiančia abejone. - Tačiau kokiu santykiu yra pagrįsti žmonių tarpusavio santykiai?
- Viena vertus, žmogui išorinio pasaulio reiškiniai negali būti lygiaverčiai. Jie yra jam pavaldūs. Naikinimas kuria daikto vertę. Tai lemia jo buvimą. – laisvu mostu įsikabino į suolelio atlošą, o kita mosuodamas dėstė. - Tarkime, žmogus sumano sukurti santykį su gėle ją nuskindamas. Nuskynimas kaip santykis lemia gėlės buvimo būdą. Tuo tarpu žmonės vienas kitam yra lygiaverčiai. – pažvelgė į mane tiriančiu žvilgsniu. - Žmonės yra įpareigoti veikti vienas kito atžvilgiu būtinai. Jų santykis yra neišvengiamas. Žmonės vienas kitam yra neišvengiama kliūtis. Jų santykis taipogi yra pagrįstas vienas kito peržengimu. Šio santykio išdavos yra pozityvios, nepaisant to, kad pats santykis gali būti destruktyvus.
- Tačiau santykio išdava yra viena, o santykį užmezgę žmonės yra du.
- Čia prasideda priežasties ir pasekmės santykio idėjos pritaikymas. – papurtė galvą ir šnirpštelėjo. - Vienas iš veikiančiųjų yra priežastis. Jis yra postūmis kitam veikiančiajam, kuris yra pasekmė. Tai reiškia, kad įpareigotas veikti yra tik priežastį sukeliantis veikiantysis. Taip atsiskleidžia priežasties ir pasekmės santykio subjektyvumas. Žmogus vienas kitam yra pasekmė, bet ne priežastis. Save laikyti kito žmogaus veikimo priežastimi yra niekuo nepamatuotas egoizmas. Tarkime, mes vieną pridėję prie vieno gauname du. Tačiau kuriam vienetui priklausys atsakymas, pirmajam ar antrajam? Kas yra atsakymo priežastis? Nuo kada žmogus laikomas priežastimi, o kada pasekme?
- Tarkime, - tariau patenkintas savimi, - uždegtas degtukas jį uždegusiojo atžvilgiu yra pasekmė. Tačiau ugnies atžvilgiu degtukas yra priežastis.
- Kitas pavyzdys galėtų būti žmogaus, kuris žengia upe ir įsirėžia koją. Kas yra kojos įrėžimo priežastis? Daiktas, įrėžęs koją, ar pats žmogus? Įrėžtą vietą vertėtų įvardinti kaip daikto, įrėžusio koją ir žmogaus santykio išdavą. Priežasties ir pasekmės santykio nėra. Gali būti tik lygiavertiškumu pagrįsti santykiai. Jie yra užmegzti abipusiškai būtinai.
- Žmogus save laiko arba kito žmogaus veikimo priežastimi arba patį save laiko jo veikimo pasekme. – atlaidžiai timptelėjau lūpą ir pašaipiai užverčiau akis. - Tačiau ir vienu, ir kitu atveju jis nėra teisus.
- Kitas pavyzdys galėtų būti toks. – sprigtelėjo ir nusistebėjęs pats savimi nudžiugo. – Įsivaizduok. Gatve eina moteris, kuri rankoje nešasi krepšį. Už moters sėlina vyras, kuris nori ją apvogti. Vyras pagriebia moters krepšį ir pasišalina iš įvykio vietos. Gauname dvi galimas išvadas: viena vertus, vagystės priežastis yra moteris. Ji buvo neapdairi ir nesaugojo savo krepšio. Moters atžvilgiu vagystės priežastis yra vyras. Tačiau jeigu moteris būtų buvusi apdairesnė, viskas būtų susiklostę jos naudai. Tuo atveju vagystės priežastis būtų vagis. Kita vertus, vagystės priežastis yra vyras. Jis pagriebė moters krepšį. Taigi, vyro atžvilgiu vagystės priežastis yra moteris. Moteris susidarys tokį situacijos vertinimą: „vyras yra kaltas. Jis pagriebė iš manęs krepšį. “ Tuo tarpu vyras susidarys tokį situacijos vertinimą: „kalta yra moteris. Ji buvo neatsargi. “
- Išorinio pasaulio naikinimas yra savęs paties kūryba.
- Priežasties ir pasekmės santykį galime įvardinti kaip momentinę reakcinę interpretaciją. – iškėlė smilių į viršų ir nutaisė mįslingą veido grimasą. - Momentinė reakcinė interpretacija yra reiškinys, kada žmogaus dėmesys dėl saugios distancijos, kurioje būtų galima priimti nešališką sprendimą, stokos, sukoncentruoja tam tikrą reiškinį ties pačiu savimi. Taip jis padaro save reiškinio atsiradimo priežastimi. Tuo metu žmogus negali mąstyti. Jis neturi saugaus distancijos atstumo. Tuo metu ne mąstoma, bet vertinama.
- Žodžiu, išorinis pasaulis nėra valios postūmis. – numykiau mieguistai išsiviepęs. - Jis gali tik užpildyti stoką. Jis nesuteikia jokių patvarių turinių.
- Atsigręžkime į paleistuvę Šamchat, kuri pasibaigus įnirtingoms rungtynėms su gyvuliais paklausė Enkidu: „Ko gi su žvėrimis po stepę bastaisi? “
- Ką Enkidu turėjo jai atsakyti?
- Argi man tai žinoti?
- Neabejotina, - tariau baubdamas kaip gyvulys, - kad žmonėms linksma žiūrėti į dresiruotus gyvūnus. Tačiau į savęs dresiravimą jie žvelgia labai rimtai.
- Viso žmogaus gyvenimo mastu rezultatas yra nuolat besitęsiančio proceso dalis. – pašvilpavo stebėdamasis. - Žmogaus gyvenimas yra nuolatinė vienas kitą keičiančių nenuoseklių pokyčių virtinė. Pasiektas rezultatas yra išvestinė proto forma. Tai nekeičia paties gyvenimo. Išpildytas tikslas nesustabdo gyvenimo tėkmės.
- Taip, - išspaudžiau prunkštavimą, - suprantama.
- Stoka ir pokyčių kaita nėra laipsniškas kilimas link tobulumo. – pasirąžė, kad išlygintų savo gyvą skeletą. - Dėl chaotiško vaidmenų kaitaliojimosi be aiškios ašies, nelyginant Edipui, kuris tokiu būdu paneigė žmogiškuosius ir dieviškuosius tabu, gali negrįžtamai suskilti asmenybė ir pakrikti protas.
- Edipas visa tai beatodairiškai teigė, kad vėliau beatodairiškai paneigtų. Jis vienu metu buvo viskas, bet tuo pačiu buvo niekas.
- Tokie žmonės bet kokiame procese įžvelgia reikšmingų rezultatų. – užverčiau akis ir papurčiau galvą. - Tikriausiai jie netgi Sizifo beprasmiškame uolos ridenime į kalną įžvelgtų rezultatų, kurie galėtų jį nustebinti ir nudžiuginti: „tu rideni šį akmens luitą į viršukalnę daug daugiau metų negu gyvena bet kuris mirtingasis. Tu drąsiai pasipriešini tironiškiems dievams! “. – pasivaipiau pamaldžia maniera.
- Kuo vikšras yra blogesnis už drugelį? – staiga sumosavo laisvu rankos mostu. - Jeigu vikšras neturi drugelio sparnų, tai kodėl jis yra lyginamas su drugeliu? Galbūt jie vienas kitam yra lygūs? Tačiau jeigu vikšras ir drugelis yra nelygūs, tai nereiškia, kad vienas iš jų yra geresnis.
- Pranašas Izaijas pašiepė pastangą tobulėti: „Kaip kad didžiuotųsi lazda, kuri juk yra tik medis. “ – atitariau ilgesingai ištęsdamas. - Medžio dirbinys nėra tobulesnis už paprastą medžio pliauską. Lygiai taip pat ir išsimokslinęs praeivis nėra tobulesnis už išmintingą elgetą.
- Tokie žmonės galvoja, kad žmogus neturėdamas atitinkamos galios gali siekti galios. Tačiau kaip žmogus nežinodamas kas yra meilė gali siekti kito žmogaus meilės? Kaip žmogus nepatirdamas meilės gali siekti kito žmogaus meilės? – paklausė meiliai žvelgdamas. - Kad žmogus galėtų pasiekti kito žmogaus meilę jis turi pats mylėti. Jeigu žmogus stokoja valios, tai kokiu būdu jis gali siekti didesnio valingumo? Kitaip tariant, kaip silpnavalis gali įveikti už jį stipresnės valios žmogų? – paklausė su vylinga narsa. - Kaip žmogus gali tikėti, kad įgis tai, su kuo jis nėra pajėgus susidurti? Kaip žmogus gali pasiekti tai, ko nežino?
- Jis turi žinoti ko siekia dar prieš tai patirdamas.
- Žmogus dar prieš užsibrėždamas tikslą turi žinoti tai, ko jis siekia, ir kaip tai pasiekti. Tai reiškia, kad žmogus turi tai turėti dar prieš įgyjant juslėmis. – įtraukė į savo šnerves oro gurkšnį ir palydėjo praeivius išdidžia šypsena. - Viena vertus, būtis nėra kiekybinė. Ji yra kokybinė. Ji pasirodo visa. Būties negali būti daugiau arba mažiau. Jai negalima pritaikyti kiekybinių matų. Buvimas yra iškarto visas. Buvimas yra neišmatuojamas. Kas jį gali išmatuoti? Intensyvūs pojūčiai, materialinė padėtis, galbūt laimė?
- Niekas. – dėbsojau kvočiančiu žvilgsniu.
- Kaip tik todėl, kad žmogaus buvimas yra neišmatuojamas, jis pats gali nusistatyti savo džiaugsmų ir valios saiką! – pergalingai sušuko ir žvelgė su gilia ramybe. - Valios potencialas nepriklauso nuo išorinių aplinkybių ir to, kas nėra pats žmogus. Įsivaizduok, kad tu danguje matai miriadų miriadus krintančių žvaigždžių.
- Ir?.. – papurčiau galvą nesumodamas ką atsakyti.
- Kiek tu daug gali sugalvoti norų?
- Kiek tik noriu.
- Jeigu tu ryžtumeisi išsakyti vieną daugiausiai svarbos turintį norą, jį neabejotinai sektų kitas noras. Jis nebūtų toks ryškus kaip pastarasis. Patį aukščiausią troškimą pakeistų anksčiau net į galvą neatėjusios užgaidos. Tai vyktų tol, kol pirmasis noras išbluks ir svajotojas susidarys įspūdį, kad jam nereikia norų. – tarė rinkdamas į delną įsivaizduojamas žvaigždes. - Stoka persmelktas žmogus nuolatos keičiasi, bet ne tobulėja.
- Prisipažinsiu, mano mintys dažnai nukrypsta ties tuštybę patenkinančiais užmojais. Tačiau tada suprantu, kad praeiviai, tie vynininkai, tykojantys savo vynuogininko, tai padarė už mane.
- Gatvės vaizdus laikyk savo delne. – karštai patrynė savo delnus. - Kai pastebėsi, kad jie tave nustelbs, sučiaupk delną ir jį švystelėk per petį.
- Būdrausiu kaip vynuogininkas, kuris laukia savo vynininkų, - mane apėmė drungnas džiugesys, permieštas rūpesčiu dėl jo paties sveikatos, - kaip tavo sveikata?
- Aš jau ilgą laiką laikau tvirtai įtempęs dvasios strėlę, - patylėjęs atsakė jis.
- Nepamiršk, kad retsykiais net ir patys budriausi šauliai praranda budrumą ir pameta taikinį iš akių.
- Sakyk, kaip iš vieno lanko pataikyti į du taikinius?
- Tau teks prasitarti man nepabandžius spėti.
- Kai lankas vienu metu nusitaiko į du taikinius: į savo dvasios taikinį ir į kito dvasios strėlę.
- Kas bus, jeigu tapsime budrumą praradusio šaulio taikiniu?
- Vietoj atsakymo papasakosiu pasakaitę apie dviejų sraigių ginčą.
- Gerai. – suklusau ir pastačiau ausis.
- Kartą susiginčijo drąsi ir baili sraigės. – užsimerkė, užnėrė galvą ir pasinėrė į gilų susitelkimą. - Drąsuolė smalsaudama paklausė: „kodėl tu taip tausoji savo kiautą? “ Bailiukę apstulbino toks drąsuolės išsišokimas. Ji pasipiktinusi atsakė: „be kiauto negalėčiau išgyventi! “ „Drauguže, prisiminkime seną priežodį, kad sraigė negali savęs pakasyti. Sraigė neturi aštrių paukščio nagų, bet turi stiprų kiautą. Sraigė galvoja, kad su kiautu išliks labiau nepastebėta arba bus labiau neįveikiama. Juo labiau tikime, kad kiautas mums suteiks saugumą, juo labiau jį tausojame. Mes įsispraudžiame į kiautą, o kiekvienas gyvis, kuris prie mūsų priartėja, mums kelia priešiškumą. Juk ne kiekvienas mūsų pakeleivis yra mūsų priešas. Lygiai taip pat kaip ir ne kiekvienas pakeleivis yra vertas tapti mūsų priešu. Neprotinga saugoti savo trapų pasaulį nuo nebūtų pamėklių, ir dėl to jaustis nepaliečiamam ir nepažeidžiamam. Tu puoselėji savo kiautą, nes vengi susidurti su realia grėsme. Baimė yra didžiausia mūsų silpnybė. Jai mes skiriame daugiau laiko negu pačiam gyvenimui. Mes turime įprotį baimės išvengti, bet jos nenugalėti. Kaip galėsi įveikti baimę, jeigu prieš ją užsimerksi? Mūsų kiautas yra daug galingesnis priešas už tą, su kuriuo susiduriame akis į akį. Tikrasis saugumas yra priemonė, padedanti įveikti realią grėsmę, kurios buvimo mes negalime numatyti. Tačiau tai nėra priemonė, padedanti jos išvengti. “ „Kas mus išgelbės, jeigu mus pastebės paukštis? “ „Jo dėmesį atkreips tavo kiautas, kurį nori įtvirtinti ir išsaugoti. Tu nusimetusi kiautą ir atsidūrusi savęs pačios akivaizdoje nugalėsi savo silpnumą. Nematomumas yra tikrasis neliečiamumas. “
- Ir kaip jos gyveno toliau?
- Laimingai, kaipgi kitaip! - atsimerkęs suklykė jis. - Bailiukė pajautusi palengvėjimą nusimetė savo išpuoselėtą kiautą. Drąsuolė į jį nepastebimai šmurkštelėjo. Vos tik drąsuolė išviliojo iš bailiukės namus, jos palengvėjimas išnyko. Bailiukė su dar nematytu siaubu suprato savo kiauto ankstesniąją vertę. Ji nežinojo kur dėtis ir pajuto dar didesnę baimę. – nusistebėjęs pašvilpavo. - Tačiau drąsuolė nekreipė dėmesio į bailiukę ir nušliaužė sau.
- Tai bent sraigės! – Aš nedrąsiai iš užančio išsitraukiau viskį, - Už jas pakelkime kuklias taures. Še, minutėlę, tuojau pripilsiu.
- Hėhė, tai sakai, kad užantyje nelaikai jokių nuodėmių! Mūsų fialės jau sklidinos saule, - pergalingai iškėlė į viršų, - žiūrėk kaip žaižaruoja!
- Aš neturiu tokios plačios gerklės, tokios nuginkluojančios drąsos ir tokios svaiginančios iškalbos, kaip kad tu. – žvelgiau iš padilbų ir nedrąsiai šypsojausi. - Be to, aš nesu pratęs sakyti tostų. Juolab, kad tiek mes, tiek visi kiti čia susirinkusieji netrykštame sveikata ir nesame nusiteikę švęsti. Tau leidus, - kiek atsikrenkščiau, - jie liejo kraują, ir štai teisingumas. Jie klykavo, ir štai teisumas.
- Bravissimo! - džiugiu šūksniu ir elegantišku mostu palydėjo praeinančiu praeivius. - Atrodo, nedaugelis iš čia susirinkusiųjų puoselėja šventišką nuotaiką. Neabejoju, kad mūsų nusiteikimas, mūsų taurės ir mūsų tostai tam jautriam stileivai arba ana tam sutrikusiam mąstytojui, kuriam vaidenasi kažkokios nebūtos pamėklės, - neištvėręs suprunkštė, - atliepė šventės jaudulį. Antraip šis ypatingas laikas, kurį skiriame, kad kartu su praeiviais susieitume draugėn, būtų nieko vertas.
- Nagi nagi, ištuštinkime taures, - pakėlė į viršų ir patogiai atsilošė į suolelį, - paragaukime gėrio!
- Praturtinkime savo trokštančias sielas... - patrynė rankas, išmaukė iki pat dugno ir godžiai apsilaižė - Viskiu.
Aikštėje išsibarstę praeiviai metu buvo tokie skirtingi ir saviti. Tuo pačiu jie buvo tokie vienodi. Juos buvo sunku tarpusavyje atskirti. Praeiviai jautėsi saugūs, nepaliečiami ir tvirtai rymantys ant žemės. Praeiviai kartas nuo karto dirsčiodavo į laikrodį, kad sužinotų laiką; eidami pro masyvius stiklinius kapinynus stebėdavo save; nusišypsodavo atsitiktiniems praeiviams; prieidami prie po ranka pasitaikiusio praeivio žaibiškai užduodavo klausimą, kuris kitiems neva turėjo sublykstelėti nuostabą; ištaiginga eigastimi siekdavo į save atkreipti dėmesį; mąsliai stebėdavo kitus praeinančiuosius ir juos įvertindavo. Dar kiti vieni kitus fotografuodavo ir dėl tinkamo kadro laiku nuliūsdavo arba pralinksmėdavo.
- Tu tik pažiūrėk į praeivius. – jo apgirtusios akys pastėro. - Praeiviai kelia įspūdį tarsi nepažįstamoje aplinkoje atpažintas kasdienis namų apyvokos rakandas. Jį, tiems susirinkusiesiems ir savęs nepastebintiems leidus, pavadinsiu atpažįstančiojo nuostaba.
- Dievaž, žiūrėdamas į juos jaučiuosi kaip kurčnebylys Stothard‘as, regintis tapytojo Turnerio rūpestingai pateiktus vaizdus. – nukreipiau kiek išblaškytą dėmesį į praeivius ir vylingai nusišypsojau. - Aš esu apstulbintas ir apimtas nuostabos. Tačiau aš negaliu pasakyti ką ji man suteikė.
- Kaip tau atrodo, kodėl praeiviai vienas kito nepastebi?
- Praeiviai juda erdvėje, apribotoje kažkokiu trikdžiu, - sprigtelėjau ir svarstydamas susiėmiau už galvos, - dėl kurio jie negali vienas kito pastebėti.
- Kuo yra apribota jų erdvė?
- Manau, kad ji nėra apribota išoriniu nuotoliu. Praeiviai, kaip nurodo pats žodis, tai žmonės, kurie vienas-pro-kitą praeina ir negali vienas-su-kitu susitikti. Praeivius vienas-nuo-kito nutolina kažkoks vidinis nuotolis. Tai įtakoja juos vienas-pro-kitą praeiti.
- Koks tasai vidinis nuotolis?
- Kada praeivis pamato at-einantį praeivį ir nori jam nusišypsoti, jis turi nubrėžti atitinkamą laiko tarpsnį, kaip distanciją. Tai juos vienas-nuo-kito atitolina. Jis taipogi turi nubrėžti atitinkamu laiko tarpsniu ir tarpininką, kaip šypseną. Tai žymi prasilenkimą vienas-pro-kitą. Praėjimas vienas-pro-kitą yra apribotas laiku.
- Tarp žmogaus ir erdvės tarpininkauja laikas?
- Paprastai laikas yra apibrėžiamas erdve. Tai yra susitikimo vieno-su-kitu sąlyga. Tačiau visai kas kita, kai erdvė yra apibrėžiama laiku. Praeiviai praeina vienas-pro-kitą ir praeiviuose skleidžiasi pats laiko skleidimasis. Svarbiausia yra ne patys praeiviai. Svarbiausias yra laikas, kuris išskleidžia pats save. Todėl praeiviai negali realizuoti patys savęs. Jie daugiau laukia ne įvykio, kaip susitikimo vienas-su-kitu, bet paties laukimo, kaip praėjimo vienas-pro-kitą.
- Praeiviai yra įsipareigoję akimirkos įspūdžio, to, kas ateis, bet lygiai taip pat išeis, neišvengiamybei. – valiūkiškai vijo smilių aplink savo ašį. - Praeivių šypsnyje nėra nieko asmeniško, išskyrus laiką.
- Praeiviai negali vienas-su-kitu susitikti. Jie vienas-pro-kitą praeina, nes siekia išpildyti įvairiausias laiko formas. Tarp praeivių nevyksta nieko, išskyrus intensyvius arba pasyvius laiko galios santykius. – į savo delną stuktelėjau kumštį. - Anksčiau kiekviena valdžia, kuri norėjo įtvirtinti savo galią, įtvirtindavo savo kolektyvinę laiko tvarką. Lygiai taip pat praeiviai turi savo nuosavą laiko tvarką. Tai atskleidžia jų tarpusavio laiko galios santykius.
- Praeiviai intensyvią laiko patirtį įvardija kaip žaismingą, spontanišką, gyvybingą, o pasyvią kaip monotonišką, kasdieninę rutiną ir saugią komforto zoną.
- Praeiviai negali realizuoti patys savęs, išskyrus laiką. Jie kuria laikui pavaldžią tikrovę, kuri tariamai atliepia juos pačius. Norint kreiptis bent vieną iš jų reikia kreiptis į jų kuriamos laikui pavaldžios tikrovės principus.
- Tačiau patys praeiviai yra anonimiški, o gatvė yra abstrakti.
- Nepaisant to, kad praeiviai abstrakčioje gatvėje išlieka anonimiški, jie siekia intensyvios laiko patirties. Tai paliudija jų tariamą intensyvaus buvimo patirtį. – susiėmiau ranka už galvos, - Taip intensyvus buvimas pasaulyje tampa autentiškumo pakaitalu.
- Praeiviai prasmę atranda sutelkdami draugėn tai, kas kyla iš vidaus ir tai, kame skleidžiasi visuomeninis gyvenimas.
- Asmeninę ir viešąją plotmes sulydžius į vientisą ir nedalomą junginį, žmogų apima laikrodžio be rodyklių sindromo. – ištęsiau kiek dviprasmiškai, o akys žvelgė mąsliai. - Laikas pasižymi tuo, kad jis tikrovę užpatentuoja įvairiausiomis laiko formomis. Žmonės, kurie laikrodyje nemato rodyklių, privalo gyventi pagal laiko formos diktatą. Jų gyvenimas yra palenkiamas visuotinei laiko formai. Žmonės persiėmę laikmečio, kuriame gyvena, laiko formomis yra nesąmoningi. Todėl to jie mechaniškai krypsta link jų ir nesusimąsto, kodėl pasirinko šias formas. Žmonėms nereikia įdėti daug pastangų, kad jie pasiektų laiko formą. Nebus labai didelės žalos, jeigu dėl gresiančio pavojaus jie atsisakys savo siekių. Priešingai, jie kada sau tinkami ir pagal aplinkybes gali keisti siekimo objektą ir siekimo laiką. – rankomis glebiai mosavau į šalis. - Laikas slopina valią.
- Santykis su laiku, nors jo pobūdis gali būti teigiamas, yra neigiamas.
- Tokie žmonės kažką veikė, veikia arba veiks pagal juos persmelkusį laiką. Jie jo nesuvokia. – pasukiojau smilių aplink smilkinį. - Žmogus išgyvena laiką kaip savęs paties dalį. Laikrodžio tiksėjimas atliepia širdies dūžius. Tai sudaro nedalomą dermę. Jiems nebūtina turėti laikrodį su rodyklėmis, kad galėtų pasakyti kiek yra valandų! – nusikvatojau išsprogdinęs akis. - Žinoma, jų pasiteiravus valandų, jie gali pasiūlyti pačiam pasižiūrėti į laikrodį. Papriekaištavus, kad laikrodis neturi rodyklių, jie gali to nesuprasti. Tada jie pasižiūrės į ciferblatą ir nusistebėję pasakys tikslų laiką. Laikrodžiui nereikia turėti rodyklių, kad žmogus galėtų jas matyti. Laikas yra žmogaus neatsiejama dalis, judėjimo matas ir pamatinis pasaulėvaizdžio principas.
- Tikrovės užpatentavimas laiko forma pasireiškia racionalizavimu. Tariamos laikrodžio rodyklės pakinta į gamtamokslinę laiko strėlę.
- Laikrodyje be rodyklių yra matomos tiksliai nustatytos rodyklės. Nevalia tuo abejoti. – kikendamas pagrūmojau kumščiu.
- Laikrodžio be rodyklių mokslininkai Adam Sadilek ir John Krumm paskelbė mokslinį tyrimą: „Kur būsite po 285 dienų 14: 00? “. Jie sukūrė pirmąją pasaulyje programą pavadinimu „Far Out“. Ji prognozuoja ilgalaikį žmogaus gyvenimą ir, anot programos kūrėjų, „klysta ganėtinai retai“! – dėstė apstulbęs ir kreivai šypsodamasis. - „Far Out“ su dideliu tikslumu prognozuoja asmenų buvimo vietas keliems metams į priekį. Kitas laikrodžio be rodyklių neurologas G. Kreiman atliko eksperimentą apie žmogaus elgesio nuspėjamumą. Eksperimento metu savanoriai turėjo vos tik užsinorėjus paspausti mygtuką ir prisiminti kur tuo metu buvo laikrodžio rodyklė. Jis nustatė, kad smegenų aktyvumas smegenų srityje, atsakingoje už dėmesį ir motyvaciją, pasirodydavo 5 sekundėmis anksčiau nei eksperimento dalyvis įsisąmonindavo sprendimą paspausti mygtuką. Mokslininkas planuoja ne tik nuspėti tolesnius žmogaus veiksmus. Jis siekia juos pakeisti į pageidaujamus. – nusistebėjęs pašvilpavo.
- Kaip pasakytų Antanas Garšva, „Širdis tik, laikrodis cakt“; „tik tik, tik tik - mano širdis. Mano smegenyse, mano gyslose, mano svajonėse. “
- Žmonės apimti laikrodžio be rodyklių sindromo neišsikelia ilgalaikių tikslų. Todėl jie nemoka spręsti arba vengia iškylančių kliūčių. Nesugebėjimas savarankiškai apsispręsti kelia baimę. Taip sprendimas yra atidedamas neapibrėžtam laiko tarpsniui. – numykė ir nerūpestingai numojo ranka. - Žmogui lieka laikas. Jis jį pasitelkia, kad kurtų grėsmes, kurios pagrindžia patį laukimą, bet ne problemą. Taip sutelkiamas dėmesys ties pačiu laukimu, bet ne pavojumi, kurio laukiama. Tada žmogus neieško priemonių rasti problemos sprendimui. A priori įvardytos grėsmės pavojus nustelbia netikėtą susidūrimą su aktualiu pavojumi. Žmogus su pačia problema nesusiduria aktualiai. Jis nesiryžta ieškoti jos sprendimo būdų. Laukimas yra pratęsiamas priemonėmis, kurios sutelkia dėmesį į vylių, kaip vienintelę išeitį iš pavojaus. Laukimas nesuteikia jokios pavojaus pajautos. Kai pavojus yra tikėtinas, grėsmė yra nuspėjama. Ji vienaip ar kitaip iš anksto pergyvenama ir su ja susigyvenama. Susidūrimas su aktualiu pavojumi, kurio sprendimui nebuvo ieškoma priemonių, sukelia abejingumą. Vylius yra susvetimėjimas su dalyku, kurio viliamasi. Žmogus tiki, kad tai gali pakeisti susiklosčiusios palankios aplinkybės. Jis mano, kad tai yra tikrasis problemos sprendinys.
- Taip nežinomybė suasmeninama iki likimo. Ji lemia gyvenimo įvykių eigą. Siekiant išvengti baimės stačia galva atsiduodama aplinkybėms. Jos yra priimamos kaip duotybės. Tas, kuris nieko nesitiki iš savęs tiki likimu. Jis tiki, kad ateis ypatingas momentas, kuris atsvers iš baimės kilusį nežinojimą ir tai suteiks neabejotiną tikrumą. Daugiau tikima ateitimi ir „aplinkybių galia“ negu Dievu, kuris lemia ateitį. Daugiau meldžiama ne sveikatos, meilės ar tikėjimo, bet prašoma parankių ateities aplinkybių.
Mūsų dėmesį patraukė praeivis. Jis buvo išsiblaškęs ir rankose nešėsi sujauktus popierius. Nieko nepaisydamas skuodė per perpildytą gatvę. Jis su nepalenkiama valia, kokią gali turėti tik klaidingoms idėjoms imlūs protai, žvelgė į priekį. Nuo staigaus ėjimo taršėsi jo drabužių atlapai. Jis nepaisė nei kitų praeivių, už kurių užkliūdavo jis pats, nei į jį nukreiptų praeivių pašaipių žvilgsnių. Retsykiais stabtelėdamas, kad pasitikrintų laiką arba stikliniuose pastatų atspindžiuose žvilgtelėtų į save, ar nesusitaršė, eidavo toliau. Tikriausiai tai buvo bankui įsiskolinęs žmogus.
- Ateitimi grįstos lažybos yra rizikingos. Galima arba daug išlošti, arba gali gautis šnipštas, - pykštelėjo burna tarsi iššaunančiu kamščiu. - Nežinomybei lenkiamasi ne ką mažiau negu Dievui. Lošimo pačiu vyliumi partija kraujyje išskiria azartą. Tai sukelia jaudulį ir bent trumpam išsklaido sąstingį. Kiekviena lošimo partija kaskart žada daug nauja, bet pralaimėjimo galimybė neišstumiama į periferiją. Žmogus viliasi, kad kada nors jam pasiseks. Žaidžiant ateitimi nieko nepasimokoma, nes kaskart rizikuojama didžiausia kaina. Taigi nuolatinis pavojaus prisiminimas ir laukimas neturi nieko bendra su noru iš jo išsigelbėti. Tik beviltiškumo dėka žmogus gali arčiausiai priartėti prie savęs.
- Tu nori pasakyti, kad turiu nesijaudinti dėl grėsmės?
- Nejaugi leidžiu tau turėti tokio pagrindo? – nusistebėjęs kiek atsišliejo į šalį. - Dažnai pats žmogus dar nesusidūręs su pavojumi užsideda daug daugiau naštos negu vertas pats pavojus. Neapibrėžtos problemos nelaikyk iš anksto apibrėžta. – įsakmiai pagrūmojo. - Neretai neapibrėžtas pavojus yra iliuzija.
- Kaip panaikinti iliuziją?
- Ją patikrink! - suklykė netekęs kantrybės. - Tačiau jokiu būdu nesuteik pagrindo jai tarpti tavo proto pagrindu. Jeigu iškilo neapibrėžta grėsmė reikia jos nesibaiminti. Reikia leisti jai atsiskleisti. Jeigu problema yra pagrįsta ji pati save apibrėš.
- Man siūlai laukti ir nieko nedaryti?
- Aš tau siūlau daryti tai, kas priklausys nuo tavo valios! – toliau atžagariai aiškino. - Kaip tu gali priartinti tai, kas nepriklauso nuo tavo valios? Argi tau to reikia? Jeigu pavojus yra realus, jį priimk, suprask ir perženk. Autentiškas žmogus niekados nepaklus grynojo laiko diktuojamai tvarkai.
- Šit kaip, - mąsliai kilstelėjau galvą, - grėsmė, tai lyg laikrodžio rodyklės, kurių laikrodyje nėra.
- Taipgi ir su mirtimi. Mirtis nepasirodo aktualiai štai čia, nors ji yra neatskiriama gyvenimo dalis. Mirtis lieka laiko ribose ir yra galimybė apmąstyti mirties pasekmes. Įsimintinus įvykius ir įsimintinas akimirkas sieja tai, kad tai baigtinumo suvokimą užlaiko laike. Laiko dėka mirties pasekmių supratimo perspektyva keičia savo nuotolį.
- Man atrodo, kad įsimintini įvykiai skiriasi nuo įsimintinų akimirkų. Jų santykis su mirtimi skiriasi.
- Reikia padaryti skirtį tarp įsimintinų įvykių ir įsimintinų akimirkų. Pirmuoju atveju žmogus išsikelia tikslus, kurie įgyja ilgalaikę perspektyvą. Kitaip tariant, tikslus, kuriuos kantriai išbando jiems iškylančiomis kliūtimis. Iš išpildytų tikslų suteiktų akimirkų kyla įsimintini įvykiai. Jie laike įgyja ilgalaikę, netgi po mirties išliekančią, perspektyvą. Šie įsimintini įvykiai laike įgyja tęstinumą. Taip jie gali susipriešinti su mirtimi ir ją nustelbti. Įsimintini įvykiai yra susiję su pomirtinio gyvenimo šlove. Antrieji negali arba nenori pakeisti savo esamų gyvenimo sąlygų, kurios sukurtų sąlygas kurti įsimintiniems įvykiams. Jie vaikosi trumpalaikės mirties užmaršties. Todėl įsimintina akimirka negali būti įsimintinu įvykiu. Žmogus paprasčiausiai negali atsiminti įsimintinų akimirkų. Įsimintina akimirka yra paradoksali tuo, kad jos negalima prisiminti. Taip sukuriamas tik trumpalaikis prasmės pojūtis. Įsimintinos akimirkos yra susijusios su paties gyvenimo sėkme.
- Įsimintini įvykiai yra ilgalaikiai. Tačiau jie neteikia kokybiško nusiraminimo. Jie nėra intensyvūs; antrojo patiriamos įsimintinos akimirkos nėra ilgalaikės, bet suteikia kokybišką nusiraminimą. Jos yra intensyvios.
- Praeiviams įsimintina akimirka yra geresnė savęs įprasminimo sąlyga negu įsimintinas įvykis. Praeiviai nori save įprasminti sėkmingu gyvenimu bet kokia kaina, net jeigu jo pagrindas ir nebus įsimintini įvykiai. Įsimintinos akimirkos vertinamos labiau negu įsimintini įvykiai. Pamažu nyksta įsimintinų įvykių svarba. Jas pakeičia įsimintinos akimirkos. Telieka grynojo laiko keliami trumpalaikiai, kone momentiniai, intensyvūs akimirkos įspūdžiai. Žmogus nebebijo mirti. Jis nesistengia siekti įsimintinų įvykių, kurie padidintų distanciją tarp savęs ir mirties. Jis vis labiau trumpina ribą tarp gyvenimo ir mirties, kad gyvenimą jaustų kuo intensyviausiai. Žmogus, kurio svarbūs prisiminimai yra įsimintinos akimirkos, yra arti mirties slenksčio. Viso labo įsimintinos akimirkos yra koketavimas su mirtimi. Intensyvi būties pajauta yra mirties geidulys. Vis mažėjanti distancija tarp laiko ir žmogaus parodo, kad nuo šiol mirtis įbloškiama į gyvenimą. Jau nebebijoma mirti. Todėl nesistengiama siekti įsimintinų įvykių, kurie padidintų distanciją tarp laiko ir mirties.
- Vietoj to, kad praeiviai nugalėtų mirtį, jie verčiau siekia įsitvirtinti gyvenime bet kokia kaina. – ūmai stuktelėjau kumštį į delną ir atsainiai numykdamas atitariau. - Vienintelė baimė, įgavusi būčiai reikšmingą statusą, tai nesėkmingo gyvenimo baimė. Iš pradžių buvo siekiama nugalėti mirtį įsimintinais įvykiais. Dabar norima save įprasminti sėkmingu gyvenimu bet kokia kaina. Pamatine baime tampa gyvenimo baimė. Norint tapti sėkmingu reikia įveikti sunkumus, kuriuos teikia gyvenimas. Tai reiškia, kad reikia įveikti patį gyvenimą. Nugalėjus gyvenimą, - nevalingai prunkštelėjau ir papurčiau galvą, - užsitikrinus tam tikras išorinio pasaulio privilegijas nebebijoma gyvenimo. Taip pajaučiama pilnatvė.
- Praeiviai susitelkę draugėn kiekvieną dieną švenčia mirtį ir joje atranda išsigelbėjimą, - užvertė akis ir krestelėjo galvą. - Jie panaikina visiems įprastus skirtumus. Jie švenčia laisvės ir vienybės šventę. Lygybės pagrindu tampa pati laisvė ir pati vienybė neatsižvelgiant į jų aiškių ribų nubrėžimą. Tuo praeiviai išreiškia gedulą dėl visų verčių, kurios žmogų darė žmogumi, nuvertėjimo. Šventiškai nusiteikusi liaudis surengia pompastiškas išlydėtuves žmogiškosioms vertėms.
- Ši šventė nėra apribota erdve, bet laiku. Jos niekas negali išvengti. Joje visi gyvena.
- Praeivių intensyvaus buvimo pastanga yra lygiavertė giliuose vandenyse suspingsėjusios žuvies, susižavėjusios apgaulingu masalu, spingsulei. Jų optinėse iliuzijose justi savivalė ir skubotumas. – numykė su pasibjaurėjimu. - Praeiviai skuba nežinodami kur. Nepaisant to, jie viliasi, kad tikrovė slypi kažkur, ateinančiuose metuose, galop akimirkoje. Kalinio išrėžtų dienų skaičius ant jo celės sienų įgyja prasmės. Jis žino išėjimo laiką. Praeiviai elgiasi kaip kaliniai. Jie užsibrėžia tikslus juos pamatuodami laiku. Jie tiki, kad už to slypi išsigelbėjimas, kad už to slypi kažkas, ką įgijęs sau galėtų pasakyti: „tapsiu Y, X arba Z“, „tai yra gyvenimo prasmė“. Eikš arčiau. - tarė grubiai šyptelėdamas, - Noriu tau kai ką pakuždėti į ausį.
- Nagi nagi. – suklusau ir pastatęs ausis nedrąsiai pasislinkau.
- Tau buvo sakyta: „Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. “ Aš tau sakau, neteik vilties nei laimei, nei kančiai, nei aimanoms, nei sielvartui! – skrupulingai lenkė pirštus ir nesuprantamai šnabždėjo. - Ką tu prarasi atsisakydamas vilties? Pasaulyje ar anapus jo nėra nieko, kas būtų verta tikrojo laimės arba kančios vardo. Daugelio žmonių laimės vertė priklauso nuo kančios, kurios norima išvengti. Tačiau tokia laimė savaime neturi vertės. Pastanga ieškoti laimės niekuo nesiskiria nuo pastangos ieškoti kančios. Tik maža dalis laimę išsikelia laimę kaip savaiminį tikslą. Tačiau ir tuo atveju ji yra menkai pagrįsta.
- Tu gali nesibaiminti, - tariau numojęs ranka ir žvelgiau išdidžiai, - kad bent vienas iš praeivių tave išgirs.
- Aš labiau baiminuosi, kad aš pats jiems kalbėsiu tokius dalykus. Dar kartą prikišk savo ausį. – tarė kiek įžūliau.
- Dar kartelį!
- Anie yra savęs pačių šešėliai. – tęsė nesuprantamai šnabždėdamas. - Dieną jie yra pilki, o atėjus nakčiai jie pasislepia. Kai jie turi galimybę kurti gėrį, jie jo nekuria. Kai jie atsiduria kančios akivaizdoje, įdeda daug pastangų, kad jos išvengtų.
- Supratau.
- Ką išgirdai?
- Išgirdau, - tariau nesumodamas ką atsakyti, - kad jau metas išgerti viskio.
- Jeigu taip, aš siūlau išgerti už praeivius.
- Minutėlę, - nenustygdamas vietoje iškėliau smilių, - pripilsiu mūsų stiklinaites.
- Kartais jaučiuosi taip, - ilgesingai ir giliai atsiduso, - tarsi būčiau esąs ne iš šios žemės.
- Še, imk. Jautiesi didžiadvasis?
- Anaiptol. – išmaukė ir draugingai sukikeno. - Paprasčiausiai mane supa naivūs žmonės. Jie mano, kad yra pakankamai dvasingi kad taip teigtų. Tai vidutinybės. Jie daro didžius darbus, kad gyvendami kasdienybėje, kurios nenori keisti, jaustųsi prasmingai. Jie nori prasmės, kurios dėka galėtų užsimiršti, kad gyvena kasdienybėje.
- Tai yra geriausieji, kurie yra už mus blogesni.
Aikštėje nugriaudėjo skambus subruzdimas. Prieš mane ir Loyolą iš nežinia kur išdygo nekantrūs protestuotojai. Juos lydėjo policijos pareigūnai. Kai kurie iš jų rankose nešėsi plakatus. Juose ryškiomis ir masyviomis raidėmis buvo užrašyti skambūs šūkiai, reikalaujantys visuotinės teisybės, laisvės ir gerovės. Kai kurie iš jų skandavo iš anksto susitartus skambius šūkius. Protestuotojų gretoje savo vietą rado jaunuoliai. Jie buvo per jauni, kad suprastų kas yra laisvė. Jų tarpe buvo darbininkija. Ji savo vertes įkainojo kasdienybės rutina ir nesuprato, kas yra teisingumas. Jų tarpe buvo nedarnių šeimų užauginti vėjavaikiai. Jie nesuprato, kas yra gerovė. Tai buvo puikiai organizuotas streikas. Aš iš pradžių buvau išmuštas iš vėžių. Tada atsigręžiau į Loyolą ir pamačiau, kad jis yra nerūpestingai įsitaisęs ant suolelio. Jis palydėjo streikuotojus besišypsančiomis akimis. Tada aš nurimau. Aš į jį pažvelgiau klausiamu žvilgsniu ir pagūžčiojau pečiais. Laukiau paaiškinimo.
- Kai praeiviams nebelieka susikurtos prasmės, kurios jie patys rimtai nevertina, lieka nepasitenkinimas. – aiškino su rūpestingu skrupulingumu iškošdamas kiekvieną žodį. - Tada jie susitelkia į patį nepasitenkinimą ir jam suteikia prasmę. Taip iškyla praeivių dvasinio maro elitas. Jis nori užmiršti savo nepasitenkinimą. Jie dangsto savo nepasitenkinimą viena kitą keičiančiomis trumpalaikėmis prasmėmis. Tačiau jie netiki pačia prasme. Šis elitas kitus žmones kritikuoja už tai, kad jie yra vidutinybės, kad jų bet kokios vertės nuvertėjo ir prarado prasmę. Jie pasitarnauja dvasinio maro elitui tuo, kad jie leidžia jam užsimiršti. Kaip taisyklė, tada, kai pakliūvama į nepavydėtiną situaciją, tarkime, atsiduriama labirinte be išėjimo, susikuriama savų vargų ir džiaugsmų. Tam, kad nuvertėjęs gyvenimas nebūtų gniuždantis priekaištas, susikuriami savi vargai ir džiaugsmai. Tai neturi nieko bendra su dvasinį marą sukėlusia esmine priežastimi.
- Medžiotojas negali pakliūti į savo paties paspęstus spąstus... – paprieštaravau žvelgdamas meldžiančiu žvilgsniu. - Problemos kūrėjas turi žinoti atsakymą.
- Kas kiškiui spąstai, medžiotojui tik kiškis. - pasidygėjęs numykė ir tęsė toliau. - Ar žinai kaip tamsiaisiais viduramžiais buvo elgiamasi užklupus marui?
- Kiek man žinoma, - suklusau ir nekantraudamas ranka ramsčiau smakrą. - Viduramžiais medicina neprogresavo dėl religinių sumetimų. Maras, kiek drįstu spėti, buvo rykštė, kurios kirčio neišvengė bemaž nė vienas tuometinis žmogus.
- Viduramžiais maro plitimas buvo ekvivalentiškas Hipokrato priesaikos nepaisymui ir jos nepuoselėjimui. Tuntai bažnyčios suvedžiotų šundaktarių neturėjo bent menkiausios nuovokos apie mediciną.
- Pati religija nutiesė kelią savo sunykimui. Tai nestebina, nes kiekvienos reikšmingos krizės akivaizdoje nuslopsta religijos įtaka.
- Nuslopusi religijos įtaka tuo pačiu nuslopino pasaulietinio gyvenimo įtaką. Mintis, kad maras turi priešnuodį, neteikė vilties. Įvairūs gydymo metodai buvo neveiksmingi. Maras didžiai kaitino žmonių vaizduotę. Pasiturintieji manė, kad savo sveikatą išsaugos nuosaikumu ir susilaikymu nuo pertekliaus. Jie atsiskirdavo nuo išorinio pasaulio. Jie nuo maro pažymėtųjų atsiribodavo siauru draugų rateliu. Jie galvodami, kad išsaugos savo sveikatą, tapo perdėm nuosaikūs ir susilaikė nuo bereikalingo pertekliaus. Jie klausėsi muzikos ir leido sau ištaigingai, bet ne ką mažiau saikingai, puotauti. Jie, nenorėdami prisiminti maro grėsmės, nesileisdavo į kalbas apie marą, maro pažymėtuosius ir mirtį. Likusieji, kurių pragyvenimo ištekliai buvo riboti, priešingai, save pasmerkė gyvuliškumui ir bandos instinktams. Jie susiėję draugėn smagindavosi kaip tik įmanė, vynu aplaistė ir dainomis apdainavo mirtį, valkatavo po gatves arba tenkino savo nevaržomus geidulius. Ir vieni, ir kiti buvo arti mirties slenksčio. Nepaisant to, nė vienas nežinojo kas yra sveikata.
- Neatrasta liga glumina. Ji žmogaus ribotą protą palieka neviltyje. – pamirkčiojau sulipusiomis akimis ir glebiai paglosčiau skruostą. - Neviltis dar neatrastą ligą laiko nepagydoma.
- Argi galima teigti, kad liga yra nepagydoma, jeigu ji dar nėra atrasta? Argi galima tvirtinti tai, apie ką neturima jokio supratimo?
- Taip tvirtinama iš pamaldžios baimės. Tam, kuris negali prisipažinti savo trūkumų, šiuo atveju tam, kuris negali prisipažinti, kad nėra sveikas, artima įsitvirtinti bet kokia kaina. Jis aplaidžiai ir nerūpestingai švaistosi po ranka pakliuvusiomis vertėmis, kurių jis nesupranta. Kai kažkas neigia, jis teigia. Kai kažkas teigia, jis neigia.
- Praeiviai yra kaip bet kaip sudaryti žodynai. – kietai sučiaupęs lūpas iškošiau. - Jie neturi tvarkos. Jiems vienas žodis reiškia viena, kitas kita.
- Ilgainiui maras pradėjo kelti abejingumą mirčiai. Nežmoniška daugybė mirties pasekmių užgožė pačios mirties supratimą. Maras nebebuvo suvokiamas kaip liga. Pati mirtis buvo užmiršta. Vietoj to buvo susitelkta į kasdienybę užplūdusias paskiras mirties pasekmes. Žmonės vieni su kitais susipriešino, nes visi buvo pažymėti maro žyme. O kaipgi jie galėjo vienas kitam pasipriešinti, jeigu ne su savo susikurta sveikata. – patraukė pečiais ir iš nuostabos kilstelėjo antakius. - Maro, tos nepagydomos ligos, akivaizdoje maro pažymėtieji išrasdavo savą ligą, savus vaistus ir savą sveikatą. Paprastai liga turi esminį priešnuodį. O esminis priešnuodis teikia sveikatą. Tuo tarpu nepagydomos ligos akivaizdoje sukuriamas reaktyvus priešnuodis. Maro pažymėtieji pasitelkia reaktyvius priešnuodžius, kad jie suteiktų reaktyvią sveikatą. Susikurtų skirtingų sveikatų susidūrimas nukreipė dėmesį nuo aktualios ligos. Taip fiziologinis maras susisluoksniavo dvasiniu maru.
- Dvasinis maras šiuo metu susisluoksniavo su kažkuo, - ištęsiau kiek mąsliai svarstydamas, - ko mes negalime suvokti.
- Tam mes turime nusigręžti nuo dvasiniu maru besigaluojančio išorinio pasaulio.
- Tai ne taip jau paprasta. - paprieštaravo krestelėjęs galvą. - Mes esame apriboti išoriniu pasauliu.
- Distancijos dėlei atsigręžkime į meną.
- Kodėl gi ne.
- Visus mano lūkesčius pranoko tapytojas Blechen. – ūmai sukluso, galvą įtraukė į pečius, o žvilgsnis nejučia nukrypo į aikštę. - Jo nutapytas peizažas Kartuvių kalnas yra ne ką vaizdingesnis už štai šią aikštę. Peizaže dėmesį nuo kartuvių atitraukia tirštais aliejiniais dažais išlietas apsiniaukęs ir tylą prieš audrą atnašaujantis dangus. Tapytojas atsiribojo nuo neišvengiamos ir nuo aktualios problemos išryškindamas kitą problemą. Toji, palyginus su pirmąja, suteikė vilties išvengti lemtingo susidūrimo. Reaktyvios problemos mastai yra išplečiami, kad jie užgožtų neišvengiamą problemą. Išsigelbėjimo vylius nustelbia kartuvių neišvengiamybę. Dėl to perplaukiama per audrą ir nugalima titaniškas bangų, kurios pastoja kelią, keterą. Tai yra suskilusio dvasinio horizonto, įblokšto į šėlstančią dvasinio maro audrą, simbolis. Tai yra reaktyvi dvasinio maro pažymėtojo sveikata. Ji lemia susikurtos ligos eigą ir baigtį. Jo kuriamos sveikatos viena kitą nuolatos keičia. Stengiamasi nesusidurti su neišvengiama dvasinio maro liga.
- Tik tarp mūsų, - tarstelėjau linktelėdamas ir kiek atsišliedamas, - ar žinojai, kad galime atsigręžti ir į realų gyvenimą?
- Aš nebūčiau link...
- Ir dar kaip galime! – pertraukiau karštu šūksniu. - Mano gyvenimui turėjo nepaneigiamos svarbos atradimas. Jį galiu pavadinti tiek gyvenimo įvykiu, tiek skvarbiu prasmės potyriu. Tai yra nepranokstamas žmogus, Claire Goll žydaitė motina. Goll prieš antrąjį pasaulinį karą sulaukdavo iš savo motinos laiškų. Ji Clairei juose pasakojo apie savo kūno higienos ypatumus. Juos neretai užbaigdavo prašymu atsiųsti kvepalų. Antisemitiškai nusiteikusi valdžia per jos aplaidumą ją iškeldino iš buto. Vietoj to, kad išsikeltų iš šalies, ji įsikurdindavo išnuomojamuose kambaryje. Laiškuose ji dalindavosi savo asmeniniais sopuliais, kuriuos patyrė iš nepagarbių ir nesugyvenamų butų šeimininkių arba piktindavosi kaimynystėje esančia netvarka.
- Jokios karo grėsmės pajautos! - apstulbęs ranka ramstė smakrą.
- Ji savo nepasitenkinimą nukreipdavo į atsitiktinius kaimynystėje gyvenančius žmones. Ji neturėjo jokios nuovokos apie nacių vykdomą antisemitinę politiką. Ji neapsikentusi į ryšulėlį susipakuodavo būtiniausius daiktus ir keitė gyvenamąją vietą. Vieną kartą buvo pašaukta į deportacijos skyrių. Nepaisant to, ji jautė stoišką ramybę. Ji su savimi turėjo savo ryšulėlį! – drėbtelėjau grėsliai išsišiepęs. - Ji išlaikė ramybę netgi ir tada, kai buvo nusiųsta į koncentracijos stovyklą. Tačiau jos ryšulėlis kaip mat buvo atimtas. Tada ji įsigudrino pasislėpti atokioje miegamojo kertelėje. Vis dar tvirtai vylėsi, kad jai niekas negresia. Ji buvo įkalinta tikrų tikriausioje nužmoginimo stovykloje, kur matė vien spygliuota viela apraizgytą horizontą. Vylėsi, kad galės tūnoti savo teritorijoje ir oriai numirti. Jos baigtis buvo suplanuota iš anksto. Todėl jos nuoseklus marinimosi kelias užsibaigė ties dujų kameros durimis.
- Taip, tu buvai teisus. – stebėdamasis papurtė galvą ir nusišypsojo. - Žmogus sveikatą išprotauja pasverdamas visus už ir prieš. Ji yra pamatuota naudos ir nuostolio santykiu. Jeigu siekiama dvasinį marą apibrėžti paskirais simptomais, nebus galima susidaryti visapusiško ligos vaizdo. Dvasinis maras iš esmės skiriasi nuo jo simptomų. Natūralu, liga kuria simptomus, bet ne simptomai kuria ligą. Dvasinio maro simptomai yra tarsi daugiaveidės Hidros galvos. Jie atsinaujina vis naujomis formomis ir kinta dinamiškai. Dvasinio maro reaktyvūs simptomai yra atskiriami nuo pačios ligos. Jie yra paverčiami savarankiška liga. Kovojant su paskiru ligos simptomu tikroji liga plečiasi. Dvasinio maro simptomai nėra jo esmė. Dvasinio maro negalima suprasti pagal esančius simptomus. Reikia perprasti patį marą ir tai, kas lemia jo atsiradimą. Tačiau ne tai, kaip įveikti jo simptomus.
- Tai per daug blogai, kad nebūtų tiesa.
- Nebus galima diagnozuoti dvasinio maro, jeigu jis bus apibrėžiamas juo pasireiškiančiais simptomais. Pačios dvasios ligos nepanaikins jos simptomų sprendimas.
- Tarkime, toks Friedrichas Nietzsche, vienas iš dvasinio maro pažymėtųjų, susikūrė savo sveikatą, tą gyvybę numarinusį pamišimą. – aiškinau mosuodamas smiliumi ir žvelgiau šnairuodamas su atšiaurumu. - Jis nepaisė nei gyvenimo. Jam tai buvo vien žmonių iliuzijas įkūnijantis melas. Jis nepaisė nei nebūties. Jam tai buvo vien priebėga nuo nesibaigiančios kančios ir dvasios menkystės. Jis nė vienoje iš jų neatrado išsigelbėjimo.
- Aišku viena, kad jam būties ir nebūties klausimo mastas nė iš tolo neprilygo tam, kas slėpėsi anapus būties ir nebūties.
- Įstabiausia tai, - pabrėžiau kietai sučiaupdamas ir atvėpdamas lūpas, - kad tai negali būti nei religija, nei pasaulietinio gyvenimo tvarka. Viduramžiais bažnyčiai atstovavę šventikai ir pasaulietinėms teisėtvarkos įstaigoms atstovavę teisininkai, kurie buvo atsakingi už žmogiškųjų priedermių puoselėjimą, nusistekeno arba mirė. Tiek religija, tiek pasaulietinė gyvenimo tvarka neteko įtakos. Maras apėjo tiek religiją, tiek ir pasaulietinę tvarką.
- Žmogus turi atsigręžti į kažką kita. Jis turi pasipriešinti dvasiniam marui.
- Aš būdamas tarp maro paliestųjų dainuoju. – smalsiai žvilgtelėjo.
- Tikrai? - sulemenau kiek pasidygėjęs.
- Smarkus jau mumus didžiai graso maras, jau miršt jaunas, taip ir senas vyras, nėra liekarstvos. – ištęsė čaižiu ir grėsliu balsu, o gerklė buvo plačiai atverta. - Dėl prisakymų tavo nepildymo, dėl tavo švento žodžio papeikimo ir dėlei didžio mūsų sugriešimo jau mus koroji. Todėlei tavęsp verkdami mes šaukiam, Jėzau, marą nutremk, tave mes meldžiam, sveikink mus griešnus, prieg tam duok mums orą sveiką ir gerą.
- Panašu, kad būtum gėręs pigų vyną Voltero kabarete. – tarstelėjau pašaipiai priekaištaudamas. - Padvelkė permainingu oru.
Pro mus praėjo būrelis praeivių. Tai buvo ryškiausi Himolos tautos švietėjai, šviesuoliai. Jie išsklaidydavo protų tamsumas. Juos iš kitų praeivių išskyrė jų staigūs judesiai ir išsiblaškęs blausus žvilgsnis. Daugelis iš jų vilkėjo aptriušusiais švarkais, ne vienerius metus dėvėtomis kelnėmis ir sunešiotais batais. Jų veidai buvo persmelkti nerimo ir paskendę savo mintyse, žvilgsnis klajojo, o jų judesiai buvo staigūs ir nervingi. Jie buvo užsiauginę barzdas. Galvodami jas visaip taršė. Nuo jų skubaus ėjimo jų švarko atlapai nerūpestingai plaikstėsi vėjyje. Jie lankydavosi tai pas vienus, tai pas kitus paskaitininkus. Himolos šviesuoliai vienas pro kitą prasilenkdami susieidavo draugėn. Trumpi atokvėpiai tarp daugybės paskaitininkų ir jų įgytų žinių juos išmušdavo iš vėžių. Tai jų trumpus susitikimus padarydavo išskirtinius. Jie vieni kitų privengė. Tačiau jeigu susitikdavo, kalbėjo kaip su geriausiais bičiuliais. Kai susitikdavo, jie vieni į kitus mąsliai dėbsojo ir dalinosi žiniomis. Daugelis iš jų išspausdavo nusižiūrėtą mintį arba mestelėdavo nusižiūrėtą šmaikštų pastebėjimą. Patys nusijuokdavo. Aš įdėmiu žvilgsniu sekiau jiems įkandin ir bandžiau išgirsti tai, apie ką jie kalba.
- Pakalbėkime apie tai, kas žmogų išbloškia ne į dvasinio maro pažymėtųjų sveikatos akivaizdą, bet į paties dvasinio maro akivaizdą. – tarė staiga suglumęs ir ne juokais susirūpinęs.
- Gerai.
- Sveiki žmonės yra supriešinami su nesveikais žmonėmis. Maro pažymėtajam vienas žmogus atrodo sveikas. Kitam tas pats žmogus atrodo ligotas. – žaismingai krestelėjo galvą. - Nebūtina sirgti dvasiniu maru, kad būtum juo pažymėtas. Maro pažymėtųjų tarpusavio susipriešinimas įprasmina savo paties susikurtą sveikatą. Tai suteikia absoliučią pasirinkimo laisvę. Ji nėra varžoma nei religija, nei pasaulietiniu gyvenimu. –staiga susiėmė už galvos ir mąsliai susiraukė. - Tarkime, Sirijos karinį konfliktą pakeitė Lenkijos tautinių mažumų teisių Lietuvoje klausimas. Tuo ruožtu tai pakeitė Rusijos ir Ukrainos konfliktas. Tame tarpe sušmėžavo garsaus socialinio aktyvisto Vilio Normano tariama savižudybė. Visos keturios problemos buvo nuodugniai apsvarstytos, tačiau nebuvo galutinai išspręstos.
- Kodėl? - pažvelgiau į jį su plačiu vylingu žvilgsniu.
- Nuvertėjo prasmės probleminis pobūdis. – kalbėjo nuogąstaudamas ir kiek prislėgtas. - Prasmė įžvelgiama ne tiek problemos sprendime, kiek ribų neturinčios laisvės suteiktoje skirtingų požiūrių įvairovėje. Žmogus nepaisant to, kad ir kokius turėtų tvirtus įsitikinimus, neįsipareigoja imtis pertvarkos. Visi pasinaudoja teise išsakyti savo požiūrį į problemą. Jie skrupulingai išnarsto problemą po smulkiausias detales. Tačiau niekas nesiima prasmę įtvirtinančios pertvarkos. Kai liaudžiai suteikiama absoliuti pasirinkimo laisvė, bet jokios atsakomybės naštos, tada pasireiškia aukščiausias totalitarizmas. Kiekvienas, kuris nori įtvirtinti prasmę, yra vertinamas kaip negalintis priimti kitų žmonių prasmių kaip jam lygiaverčių.
- Probleminio prasmės pobūdžio nuvertėjimą lėmė iškreiptas masių laisvės supratimas.
- Valia laisvei yra siejama ne su prasmės kūrimu dėl pačios prasmės. Tai yra siejama su pačia laisve ir jos išraiška. – pabrėžė kietai sučiaupdamas lūpas ir išdidžiai vėpsodamas. - Žmogus išoriniame pasaulyje neįžvelgia prasmės, todėl jo žvilgsnis krypsta į save patį. Jis ieško prasmės savyje, kurios galėtų siekti. Todėl jis pasirenka pasyvų išorinio pasaulio dalyvio vaidmenį. Jam išorinio pasaulio negandos nepasiūlo jokios prasmės prošvaistės. Todėl pasaulis lieka periferijoje kaip galimybė savyje susikurti prasmę kaip atsvarą. Paties žmogaus susikurta prasmė turi reikšmės tik jam pačiam. Tačiau ji nėra paranki išoriniam pasauliui. Žmogus įdėmiai sekdamas pasaulio įvykių srautą, intensyviai būdamas pačiame negandų epicentre, nėra pilnavertis įvykių dalyvis. Jis negali lemti jų baigties, nes yra pašalinis stebėtojas ir vertintojas. Paties žmogaus prasmė yra tik įvykių vertinimo kriterijus. Tai nėra sprendimas, kuris gali lemti jų baigtį.
- Tie cinikai kritikuoja pasaulį dėl mechanikos įsigalėjimo, - šyptelėjau ir lenkiau vieną pirštą po kito, - bet patys pirmieji išjuokia žmogų, kuris naudojasi vaizduote; kilniais jausmais dangsto savo kasdienybės absurdą, bet patys pirmieji išjuokia žmogų, kuris kilniais siekiais pamynė kasdienybę.
- Cinikų mąstymas yra literatūriškas. – kalbėjo košdamas pro sukąstus dantis. - Jiems dialogas su kitu žmogumi yra savarankiškas literatūrinis kūrinys su pradžia, dėstymu ir pabaiga. Jiems pasaulis nėra unikalios patirties teikėjas, kuris ugdo tikrovės pojūtį, bet kalbinė duotis, kuri paklūsta estetinei pajautai. Visi jų gyvenimui sakomi „taip“ yra literatūrinė stilisto išmonė. Jie apimti neapibrėžto estetinio impulso gyvenimo neteisybę ir visa, kas yra gryna, įtraukia į literatūrinio kvaitulio apeigas.
- Jie suklastoja tikrovę patys gyvendami suklastotosios tikrovės principais. – atitariau kiek smalsiai dėbsodamas iš padilbų. - Jie su niekuo nesusisieja, bet viską susieja su savimi. Jie vieną akimirką gali ginti su savimi susietą dalyką, o kitą akimirką jo išsigins. Jie teigdami tikrovę ją neigia, priešingai negu ironikas, kuris neigdamas tikrovę ją teigia. Todėl jų pasisakymuose nėra justi nuo ironiko sklindančio gyvenimo kartėlio.
- Jų žodžiams trūksta gryno ciniškumo. Tačiau jo nestokoja jų dvasia. – tarė mėšlungiškai išspjaudamas žodžius. - Dėl to kyla ryškus kontrastas tarp jų ištartų žodžių ir jų pačių. Tam, kad jie taptų iš tiesų ciniškais, jų dvasia turi tapti menkesnė už ištartus žodžius. Tai sudarys įspūdį, kad jų ištarti žodžiai atliepia jų sielos didybę. Iš tiesų jie kis be paliovos slėpdami save.
- Diogenas šlapinosi miesto aikštėje. – nenustygdamas sprigtelėjau. - Galbūt gyvenimo absurdą būtų galima įveikti ne dvasios, bet kūno cinizmu?
- Aš praeiviais nebūčiau linkęs pasitikėti. – tarė kiek šiurkščiai atsikrenkšdamas. - Jeigu manęs neapgauna mano apsiblausęs protas, nuo šypsojimosi iki šlapinimosi vos vienas žingsnis.
- Diogenas papiktino Atėnų piliečius.
- Praeiviai sužavi vieni kitus. - nutaisė vėjavaikišką grimasą ir užgauliai pasivaipė. - Argi tai skiriasi?
- Man būtų labai smalsu iš tavęs išgirsti, kuo šie nesuderinami dalykai yra panašūs.
- Saldžialiežuvi, geriau šitą karštą metą palekuotum kaip benamis šuo, vietoj to, kad nereikalingai aušintum burną. – tarė storžieviškai dėbsodamas iš padilbų. - Juos abu jungia cinizmas. Diogenas savuoju cinizmu įkainojo visuomenę. Jis ją sukritikavo ir parodė alternatyvų kelią. Diogenas nebuvo praeivis.
- Štai kur šuo pakas (y) tas, - susipratęs aiktelėjau.
- Diogenas net nebuvo cinikas. – tęsė ir kalbėjo irzliai raukydamasis. - Jis su praeiviais susitikdavo, bet niekad pro juos nepraeidavo. Diogenas buvo pirmas ir paskutinis žmogus, kuris išdrįso susitikti su praeiviais. Jis matė erdvėje pabirusius susitikimo dalyvius, kurie praeidavo vienas-pro-kitą, bet nesusitikdavo vienas-su-kitu. Jis nė vieno iš jų nelaikė vertu prie jų prieiti.
- Pagrindinis dvasinio maro pažymėtųjų sveikatos matas yra atbukinantys psichologiniai dirgikliai ir nauda persmelkti poreikiai. Tai nėra kokybiškų verčių, bet psichologinių dirgiklių, kurie be perstojo keičia vienas kitą, kūrimas. – susiėmiau už galvos ir laisvais mostais sukiojau smilių. - Praeivių, kurie dalyvauja streikuose, mitinguose, aikštės turgavietėse, koncertuose ar eitynėse, pasipiktinimas dėl neteisybės ir melo, džiugesys ar pakylėta savigarba yra viso labo psichologinės energijos perviršis.
- Dvasinis maras teigiamas šlovinant savo paties susikurtą sveikatą. Neigimo judesiu atsispiriama nuo dvasinio maro.
- Tai, kad maro pažymėtasis susikuria prasmę iš reakcijos į dvasinį marą, parodo, kad jo pažinimas ribojasi pačiu dvasiniu maru. Jis jam neturi jokių alternatyvų.
- Maro pažymėtųjų susikurta prasmė yra kritikos priemonė. – nerūpestingai atsišliejo ir drąsiai uždėjo ranką ant suolelio atlošo. - Ji skirta įrodyti, kad pasaulyje nėra prasmės, išskyrus juose pačiuose. Jie nekuria aplinkybių, kurios įtvirtintų prasmę, išskyrus tai, kad jie vertina aplinkybes, kurios tariamai sukuria prasmę. Šiuolaikinė demokratija yra paslėptas totalitarizmas. – valiūkiškai dūrė smiliumi į praeivius. - Totalitarizmas siekia nukreipti dėmesį nuo tiesos, ją paskelbti sąlygine. Taip visuomenėje nelieka nė vieno sektino tiesos idealo. Todėl visuomenė pati kuria ją pačią disciplinuojančias tiesas. Žmonių supratimo ribos prasideda ties savo paties mąstymo laisve, kurią nori įsteigti. Jos baigiasi ties kitų žmonių mąstymo laisve, kurios pagrindu įsteigia savo paties mąstymą. Demokratinėje visuomenėje, kurioje žmonėms suteikiama besąlyginė žodžio laisvė, nėra nieko patetiškiau už niekuo neįpareigojantį tiesos išsakymą. Tiesa turi išsitekti kitų tiesų ribose. Taip visuomenė tiesos išsakymą prilygina nuomonei. Taip ji, natūralu, pamiršta užklausti prasmę. Ji nėra problemiška. Taip galop tiesos probleminis pobūdis išnyksta. Mąstymo laisvė turi išsitekti skurdžiuose poleminės nuomonės rėmuose.
- Taip užmirštama užklausti pačią tiesą ir pačią prasmę. Jos keičiantis laikams turi neišvengiamai pasikeisti.
- Tie, kurie tai bando padaryti, laikomi turinčiais nepagrįstų pretenzijų į iš anksto duotąjį žinojimą. Jie įstatomi į save disciplinuojančios nereiklios visuomenės ribas.
- Tarsi už tiesą ir prasmę, tas pamatines teises, gali būti daug svarbesnių teisių. – nudelbiau akis ir su apmaudu papurčiau galvą.
- To pagrindu totalitarizmas paverčiamas pamėkle. Manoma, kad jo nėra. – susiėmęs už burnos sukrizeno. - Totalitarizmas, prieš kurį žmonės užmerkia savo akis, plinta.
- Todėl viena, tai susipriešinti tarpusavyje. Tačiau visai kas kita, tai pasipriešinti dvasiniam marui.
- Mes tik išsaugodami kito žmogaus neapibrėžtumą, galime kitą žmogų priimti kaip ligonį, bet ne ligonį kaip kitą. Dviejų maro pažymėtųjų sveikatos gali sutapti, bet jie patys niekada. Maro pažymėtieji nėra tapatūs savo susikurtai sveikatai. Mes privalome susidurti su pačiais maro pažymėtaisiais, bet ne su jų sveikata.
- Kaip tai padaryti?
- Mes turime priimti dvasinį marą kaip neišvengiamybę.
- Neišvengiamybė, kaip aš ją įsivaizduoju, nepalieka nė vieno abejingo. – tariau kiek prisimerkęs ir žvelgiau smalsiai. - Ji sudirgina dėmesį, sukelia susidomėjimą ir intriguoja.
- Kiekvienas kas sau apie neišvengiamybę kuria minčių tvirtovę. Jie neišvengiamybę įvelka į jų pačių suvokimui prieinamas ribas. Tada, kai visi dvasinio maro pažymėtieji tarpusavyje griauna savo minčių tvirtoves, juos pasiglemžia tikroji neišvengiamybė. Mes turime skirti neišvengiamybę kaip dvasinį marą ir dvasinį marą kaip neišvengiamybę. Pirmuoju atveju marui pritaikysime savo pačių sukurtą sveikatą. Antruoju atveju susidursime akis į akį su pačiu maru.
- Aš vis tiek nesuprantu kokiu būdu tai padaryti. – tariau smalsaudamas.
- Atrask savo lemtį ir prarask tikėjimą kančios prasme.
- Kaip tai suprasti?
- Kaip tai, nuo ko pasaulis neapsivers aukštyn kojomis! – suklykė ir paskėsčiojo rankomis. – Aš visai neseniai dėl hašišo perdozavimo ir dėl mano prote giliai nusėdusių man pačiam neįsisąmonintų tamsių impulsų buvau paguldytas į psichiatrinę ligoninę. Ligoninės vadovybė nutarė, kad man būtų protingiausia paskirti Resperidon neuroleptikų kursą. Juos vartodamas buvau apimtas slogaus snaudulio ir nuobodulio. Aš nei iš šio, nei iš to užsimiršdavau ir kažkur kažko lūkuriuodavau. Kartą, kai vieną iš tokių akimirkų sėdėjau ligoninės valgykloje, prie mano staliuko ūmai atsisėdo jaunuolis. Nepažįstamasis prisistatė Kristupo vardu. Jis, man nespėjus atsibusti iš protą bukinančio stuporo, pasakė, kad žmonės vieni su kitais susitinka neatsitiktinai.
- Visų tokio likimo dalininkų susitikimai yra nepakartojami ir su niekuo nesupainiojami. - nežymiai šyptelėjau ir numojau ranka.
- Aš tiek į netikėtą pažintį, tiek į jį patį reagavau vangiai. Jis man prasitarė, kad jam sulig mažuoju rankos piršteliu buvo suleista Relaniumo dozė. – staiga sušvilpavo iš nuostabos. - Tuo metu jis buvo apsiblausęs ne ką mažiau už mane. Tačiau jo valiūkiškas įsiveržimas ir žodžių tartis buvo aiški ir skvarbi. Jis jau buvo įkopęs į trečiąjį dešimtmetį. Tiesą pasakius, aš jam būčiau davęs gerokai daugiau metų, atsižvelgiant į tai, kad į psichiatrinę ligoninę dažniausiai patenka tie žmonės, kurie užstringa tam tikrame amžiaus tarpsnyje.
- Kaip ir sakiau, nepakartojami ir su niekuo nesupainiojami. – atlyžęs numykiau.
- Kaip man teko įsitikinti, psichiatrinėje ligoninėje atsiduria neretas svečias, kuris gyvenime stengiasi atlikti iš anksto jam priskirtas priedermes. Jis kasdienybę laiko problema. Kaip ir tuo metu, taip ir dabar tebegalvoju, kad dedamos pastangos atlikti anonimiškas priedermes neįrodo pastangų teisingumo. Pastangos įrodyti, kad žemė yra plokščia proporcingai nepriartina prie tiesos.
- Visai kaip ir į išsvajotąją Valhalą patekdavo ne tik visi nugalėtojai, bet ir kiekvienas drąsus kovotojas. – pašaipiai pagrūmojęs kumščiu. - Taip tikinčiųjų pati pastanga tikėti juos priveda iki „tikėjimo krizės“. Jie gerai supranta, kad net nežino kuo jie tiki. Jie tik nori tikėti tuo, kad tiki.
- Dauguma žmonių neturi priežasties nei gyventi, nei mirti. – smalsiai pažiūrėjo ir iš nuostabos kilstelėjo antakius. - Jie tik deda pastangas, kad gyventų arba numirtų. Jiems netikėjimas savo pastangomis, kurie jas deda į gyvenimą, reiškia nebetikėjimą pačiu gyvenimu. Kur nėra tikslo, ten yra pastangos kaip tikslas. Žmonės, kurie pastangą išsikelia kaip tikslą, yra paviršutiniški. Jie neturi motyvo veikti. Kas neturi tikslo, tas daug kalba apie savo gyvenimo reikšmę. Jie kalba apie tai, kas juos verčia pasilikti gyvenime arba iš jo pasitraukti. Psichiatrinės ligonių poreikis būti išklausytiems ir suprastiems, žinoma, yra išpildomas. Jiems tai sugrąžina tikėjimą pačiomis savo pastangomis. Taip jie vėl ir vėl patenka į tą patį uždarą ratą. – užvertė akis į viršų ir nuobodžiai pasukiojo smilių. - Bailiai, tie silpni charakteriai, paklūsta priedermėms ir telkia savo pastangas, kad jas išpildytų. Jie įgavę drąsos trumpam užmiršta, kad jie yra bailiai. Drąsaus žmogaus drąsa slypi ne pačioje drąsoje, bet jame pačiame. Jis yra nepriklausomas nuo prisilietimo prie drąsos. Tai reikštų, kad jis yra bailys.
- Taipogi nusiraminimas, kurį suteikia vaistai ir gera savijauta, kurią suteikia psichologai, prikergiama prie savęs pažinimo.
- Kristupas neturėjo polinkio instinktyviai domėtis pačiu žmogumi ar kasdienio gyvenimo buitimi. Jo mintys buvo nukreiptos kažkur, ko tuo metu mano dėmesys nebuvo pajėgus aptikti ir apčiuopti. Tiesą sakant, mano dėmesys tuo metu neturėjo konkrečios krypties. Jį galėjo palenkti menkiausi išoriniai dirgikliai. Tuo pačiu aš jaučiau laisvę nuo visų vidinių apribojimų. – kilstelėjo galvą ir iš lėto gniaužė delnus. - Tada jis padeklamavo eiles, kurių prasmės jis man nepaaiškino: „Ėjau aš vienišas karys, nesutikau aš nieko, atėjo laikas, štai ir jis. “
- Kaip šis atvejis yra susijęs su likimu ir su prarasta kančios prasme?
- Likimas yra neišvengiamas susidūrimas su sau lygiaverčiu priešininku. – aiškino mąsliai prisimerkęs, su šiokiu tokiu valiūkišku susirūpinimu. – Tam, kad žmogus galėtų turėti sau lygiavertį priešą, jis turi besąlygiškai priimti save, būti ištikimas sau pačiam ir tuo pačiu teigti kančios beprasmiškumą. Nėra tokio dalyko kaip „pelnyta“ kančia. Lemties persmelktas žmogus kančioje neranda nieko, kas galėtų jį papildyti, pažeminti arba paniekinti. Tik maro pažymėtieji, tie susitaikėliai su gyvenimo negandomis ir pasyvūs tikrovės dalyviai, kančioje atranda prasmę. Jie taip save sutaurina ir pakylėja iki dvasinių aukštumų. Lemties persmelktas žmogus netiki, kad pačioje kančioje ar anapus kančios slypi išsigelbėjimas ar prasmė. Jis kančiai išlieka abejingas, šaltas ir kietas.
- Kančia yra glaudžiai susijusi su regimybe. Ji teikia patirtį. – papriešgyniavau su ne ką mažesniu susirūpinimu. - Tuo tarpu laimei artima tai, kas yra idealu ir nepaliesta. Tad jeigu laimė pati savaime yra pagrįsta ir yra tokia pati regimybės dalis, neturime skųstis, kad ją dergia kančia. Laimei daug palankiau būti nepaliečiamu idealu negu kančiai lygiaverčiu dalyku. Laimė nėra pajėgi atremti priekaišto, kad kančia yra neišdergiama.
- Panaikinus „pelnytą“ kančią panaikinama ir „pelnyta“ laimė. Laimė daugiau ar mažiau yra apibrėžiama. Tikimasi, kad išsikeltus tikslus galima pasiekti konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Taip kiekvienas sutiktas nepalankus dirgiklis tampa kančios, bet ne patirties teikėju. Laimė gali arba teikti pasitenkinimą, arba tapti įkyriu įpročiu. Tačiau ji neteikia patirties. Laimė yra tik pasirinkimas, kuris nepanaikina kančios. Tuo tarpu kančia yra reali. Ji užklumpa ūmai, netikėtai. Jos neįmanoma išvengti. Kančios negalima apibrėžti, nes negalima tikėtis iš kur jis kils. Patirtimi niekas nevadina laimės, išskyrus kančią. Žmogus įgyja patirtį pasipriešindamas tam, ko jis negali nei tikėtis, nei apibrėžti, bet ne gaudamas tikėtinus ir jam palankius dalykus, kurie yra tik proto sukurtas patogus įprotis.
- Sunki laimės našta! - paprieštaravau gailiu pavirkavimu. - Jeigu laimė kartotųsi dažniau už kančią, ji būtų nevertinga. Laimės vertė glūdi ne joje pačioje, bet jos praeinamume. Tas dulcis mentis electuarium... – papurčiau galvą ir suraukiau kaktą.
- Kaip?
- Saldi proto tyrelė, Sidharta Gautama! – staiga nesusivaldęs sušukau ir tęsiau su salsvu pasibjaurėjimu. - Jo vaikystė buvo atjunkyta prabanga. Jis turėjo tris rūmus, daugybę tarnų ir drabužių iš geriausio šilko. Sidhartos tėvas jį šalindavo nuo menkiausios kančios ir puoselėjo kūną pačiais subtiliausiais malonumais. Taip jo dvasia, turėjusi didį dvasinį potencialą, suvulgarėjo. Sidhartos gyvenimas pasiekė kulminaciją, kai jis pamatė seną, ligotą ir mirusį žmones. Patys natūraliausi gyvenimo procesai, kaip senatvė, ligos ir mirtis, jam sukėlė protu nesuvokiamą kančią. To eigoje jis tapo pasyviu ir niekam tikusiu regimybės dalyviu, žodžiu, nelaimingu būviu. Kai žmogus eina per šiurkštų paviršių, jis jam lenkiasi pats. Jo nelenkia šiurkštus paviršius. Juo mažiau žmogus yra žengęs šiurkščiu paviršiumi, juo labiau šiurkštus paviršius jį lenkia. Aš noriu pasakyti, kad žmogus išlieka ištikimas sau pačiam tiek, kiek jis nėra abejingas kančiai ir nuo jos neieško priebėgos savo suvulgarėjusios dvasios iliuzijose. Kaip karštas vanduo suvokiamas intensyviau negu normalios būklės vanduo, taip mes intensyviau save suvokiame jausdami kančią. Pakeliamu kančios kiekiu apibrėžiamos savo ribos.
- Tačiau rizikinga prisiliesti prie kančios. Labai paprasta tapti priklausomu nuo kančios šaltinio.
- Kas iš to, - įsikarščiavęs mosikavau rankomis, - jeigu tuščias laivas įsileis į ilgių ilgiausią kelionę ir perplauks per visas audras? Kas iš to, jeigu žmogus kęs skausmą, bet jam liks abejingas?
- Išorinis pasaulis savaime neturi nieko, kas keltų kančią. – kilstelėjęs antakius papurtė galvą. - Kenčiama tik dėl dalyko, bet neįmanoma kentėti paties dalyko. Kančia neturi pakankamos priežasties dėl ko ji yra kenčiama. Kančia neturi kilties, kuri būtų susijusi ne su pačia savimi.
- Kodėl?
- Sakoma, kad reikia iškęsti įkvėpimo stoką ar asmeninius sopulius, kad būtų galima vertai gėrėtis grožiu. – smalsiai žvilgtelėdamas kryptelėjo galvą. - Ar tame yra pakankamai pagrindo, kad grožis vertas kančios?
- Man atrodo, kad taip ir yra. – atlyžęs linktelėjau.
- Nuo pačių pastangų pasiekti grožį nepriklauso grožio vertė. – aiškino ir protarpiais susirūpinęs nugręždavo galvą į šalį. - Įdėtos pastangos nėra proporcingai vertos paties grožio. Pastangos nelemia grožio vertės. Sakykime, Mocartas jau nuo vaikystės turėjo fenomenalių gabumų muzikai, ką kitas turi ilgą laiką stropiai išsiugdyti. Pastarajam pačią muziką užgoš įdirbis ir nuo jo įdirbio priklausys muzikos prasmė. Tuo tarpu Mocartui pati muzika buvo jo veiklos matas. Jis teikė prasmę pačiai muzikai, bet ne įdirbiui. Kai dalyko reikšmė yra nežinoma, kalbama apie jo poveikį. Kai dalyko reikšmė yra žinoma, nepaisoma bet kokio jo poveikio. Kitaip tariant, jeigu žmogus turėtų išties svarbų tikslą, tai pranoktų tiek kančią, tiek laimę.
- Sakoma, kad žmogus turi dėl dalyko kentėti, kad jis būtų jo vertas.
- Teiginys, jog tam, kad turėtume gėrį, turime dėl jo kentėti, prilygsta prieštaringam teiginiui, jog tam, kad išvengtume blogio turime dėl jo kentėti. – toliau aiškino su kietakaktišku skrupulingumu. - Kad žmogus galėtų blogį pergalėti, jis iš pradžių turi būti neabejingas blogiui. Jis turi tam tikra prasme netgi geisti blogio, jį priimti ir išgyventi. Žmogus, kuris kenčia dėl blogio, siekia paties blogio. Tačiau kokia yra blogio geismo priežastis? Kodėl žmogus ryžtasi kęsti, kitaip tariant, užlaikyti, blogį? Paprasčiausiai tam, kad kęstų? Pasunkinkime šią problemą ir iškelkime klausimą. Ar reikia iškęsti patį Dievą, patį gėrį arba patį grožį, kad būtų žinoma, ar juos verta turėti? Aš manau, kad atsakymas kalba pats už save.
- Ar žmogaus džiaugimasis dalyku bus tikras, jeigu jis dalyką įkainos savo pastangomis, bet ne tikrąja jo verte?
- Nė vienas dalykas savaime nėra vertas kančios. Nuo patiriamos kančios nepriklauso jo vertė. Kančia įgyja vertės tik įdėtų pastangų, bet ne paties išsikelto tikslo, dėka. Kitaip tariant, kančia negali priartinti prie pačių dalykų suvokimo. Žmogus kenčia dėl dalyko, kad galėtų džiaugtis savo įdėtomis pastangomis pasiekti tą dalyką. Tačiau jis nekenčia kančios tam, kad galėtų suprasti tą dalyką dėl kurio jis kenčia. Paties žmogaus nusistatytas pastangų matas lemia tik jo paties kančią ir laimę. Tačiau tai nepriartina prie tikrosios daiktų esmės suvokimo.
- Tas žmogus, kuris sąmoningai negali kurti gėrio, susikuria kančią, jos prasmę. Jis jos akivaizdoje jaučiasi moraliai pakylėtas. Jis tai prilygina paties dalyko suvokimui. – atlaidžiai palingavau galvą. - Ar tikslas pateisina priemones? Kaip? Jiems priemonės pateisina tikslą! Kenčiantis žmogus jaučia savo visa esybe, kad pati kančia turi prasmę.
- Tokio žmogaus gyvenimas neturi jokios prasmės. – patvirtino ištiesdamas delną ir toliau aiškino žvelgdamas atviru žvilgsniu. - Jam kančia yra vienintelis tikslas. Žmogus neretai savo dvasią įvertina patiriama kančia. Tačiau tik maža dalis žmonių savo dvasią įvertina stiprybe. Jam yra svarbus ne tiek pats tikslas, bet kaina, kurią jis gali dėl jo sumokėti. Jis pačias pastangas siekti tikslo įkainoja daug didesne kaina negu yra vertas pats tikslas. Paprastai žmogus tampa ambicingu tada, kai išsikelia tikslą. Tuo tarpu tokio žmogaus ambicijos nustelbia patį tikslą. Jis gyvena dėl to, kad kęstų kančią. Tačiau jis kenčia bet kokiu būdu. Jis kenčia kančią dėl blogio, dėl Dievo, dėl gėrio, dėl grožio.
- Jis gyvenime yra orientuotas į pastangą kaip tikslą. – staiga toptelėjo į galvą mintis ir patenkintas savimi nusišypsojau. - Pačioms pastangoms nėra per didelės aukos, kuria nebūtų pats tikslas. Taip širdyje kaupiasi vien bevertės pastangos kęsti kančią, kuri sumišta su miglotomis jos prasmėmis. Kančia nesutaurina, bet dirgina ir suminkština širdį.
- Taip gyvenimas praranda teologinę, estetinę ar etinę prasmę. Pati kančia įgyja teologinę, estetinę ar etinę prasmę. – tvirtino žvelgdamas skvarbiu žvilgsniu. - Kitaip tariant, kančia įgyja etinę reikšmę. Tačiau anapus kančios nėra etinio reiškinio, dėl kurio būtų kenčiama. Kančia yra beprasmė ir tuščia. Kaip tik dėl to jai galima priskirti bet kokią reikšmę.
- Dabar jau aišku, kad lemties persmelktas žmogus yra praradęs bet kokį tikėjimą kančios prasme. - susipratęs pliaukštelėjau delnais. - Tačiau lieka neaišku, kaip mes galime atrasti lemtį.
- Paskiro žmogaus gyvenimo negali išbaigti visuotinis likimas. Likimo logikos nepagrindžia ir būdų išpildyti visuotinį likimą įvairovė. Gyvenime tarpusavyje dera šventumas ir žemiškumas, viltis ir absurdas, herojiškumas ir kasdienybė, pastovumas ir tėkmė. – dėstydamas lingavo galvą į šalis. - Toksai dainius Orfėjas pačiu gyvenimo prieštaringumu išreiškė savo lemtį.
- Aš tau paprieštaraučiau, jeigu turėčiau bent mažiausią pagrindą. Dabar aš galiu tik tavęs klausytis. – pritariau žvelgdamas susižavėjusiu žvilgsniu.
- Orfėjas mylėjo Euridikę nuolankaus žiedo meile saulei. - įsistebeilijo į mano akis su meilumu. – Tačiau gyvenimo negandos ją pražudė tada, kai ji buvo apimta pačios svaigiausios gyvenimo silpnybės – šokio. Jai įkando gyvatė ir ji mirė. Orfėjas iš nevilties nusileido į pragaro gelmes. Jis savo saldžia gyvenimo lyra pakerėjo tūkstantmečiais šviesos nemačiusias išperas. Jam buvo leista susigrąžinti mylimąją, išskyrus su viena sąlyga. – žvelgė su tokiu pačiu meiliu, bet klausiančiu žvilgsniu. - Jis turėjo eiti Euridikės priešakyje ir neatsigręžti tol, kol jiedu nepasieks išėjimo. Orfėjas neiškentęs atsigręžė ir per savo aplaidumą mylimąją negrįžtamai prarado amžiams. – staiga užsimerkė ir lėtai nudelbė galvą. - Tada pragaras ūmai išnyko iš akių kaip dūmas. Orfėjas atsidūrė miško tankmėje. Jo siela pulsavo kerinčia gyvenimo agonija. Tada pasigirdo linksmas gaudesys. Jis vis kvietė ir kvietė prieiti artyn. Orfėjui priartėjus paaiškėjo, kad tai buvo Dionisas su savo nimfų palyda. Netrukus nimfų protai apsiniaukė iš nežinia kur kilusiu svaiguliu. Jų akys aptemo. Jos nei iš šio, nei iš to Orfėją sudraskė į skutelius. Kaip tu vertini Orfėjo lemtį?
- Orfėjas buvo tiek dieviškuoju įkvėpimu persmelktas poetas, tiek žemiškų malonumų nevengiantis žemiškas įsimylėjėlis, tiek pragaro gelmes pažinęs tikintysis, tiek gilią neviltį išgyvenanti siela, kuriai tiek pašėlęs Dionizo būrys, tiek nebūtis nebuvo kliūtis. - dėstydamas trepsėjau koja į taktą. - Jo lemtis neturėjo nuoseklios įvykių sekos.
- Orfėjo visi anksčiau patirti prieštaringi gyvenimo impulsai, tokie kaip menas, laimė, tikėjimas ir kančia, nublanko prieš susidūrimą su Dionizu. Jo žūtyje neslypėjo nei aukščiausių savo gyvenimo vilčių prarastis, nei anapusinio gyvenimo viltis. Tad tiek gyvenimo, tiek mirties pečiai išlaisvėjo nuo prasmės klausimo.
- Žmogus nesijaus prasmingai, jeigu žinos, kad jis yra visuotinės būties prasmės dalininkas. – atitariau su gailiu pasidygėjimu.
- Žmogus, vienaip ar kitaip, yra išblokštas tarp būties ir nebūties kryžkelės. – kiek suglumęs ir susirūpinęs svarstė. - Išorinis pasaulis valią pažaboja savo rūsčiu rimbu, o anapusinis gyvenimas yra priebėga nuo nepakeliamos kančios.
- Vienaip ar kitaip, valia yra pažabota.
- Žmogui pakankamu atsakymu negali būti nei būtis, nei nebūtis. – paskėsčiojo rankomis ir žvelgė su plačiai atvertomis akimis. - Taip žmogų persmelkia beviltiškumas. Jis neteikia prošvaistės, kad gyvenimui arba pomirtiniam gyvenimui įmanoma pritaikyti neabejotiną vertę ir nekintantį matą. Jis nenori rasti prieglobsčio nei būtyje, nei nebūtyje. Jis nesiekia, kad būtų vienos iš jų išgelbėtas. – numykė be skrupulų ir nudelbė akis. – Žmogus negali turėti jokios išsigelbėjimo vilties. Tik tada, kai žmogus praranda bet kokią viltį, jis imasi veikti. Tai jam suteikia gilaus ryžto ir drąsos.
- Ar žmogus turi išeitį iš šios aklavietės?
- Tada kai žmogus nesiima spręsti būties ir nebūties klausimą, - pabrėžė griežtai žvilgtelėdamas, - bet mįslę.
- Kaip spręsti šią mįslę?
- Iš pradžių pasiteirauk ana tos praeivės. – tarė primygtinai, kiek dviprasmiškai nusišypsojęs.
- Ak, minutėlę. – apsidairiau mieguistu ir drumstu žvilgsniu. Net ir po šiai dienai galiu prisiekti, kad gatvėje nemačiau jokio menkiausio ženklo, kuris būtų nurodęs į tą jo netikėtai paminėtą moterį. Aš pakilau ir nuėjau prie pirmos pasitaikiusios moters taip baikščiai, kad Loyola netverdamas juoku pasivaipė.
- Laba diena.
- Kodėl toks pralinksmėjęs?
- Kai pamatau tokius žmones, kaip jūs, viskas nušvinta. – tariau su virpančiomis lūpomis ir nudelbtu žvilgsniu. - Matot, taip sakomi komplimentai. Tačiau mes susitikome ne dėl to, tiesa? Prašau, padėkite.
- Prašau.
- Susimildama, - kreipiausi su sumišusiu žvilgsniu ir įtrauktais pečiais, - aš su savo bičiuliu sprendžiu būties ir nebūties mįslę. Aš visiškai nesuprantu, ką jis turi galvoje tai sakydamas.
- Eik šalin, - pasibjaurėjusi papurtė galvą, - apgirtęs valkata!
- Bet ponia, - pratariau gailiai lemendamas, - būtis...
- Atsirado protingas kvailys, - atkirto žvelgdama su atšiauriu orumu. - Pažiūrėk, koks jis perkaręs. – tarstelėjo glebiai pamojusi pirštu. - Aš nedelsiant iškviesiu greitąją ligoninę, kad jį apžiūrėtų.
- Nesivarginkite, - kreipiausi su blausiomis, bet besišypsančiomis akimis, - ponia, aš jį išvedžiau pasivaikščioti.
- Tik nereikia pūsti miglų. – atkirto stipriai purtydama galvą. - Jūs išgėręs?
- Jis turi rimtų sveikatos problemų, bet mes jas sprendžiame su puikių specialistų palaiminimu.
- Aš dirbu sveikatingumo centre. – staiga laisvu rankos mostu įsikišo ranką į užantį, - Prašau prašau, imkite mano vizitinę kortelę, jums galėsime suteikti specialią nuolaidą. Nėra nieko svarbiau už sveikatą, - patikino griežtai linktelėdama galvą, - ar ne?
- Ačiū, bet mudviems užtenka ir pačių savęs. – atkirtau pavapėjęs su šiokiu tokiu apmaudu, - Viso geriausio! Aš su nekantrumu, nepaisydamas praeivių, atskubėjau pas Loyolą.
- Na, - smalsiai įsistebeilijo tiriančiu žvilgsniu, - kaip sekėsi?
- Tegu ji apsišlapina raita. – tyliai sumurmėjau sau po nosimi. - Ji pastebėjo tavo badavimą, bet nepadėjo spręsti mįslės.
- Puiku. – pasitrynė savo rankas ir godžiai pasiglostė pilvą. - Išgerkime.
- Jau pats laikas. – pritariau kiek priekaištaudamas. - Nėra nieko geriau už viskį, prisodrintą paskutiniųjų saulės spindulių. Jei viskio pritrūks, aš jo atnešiu.
Mudu nepaisėme saiko, kas sau užsivertėme butelį į gerklę. Jau nusausinome paskutinius viskio lašus. Loyola žagtelėjo ir išjudino savo nejudrų nusususį kūną. Panardino savo protą į glebų sąstingį. Jis, kaip man atrodo, dar keletą akimirkų jautė burnos ertmę skalavusį viskį ir mėgavosi gomurį užpildžiusiu aromatu. Jis tuo mėgavosi. Tada jis patenkintas atsilošė ant suolelio atlošo ir sunėręs rankas ant pilvo šypsojosi. Jo akys žibėjo vaiskia ametisto liepsna. Keletą akimirkų luktelėjo, atsikrenkštė ir tarė:
- Gerai gerai. – tarė žvelgdamas įkaušusiu žvilgsniu. - Siūlau pasišnekučiuoti.
- Apie ką? – paklausiau nusistebėjęs ir atsišliejau.
- Apie varžybas, kuriose statysime savo galvas.
- Aš nenoriu su tavimi varžytis, - glebiai pasidygėdamas tariau, - pažiūrėk į save.
- Pastaruoju metu visi kažkodėl neatsispiria atsispirti mano žavesiui. – papurtęs galvą išdidžiai išsiviepė. - Kaip nori, gali varžytis su Dievu. Jeigu tu viską išmanai, duok atsakymą. Atskleisk man, kas sukūrė žemę, kaip dangus atsirado? Kas tai? Jeigu įminsi šią mįslę gyvensi ilgiau už mane.
- Tai keista mįslė. - mąsliai dėbsodamas iš lėto rinkau žodžius. - Kaip mes galime kalbėti apie kūrimą, jeigu neturime supratimo apie patį kuriantįjį?
- Kas, tavo galva, yra mįslė?
- Aš tik numanau, kas yra mįslė. Tačiau apie ją negaliu pasakyti nieko tikra.
- Matai, - nudavė, kad apgailestauja, - tu neturi supratimo nei apie kūrybą, nei apie kuriantįjį, nei apie mįslę.
- Aš nebežinau nuo ko mes turėtume pradėti.
- Pradėkime nuo mįslės. – paragino išdidžiai krestelėdamas galvą į šalį. - Paprastai žmogui užduodama mįslė. Visgi jam anksčiau ar vėliau pasakomas atsakymas. Sakyk, kas būtų, jeigu žmogui niekas nepadėtų įminti mįslės?
- Guldau galvą, - tarstelėjau nesumojęs ką atsakyti, - kad jo protas pakriktų.
- Sakyk, - nekantriai pliaukštelėjo delnais, - ką žvejai radę – išmeta, ko neranda – nusineša su savimi?
- Aš manau, kad tai yra žuvys. - mirktelėjau sulipusias akis ir pasikasiau pakaušį.
- Senis Homeras irgi užsikabino už šio kabliuko. - pašaipiai papurtė galvą ir paskėsčiojo rankomis. - Jis taipogi tikėjo, kad šios mįslės atsakymas yra žuvys. Betgi neatsirado nė vieno, kuris būtų jam suteikęs tikrąjį mįslės atsakymą. Tai jam neteikė tikrumo. Tai jį vedė į gniuždančią neviltį. Jis ją išbaigė savižudybe.
- Išties, - pasakiau apstulbęs, - aš negaliu tvirtinti, kad jaučiuosi patenkintas savo atsakymu.
- Ar tau tavo atsakymas teikia tikrumo?
- Man atrodo, kad jis teiks tvirtumą tik tiek, kiek tu jį patvirtinsi.
- Jeigu tau nepatvirtinsiu tavo atsakymo, tavo protas pakriks. – pašvilpavęs pasukiojo pirštą aplink smilkinį. - Nepaisant to, mįslė neturi telkti dėmesio į faktinę tikrovę ir į „objektyvų“ atsakymą. Tai neturi būti atsieta nuo paties žmogaus. Priešingu atveju mįslė nuvestų į beprotybę. Nė vienas atsakymas nebūtų pakankamas. Tada ieškotume priebėgos pasenusiuose bandymuose atsakyti mįslę.
- Tai mįslės atsakymo patikimumas priklauso ne nuo išorinio pasaulio. Tai priklauso nuo manęs paties.
- Mįsle neįsteigiama tai, prie ko žmogus turi priartėti. Ja įsteigiama tai, kas priartina žmogų prie jo paties. Kaip tik todėl mįslės minėjas abejoja viskuo, bet nieko neneigia. Nors jis abejoja viskuo, bet aistringai persiima tam tikra mįslės atsakymo galimybe. Ji yra arčiausiai jo paties. – kiek atlyžęs parodė į savo širdį. - Homeras nesiryžo pats atsakyti į mįslę ir liko neautentiškas.
- Kaip aš suprantu, neautentiškai atsakyta mįslė baudžia pačiu gyvenimu. Tiesą pasakius, palyginus tai, kokios mįslės akivaizdoje atsidūrė Homeras ir mes, pasaulio sutvėrimo mįslės akivaizdoje, nejučia pradedu baimintis, ar tik ant savo pečių neužsidėjome per didelės naštos?
- Žmogų gali įveikti blusa arba pasaulio našta, priklausomai nuo to, kiek jis yra autentiškas. – tarė atžagariai ir šiurkščiai nusiviepė. - Neįmanoma išvengti susidūrimo su mįsle. Šis susidūrimas įvyksta paties žmogaus akivaizdoje. Sakyk, kaip būtų galima išspręsti mįslę, jeigu nė vienas mįslės atsakymas neteikia tikrumo?
- Ar aš turiu ją atsakyti pats?
- Tasai žvejys grįžo iš nenusisekusios žūklės ir pasitelkė mįslę, kad išreikštų savo pasipiktinimą. Žvejys Homerui neuždavė mįslės. Homeras pats susidūrė su ta mįsle.
- Būtų nenuoseklu teigti, kad žvejo pasipiktinimas ir Homero savižudybė yra susiję kažkokiais saitais.
- Neveltui Delfų orakulė Homerui patarė saugotis ne jaunuolio, bet jo mįslės. Homeras gerai žinojo, kad jis negalės išvengti susidūrimo su mįsle. Jis buvo įsitikinęs, kad mįslė yra pagrindžiama tikrove, o jos faktiškumas atitinka mįslės esmę. Kai kurių žmonių lemtis yra žuvys arba utelės, - atsikrenkštęs nusispjovė, - o kai kurių autentiškumas.
- Kaip Homeras susidūrė su mįsle, jeigu žvejys jam jos neuždavė?
- Šis susidūrimas, kuriam neturi įtakos išorinis pasaulis, yra staigmena. - lyžtelėjo savo lūpas ir smalsiai į mane pasižiūrėjo.
- Kodėl tai pavadinai staigmena?
- Staigmena žmogų išbloškia iš išorinio pasaulio ir išstato į savęs paties akivaizdą. Staigmena nekyla iš išorinio pasaulio. Jis negali mums suteikti nuostabos. Kuri staigmena tau yra svarbesnė: ar ta, kuri atsitinka kitam, ar ta, kuri atsitinka tau pačiam?
- Ta, kuri atsitinka man pačiam.
- Tai visgi sutinki, kad išorinis pasaulis nedalyvauja tame, kas turi įtakos staigmenai?
- Taip galvoju ir tai tvirtinu.
- Kas, išskyrus išorinį pasaulį, gali turėti įtakos mįslės sprendimui?
- Man atrodo, kad pats žmogus.
- Tu nori pasakyti, kad pats žmogus yra staigmena, kurią jis sukelia sau?
- Ne, ne tai norėjau pasakyti.
- Staigmena, kaip sako pats žodis, staigiai kažką įmina.
- Ji įminė mįslę?
- Taip! – sprigtelėjo ir plačiai nusišypsojo. - Staigmena sukelia nuostabą, kuri išstato žmogų į jo paties akivaizdą. Tai yra buvimas tarp visiško aiškumo, kuris neteikia tikrumo, ir tarp visiško neaiškumo, kuris kelia siaubą. Tada žmogus siekia išspręsti mįslę. Žmogus nesiremia ankstesniais bandymais atsakyti mįslę. Jis remiasi pačiu savimi. Žmogus, kurį staigmena išbloškia iš išorinio pasaulio, mįslėje ieško atramos. Tačiau mįslėje nėra nieko patvaraus.
- Kodėl žmogus sutelkia savo dėmesį ties mįsle, jeigu ji jam neteikia tikrumo?
- Žmogus, kuris pažįsta kažką kita negu tai, kas išoriniame pasaulyje yra atrasta ir sustabarėję, patiria nuostabą. Nuostaba sutelkia žmogaus dėmesį ties mįsle. Jis ligi šiol nebuvo susidūręs su mįsle.
- Aš negaliu pasigirti savo vaikišku žvilgsniu į išorinį pasaulį, kuris leidžia stebėtis visais jo reiškiniais. Tačiau yra tų, kurie nepaliaujamai stebisi pasauliu.
- Tai, kad tu nebesistebi išoriniu pasauliu, - įsakmiai dūrė smiliumi, - dar nereiškia, kad tu nesistebi mįsle.
- Kaip mane gali stebinti mįslė, jeigu aš nežinau kas ji yra?
- Aš ilgą laiką brandinau mintis apie mįslę. – susiėmė galvą, o kaktoje susiraitė ryškios raukšlelės. - Todėl daugiau ar mažiau savo minčių galėjau neapriboti pačiu mąstymu. Aš jas galėjau patikrinti praktiškai. Leisk tau kai ką papasakoti.
- Gerai. – pritariamai linktelėjau.
- Aš bastymosi laikotarpiu apsistojau viename iš Himolos kaimų. Tikėjausi suderinti nenumalšinamą gamtos ilgesį ir paties gyvenimo buitį. Tada aš buvau įsitikinęs, kad išeitį rasiu apmąstydamas mįslę. Tada įnirtingai apmąstydamas mįslę ir nešinas man pačiam nesuvokiamo atsitiktinumo, tapau keisto nutikimo liudininku.
- Aš norėčiau tai išgirsti. - įsižiūrėjau į jo akis savo mieguistu žvilgsniu.
- Man teko savo paties akimis pamatyti išblokštąjį. – atsilošė į suolelio atkaltę ir žvelgdamas į tolį susimąstė. - Tai buvo mano bendradarbis, su kuriuo palaikėme gerus kolektyvinius santykius. Jis ne kartą pusiau lūpomis sielojosi, kad jo pastangos išsilaikyti gyvenime yra bergždžios. Jis, nepaisant to, kad ir ko imdavosi, sulaukdavo arba nesėkmės, arba tai jam neteikė pasitenkinimo. Tai buvo menkai save suvokiantis žmogus. Jis iš to kilusį gilų nepasitenkinimą dangstė alkoholiu ir atsitiktine paleistuvyste. Aš jį tikrindamas paklausiau, kodėl jis neieško kokios nors gyvenimo prasmės, kad turėtų tikslų. Jis atsakė, kad gyvenimo prasmę sieja su savo mylimąja. Jis yra su ja išsiskyręs, bet vis dar tebemylėjo. Aišku, skyrybos nebuvo nekaltas atsitiktinumas. Jis pasiklydęs tarp prieštaravimų mylimąją ne kartą apvildavo nepastovumu, nerūpestingumu ir lengvabūdiškumu. Išblokštasis atsidūrė aklavietėje. Jis jautė, kad jo pastangos kurti gyvenimą neturi prasmės, o mylimoji yra tik amžinai siekiamas, bet pagrindo neturintis idealas. Aš nejučia jo paklausiau, ar jis žino, kokia yra jos didžiausia svajonė. Išblokštasis prisipažino, kad nežino. Jo mylimoji gyveno toje pačioje kaimynystėje. Ji dirbo laiškaneše ir su ja palaikėme platoniškus santykius. Ji buvo viena, bet ne vieniša ir vertėsi skurdžiai. Kaimiečiai turi nerašytą taisyklę, kad gyvenimas tarpusavyje nėra varžomas paslaptimis. Tuo atveju žmogus būtų pasmerktas už uždarumą. Taigi aš jo mylimąją pažinojau kaip ir patį išblokštąjį. Aš išblokštajam prasitariau, kad ji norėtų nors kartą gyvenime pamatyti Hamleto pjesę. Man tai pasakius išblokštasis persimainė. Jo akys keistai sužibėjo. Jame negalėjau aptikti nieko, kuo jis gyveno anksčiau. Išblokštasis atsikvošėjęs ne kartą pridurdavo, kad jam uždaviau „puikią mįslę“. Aš nesitikėjau, kad mano klausimas bus toks paveikus. Aš netgi neturėjau pagrindo manyti, kad žinau, kokią „mįslę“ jis turėjo omenyje. Aš gerai mačiau, kaip jį persmelkė nuojauta, kad jis yra vienintelis, kuris gali įgyvendinti užguitos moters svajonę. Išblokštojo akys nepaliovė žibėti. Jis išjuokė anksčiau jaustą kančią ir tą, kurią dar jaus. Jis ne kartą juokdamasis žibiomis akimis pridūrė, kad jam uždaviau gerą mįslę. Nors jis vienintelis žinojo tik jam pačiam žinomą mįslę, jis nežinojo jos atsakymo. Taip jis iš naujo atrado patį save. Jis pradėjo ieškoti mįslei atsako. Niekas kitas, išskyrus jį patį, šios svajonės neiškėlė kaip uždavinio, kuris turėtų jiems svarbų atsakymą. Jis buvo tasai, kuris galėjo būti arčiausiai prie jos svajonės įgyvendinimo. Tai buvo savęs paties ir jos pasitikėjimo atnaujinimo išbandymas. Tačiau jis nežinojo, kuris būdas geriausiai atitinka jį patį ir jo mylimosios poreikius. Jis tikėjo pats savimi ir abejojo, ar juo pasitikės jo mylimoji. Jis taipogi tikėjo, kad atgaivins mylimosios pasitikėjimą, bet abejojo savimi. Jeigu jis būtų beatodairiškai tikėjęs, kad mįslę išspręs įgyvendindamas šią svajonę, jis būtų paneigęs mylimosios nuoskaudas ir savo paties kaltumą. Jis nesiekė išspręsti mįslės, tačiau siekė padaryti tai, kas priklausė nuo jo valios. Išblokštasis sutelkė dėmesį į save ir kūrė gyvenimą be jokių vilčių. Kaip tik iš šios nevilties gimė jo autentiškas tikėjimas savimi. Išblokštasis išbloškė save iš pasaulio, atsisakė savo aukščiausių vilčių, kurias siejo su tikrovės faktiškumu ir pačiu savimi. Jis sprendė mįslę.
- Jeigu jis būtų akimirkai sustojęs ir viską apmąstęs blaivia galva, tikiu, kad viskas būtų kuo puikiausiai išsisprendę.
- Tu taip sakai, nes dar neišgirdai to, ką dar turiu pasakyti. - atžagariai atšovė ir tęsė toliau. - Prieš pasibaigiant darbui jis kitiems bendradarbiams su įkarščiu pasakojo apie tai, kaip vieną kartą sutiko senolį. Jį aplinkiniai laikė keistuoliu. Kai kartą ant jo nutūpė bitė, jis jos nenuvaikė, bet leido ropoti. Kitiems pasmalsavus, kodėl jis jos nenuvaiko, jis atsakė, kad jeigu Dievas leido jai nutūpti, tebūnie, leis ir nuskristi. Bendradarbiai nesuprato kodėl jis papasakojo šią istoriją ir neilgai trukus nukreipė dėmesį į kasdieniškus plepalus. Po to jį ūmai apėmė sąžinės priekaištai. Jis pasižadėjo, kad atlaikys mišias. Tikriausiai atsitiktinumas, bet jo mylimoji taipogi ruošėsi laikyti pamaldas. Į pamaldas išsiruošiau ir aš, nes norėjau įsitikinti, ar jų keliai susidurs.
- Ir? – paklausiau nežinios perkreiptu veidu.
- Nepatikėsi, - blankiai šyptelėjo ir švelniai suprunkštė, - bet jiedu buvo bažnyčioje. Iš skirtingų bažnyčios kampelių susitiko išblokštojo ir jo mylimosios žvilgsniai. Tada mane staiga apėmė svaigulys. Aš išėjau į šventorių pakvėpuoti grynu oru. Tai man pačiam buvo staigmena ir didi mįslė!
- To išblokštojo mįslė išsisprendė neįtikėtinai lengvai. - Prikandau lūpą ir užsimiršau.
- Pačios pastangos ieškoti mįslės atsakymo neturi vertės. Pastangos savaime nėra nei geros, nei blogos. – paskėsčiojo rankomis ir nusistebėdamas numykė. - Sakyk, ar mįslės atsakymo ieškojimo, kaip ir bet kokio kito dalyko, tikslas yra pačios ieškojimo pastangos?
- Ne.
- Jeigu pačios paieškos nedavė jokių vaisių arba atradome kažką, kas jau yra atrasta, tačiau to anksčiau nežinojome, neturime to vertinti. Neprotinga pastangoms suteikti daugiau svarbos negu pačiam tikslui. Tikėjimas įdėtomis pastangomis anksčiau ar vėliau bus pasmerktas žlugti. Galiausiai liks paieškų rezultatas, bet ne pačios pastangos.
- Pats rezultatas nepriklauso nuo įdėtų pastangų kiekio.
- Jeigu žmogus paieškoms įdeda daugiau pastangų negu vertas pats tikslas, jis nusivils pastangomis. Neverta tikėti, kad jeigu paieškos buvo bevaisės, tikslas buvo nevertingas. Lygiai taip pat neverta tikėti tuo, kad jeigu paieškos buvo vaisingos, tai tikslas buvo vertingas. Reikia išsižadėti tikėjimo bet kokių pastangų verte. Svarbiausia yra tai, kaip žmogaus reaguoja į pasiektus rezultatus.
- Žmogus, kuris išsikelia pastangas kaip tikslą, nesitenkins pasiektu rezultatu. Jam pasiekti tikslai niekada nebus lygiaverčiai jo įdėtoms pastangoms.
- Neretas žmogus eina keliu, kurį apšviečia žvaigždė, bet tik maža dalis seka žvaigžde, kuri apšviečia kelią. – užvertęs akis giliai atsiduso. - Apšviestieji laiko vedinuosius žvaigždės lygiaverčiais sau. Jie regi tik jų patį ėjimą keliu, bet nemato žvaigždės, kuria jie seka. Apšviestieji vediniesiems žvaigždės yra lygūs nebent tik tuo, kad sekimas viena žvaigžde iš miriadų žvaigždžių yra toks pat beprotiškas dalykas kaip betikslis ėjimas keliu, kurį apšviečia žvaigždė.
- Ar tu nori pasakyti, kad žmonės sprendžiantys mįslę, kaip kad tu sakai, apšviečia tuos, kurie gali sekti tik jos atsakymais?
- Žmogus yra naivus, jeigu mano, kad pasirinkęs kito žmogaus mįslės atsakymą, kuriam atrasti jis įdėjo daugybę vaisingų pastangų, prieis prie tų pačių išvadų. Man atrodo, kad tasai naivuolis su ne ką mažesnėmis pastangomis įrodys sau ir kitiems, kad jo tikėjimas yra tvirtas.
- Naivu, bet ne mažiau vulgaru, skirti daugiau dėmesio įrodyti jau atrastą mįslės atsakymą, bet ne ieškoti naujo.
- Galvojama, esą tai, kas atrasta, yra patvariau už tai, kas dar gali būti atrasta. Dėl nepajėgumo toliau spręsti mįslę ankstesniems mįslės atsakymo paieškos rezultatams suteikiama neprilygstamos svarbos. Tai žmonės, kurie mįslės atsakymo ieškojimą iškeitė į patogią priebėgą prie jau atrastų mįslės atsakymų. Jie neapsieina be tokių apibūdinimų kaip „amžinoji išmintis“, „ laiko patikrintos žinios“, „senųjų išminčių mokymai“, su kuriais suauga. – su giliu nuovargiu atsiduso.
- Rimtai kalbėti gali kiekvienas kvailys.
- Jeigu asilą apkraustytume senomis relikvijomis, jis galvotų, kad turi išminties ir yra garbinamas. - su susižavėjimu mirktelėjo.
- Arba kaip tas gatvės šuo, kuris vizgina uodegą ir galvoja, kad diriguoja chorui.
- Tai žmonės, kurie mano, kad yra pakankamai brandūs, kad išsigintų savo nebrandumo ir nenaivūs, kad nepastebėtų savo naivumo.
- Savimylai lengva atsigulti į purvo balą, kad per jį galėtų perlipti kitas žmogus. Jis netgi tokiu atveju jis ras sau pateisinimą. Tuo tarpu save gerbiantis žmogus perlipa per baloje atsigulusį žmogų.
- Ištraukime šią paikystę su šaknimis.
- Tu rauk šaknį, o aš sakysiu, ar tu rauni ne per giliai, - nusikvatojo Loyola. - Tai yra kvailiai, kurie yra gerai išmokyti naudotis protu, bet nieko neįrodyti. Jie galvoja, kad mąsto giliai, o visi likusieji, kurie paneigia jų mintis, iš tiesų patvirtina jų minčių gylį. Jis jiems yra tariamai nepasiekiamas. – nusivaipė pamaldžia maniera ir nusišypsojo atviru žvilgsniu. - Perdaug rimtas įsipareigojimas rimtumui parodo pernelyg nerimtą nuogąstavimą būti vertinamam nerimtai. Tie, kurie persiima idėjomis, kurios viršija jų dvasinius išteklius, tampa teatralais ir rėksmingais pedantais. Trumpiau tariant, jie tampa rimtais žmonėmis, kurie perdėm rimtai vertina gyvenimą. Kitaip tariant, tai, ko jie nepajėgia suprasti, juos nustelbia. Išmintis nėra visiems gyvenimo atvejams pritaikomas sustabarėjęs konstruktas, kuris yra išvestas iš proto arba iš gyvenimo, ir nuo jų atskirtas.
- Tik tarp mūsų, aš pats, norom nenorom, esu apsiribojęs keliais prietaringais mįslės atsakymais. Jų aš pats esu gerai neįsisavinęs. Tačiau kas sugalvojo išmislą, kad reikia apsiriboti anksčiau atrastais mįslės atsakymais?
- Ankstesnių laikų dvasios mįslės atsakymus prietaringi amžininkai kanonizavo, o vėlesnės kartos juos priėmė kaip tradiciją. - staiga susiėmė už galvos ir liūdnai nusišypsojo. - Tačiau anksčiau ar vėliau, iš mįslės atsakymo yra išsemiamos visos kūrybingosios galios. Taip jis tampa prietaru. Žmogiškoji kūryba suprantama kaip pati savaime išsekina joje glūdinčias kūrybines galias, kurias teikia mįslė. Visa žmogiškoji kūryba, kaip filosofija, religija ar mokslas, suprantama pati savaime yra nuosmukis. Kai žmogus nesprendžia mįslės, bet pasitenkina bandymais ją atspėti, jis išsemia iš jų kūrybines galias. Taip jo dvasia pamažu sustabarėja.
- Toksai Leninas neklydo sakydamas, kad komunistu galima tapti tada, kai žmogus praturtins savo atmintį žinojimu visų tų gėrybių, kurias yra sukūrusi žmonija.
- Žmoniją persmelkęs komunizmas stebina tuo, - nusistebėjęs kilstelėjo antakius, - kad jis negabaus žmogaus kūrybingumo stoką pateisina žinojimu to, kas buvo sukurta kūrybingųjų.
- Himoloje netrūksta prietaringų žmonių.
- O kur jų trūksta? - netekęs kantrybės staiga plekštelėjo sau per kaktą. - Prietaras yra žymė, kuri išsaugo savaime suprantamą mįslės atsakymą; atsakymas tampa negyvu per savęs paties izoliavimą nuo mįslės. Prietaringumas yra menkyste interpretuoti bandymai atsakyti mįslę. Visos žinios, visa išmintis ir visi dievai yra beverčiai tiek, kiek tai bandoma įtvirtinti. Tada dieviškoji išmintis eina pirma paties Dievo, priedermės eina pirma konkrečios situacijos ir sustabarėjusios žinios eina pirma nuolatos kintančios tikrovės.
- Kai rūpinamasi pačiu tikėjimu, nors neturima menkiausio supratimo apie tai, kuo tikima, tikėjimas sustabarėja kaip uola. Jis tampa tvirtas ir nepalaužiamas, nors ir nežinoma kuo tikima.
- Tie obuolgraužiai po ilgų atrojimo pastangų jau vos-ne-vos suvirškino pažinimo obuolį. - įžūliai pakėlė lūpų kampučius. - Dabar jie yra alkani, o jų žarnynas tuščias.
- Kas šį kartą juos pasotins? Ar dar liko šviežio ir lengvo maisto, kuris neapsunkintų virškinamo?
- Pažinimo obuolys buvo uždraustas, nes jis apsunkina virškinimą. – griežtai drėbtelėjo. - Viena, tai suvokti, kad anksčiau ar vėliau atrasti mįslės atsakymai išsikvėpia. Tačiau visai kas kita, tai nusivilti mįslės atsakymo ieškojimo pastangomis ir pasirinkti jau atrastą mįslės atsakymą. Jis neteikia suvokimo nei apie save, nei apie išorinį pasaulį. Prietaringų žmonių priešingybė yra autentiškas žmogus. Autentiškas žmogus yra kaip paukštis. Pakilęs paukštis regi po savimi susiliejusį pasaulio vaizdą, o virš savęs neišsemiamą dangaus gelmę. Paukštis netampa nei to, nei to dalimi. Jis skrodžia ten, kur veda jo sparnai.
- Ši laisvės našta gali būti labai sunki. - nuogąstaudamas papurčiau galvą į šonus.
- Laisvas gali būti tik vergas.
- Nejaugi?
- Niekas labiau negeidžia įsitvirtinti taip kaip vergas. - patikindamas vožtelėjo sau į krūtinę. - Žmogus aukščiausią laisvę junta tada, kai supasi sūpynėse. Kai žmogus pakyla aukščiausiai, jis junta lengvumą ir rūpestį. Jis gerai žino, kad tas trumpalaikis laisvės pojūtis kyla ne iš savęs paties, bet iš atsidavimo išorei. Laisvės pojūtis tęsiasi priklausomai nuo to, kiek jis yra palaikomas išorinėmis priemonėmis.
- Tačiau savo laisvę įsisąmoninęs žmogus pats kuria pasirinkimus ir sąlygas jiems išpildyti. - susiėmęs už galvos kurpiau mintį. - Laisvės priklausomybė nuo išorinio pasaulio nenustelbia pačios laisvės.
- Laisvėje yra daug daugiau vergiškumo negu numanome. – atkirto įžūliai atvertomis akimis. - Pasirinkimą būti nepriklausomam galima išreikšti tik vergovėje. Tikriausiai akivaizdu, kad tam, kad pati laisvė įgytų vertės, jai sukuriamos priešpriešos. Vienintelė laisvės priešprieša yra pasirinkimo laisvė.
- Kodėl?
- Pasirinkimo laisvė reiškiasi tuo, kas ją apriboja. Kitaip tariant, ji reiškiasi konkrečia gyvenimo reiškinių įvairove. Tačiau jeigu žmogus turi pasirinkimo laisvę, vadinasi, jis gali ją išreikšti melu arba pasirinkdamas būti kvailiu. – užgauliai sukrizeno ir pažvelgė stačiokišku žvilgsniu. - Tačiau melas arba buvimas kvailiu neišreiškia pačios laisvės. Pasirinkimo laisvė nebūtinai atitinka pačią laisvę.
- Žmogus turi protingai naudoti pasirinkimo laisvę, kad ji atitiktų pačią laisvę.
- Jeigu tu pasilieki prie savo požiūrio, tęskime toliau. – subaubė be gailesčio ir tęsė valiūkiškai mosuodamas rankomis. - Jeigu tu manai, kad pasirinkimo laisvė išreiškia pačią laisvę, tai žmogaus laisvę išreiškia buvimas sau pačiam tik viena iš daugelio pasirinkimo galimybių. Žmogus neretai kaip atsaką į save patį priešpastato išorinį pasaulį. Tačiau žmogus jaučiasi labiausiai įprasmintas tik tada, kai sau priešpastato patį save. – pašaipiai mostelėjo nykščiu į praeivius. - Žmogus, kaip savo paties pasirinkimo galimybė, jaučia savęs paties stoką. Žmogus sau pats būdamas pasirinkimo galimybe išpildo pasirinkimą. Jis užpildo jaučiamą stoką, tobulėja, bet nepriartėja prie savęs. Tad žmogus, kuris save patį laiko pasirinkimo galimybe, save paneigia. Tu sakai, kad žmogus yra laisvas apsiriboti pasirinkimo laisve ir iš jos kylančiu ribotu kiekiu pasirinkimų. Tačiau jeigu žmogus savęs jais neapriboja, tuo pačiu atsisako ir laisvės. – tarė oriai nusistebėjęs. - Tarkime, žmogus turi teisę mylėti. Tačiau jeigu jis šia teise nepasinaudoja, tai jis yra nelaisvas.
- Nemylintis žmogus yra nelaisvėje ko?
- Tas žmogus yra nelaisvėje trikdžių, kurie trukdo įtvirtinti meilę. – tarė ir svarstydamas ranka perbraukė kaktą. - Nelaisvę apsprendžia ne patys trikdžiai, bet tai, ko jie neleidžia pasiekti. Pasirinkimo laisvė sukuria nelaisvę. Tad argi kas nors jaučia pasitenkinimą, kai laisvę įtvirtina pasirinkimo laisve, bet ne atvirkščiai, laisve įtvirtina pasirinkimo laisvę?
- Taip laisvė paneigia save pati. – tariau užvertęs akis ir ranka dribšai mostelėdamas. - Laisvė turi eiti pirma pasirinkimo laisvės ir neturi leisti, kad ji ją nustelbtų. Visgi nėra nieko trapesnio už laisvę. Jos akivaizdoje žmogus svyruoja tarp pasirinkimo laisvės, kaip prisirišimo, ir niekuo nesaistomos pačios laisvės teigimo.
- Laisvę išreiškia ne pati pasirinkimo laisvė. – staiga iškošė kietai sučiaupęs lūpas ir tęsė žvelgdamas akylu žvilgsniu. - Laisvės esmė slypi pasirinkimo laisvės paneigime. Pačios laisvės įtvirtinimas paneigia pasirinkimo laisvę, jos vienintelę protingą realizavimosi sąlygą. Anksčiau ar vėliau laisvei bet kokios priešpriešos tampa nepakankamos. Ji atsigręžia prieš save pačią. Save įtvirtinanti laisvė paneigia pati save. Todėl pačios laisvės teigimas nėra laisvė. Kiekvienas įsitvirtinimas arba išsilaisvinimas yra nelaisvė. Tikroji laisvė nėra nei pačios laisvės, nei pasirinkimo laisvės teigimas. Mes prisirišdami negalėsime teigti pačios laisvės, o teigdami laisvę negalėsime prisirišti.
- Mes teigdami tiek laisvę, tiek prisirišimą patys to nesuvokdami paneigiame tiek laisvę, tiek prisirišimą.
- Kad būtume iš tiesų laisvi turime teigti kažką kita negu laisvė. – tarė dviprasmiškai šyptelėjęs.
- Kas tai galėtų būti?
- Žmogus ir išorinis pasaulis yra klaidingai atskiriami kaip vienas kito galimybė skleistis vienas kitam. Žmogus, kaip savo paties galimybė, deda pastangas, kad save įtvirtintų išoriniame pasaulyje arba iš jo išsilaisvintų. – tarė nuovokiai šypsodamasis ir valiūkiškai krestelėdamas galvą. - Tokie žmonės žvelgia į pasaulį tarsi pro langą, kuris yra perskirtas užuolaida. Žvilgsnis į išorinį pasaulį perskiriamas į vidų ir išorę. Pažinimas yra apribojamas vienu iš jų. Žmogų prieštaros tarp vidaus ir išorės įtvirtina, bet jo neišreiškia. Vidus turi būti suvienytas su išore ir nė vieno iš jų nereikia išskirti.
- Kokiu būdu tai padaryti?
- Tie, kas išauga iš prisirišimo ir išsilaisvinimo sukeltų prieštarų atsako į būties ir nebūties klausimą. Tačiau jie nesiryžta minti mįslės. – tvirtino į mane žvelgdamas skvarbiu žvilgsniu. - Tik išėję anapus būties ir nebūties teigimo galime minti mįslę.
- Neįmanoma! – nusistebėjęs atsišliejau. - Mes tiesiog negalime nekalbėti apie tai, kas egzistuoja, ir apie tai, ko nėra. Kalba yra tuo pažymėta.
- Mįslė nėra klausimas, todėl ji neturi atsakymo. – aiškino su kietakaktišku skrupulingumu ir žvelgė su nuogąstaujančiu žvilgsniu. - Išorinis pasaulis neturi įtakos pačios mįslės atsakymui. Mįslė neturi reiškinio, kuris būtų pakankamas būti jos atsakymu. Todėl nėra to, kas būtų įsteigęs mįslę. Jeigu žinotume tai, kas įsteigė mįslę, turėtume į tai nukreipti žvilgsnį. Tada tame ieškotume jos kilties. Tačiau žmogus yra apribotas žmogiškąja kūryba. Todėl mįslė yra apribota iš žmogaus kylančia kūryba. Mįslė yra nepažini. – šyptelėjo su gaižiai iškreipta šypsena. - Mįslė nėra nei filosofija, kaip mąstymo galimybė, nei religija, kaip tikėjimo galimybė, nei mokslas, kaip pažinimo galimybė. Ji tuo neapsiriboja. Tai yra kažkas, kame yra ir mąstymo, ir tikėjimo, ir pažinimo galimybė. Žmogui mįslė nėra būdinga taip, kaip žmogiškoji kūryba. Mįslė įsteigia žmogiškąją kūrybą, bet mįslė nėra jos dalimi. Viskas, ką žmogus daro, yra apribota žmogiškąja kūryba. Jis negali jos apeiti. Mįslė yra anapus žmogiškosios kūrybos, vadinasi, anapus būties ir nebūties.
- Mįslės ištakos klausimas taip ir lieka neatsakytas. - ilgesingai atsidusau ir vylingai pažvelgiau į jo akis. - Aišku tik viena, kad mįslė kilo ne iš paties žmogaus.
- Mįslė, nekildama iš būties ir nebūties, neturi kilties. – valiūkiškai trūktelėjo pečiais. - Paradoksalu, bet mįslė nenurodo nei į būtį, nei į nebūtį. Pati būtis yra tik prieiga prie mįslės.
- Kas gali būti svarbiau už būtį ir nebūtį ir kaip galima išeiti iš būties ir nebūties ribų? Kitaip tariant, kaip galima užklausti tai, ko nei yra, nei nėra?
- Tai padaryti nėra pajėgūs nei smalsūs dykinėtojai, nei tikėjimo riteriai, nei čiauškaliai apie medžiagą. Tai gali padaryti sfinkso pakylėtieji. – mąsliai suraukė kaktą ir pažvelgė nuovokiu žvilgsniu. - Mes atsispiriame nuo filosofijos, religijos ir mokslo, kad pakiltume iki mįslės. Tačiau mes negalime spręsti pačios mįslės. Mįslė yra slenkstis, kuriuo galime minti kažką, kas nėra mįslė. Mes galime spręsti tik tai, kas yra pažymėta mįslės.
- Kas tai galėtų būti? – atvėpiau burną ir pastačiau ausis.
- Tarkime, dailininkų nutapytuose portretuose bene dažniausiai vaizduojami žmonės, kurie yra nukreipę savo žvilgsnį į numanomą vaizdą. – tęsė ir drumstu žvilgsniu apžvelgė aikštę. - Į kur yra nukreipti žmonių žvilgsniai? Į išorę ar į juose pačiuose esančias pajautas?
- Sunku atsakyti, - žvilgtelėjau su nuostaba ir patraukiau pečiais, - kas portretuojamajam sukėlė tokias emocijas, ar išorinis pasaulis, ar jo paties patirtis.
- Negalima pasakyti, kur yra nukreiptas portretuojamojo žvilgsnis. Jis nenurodo nei į vidų, nei į išorę. – toliau aiškino su kiek netašytu skrupulingumu. - Tačiau nagrinėti tai, ką matome prieš akis, o tai gali būti tik konkreti faktinė tikrovė, yra beprasmiška. Psichologija ribojasi potyrių ribose, bet ne ties tuo, kas tuos potyrius teikia. Iš pačių potyrių kyla psichologijos klausimas. Filosofija ribojasi pasaulio teikiamos patirties ribose, bet ne ties tuo, kas yra anapus jos. Iš pačios pasaulio teikiamos patirties kyla filosofijos klausimas. Mokslas ribojasi empirinės patirties ribose, bet ne ties tuo, į ką ji nurodo. Iš pačios empirinės patirties kyla mokslo klausimas. Nors ir susitelkiama į portrete atvaizduotas pajautas ar patirtį, bet pačios pajautos ir patirtis savaime yra uždari ir abstraktūs. Taip neįmanoma aptikti to, į ką jie yra nukreipti. – tarė įžūliai žvilgtelėjęs ir kietai sučiaupęs lūpas. - Pojūčiai ir patirtis yra tik nuoroda į kažką, kas tai kildina.
- Žinoma tik viena, kad emocijų ir numanomos patirties vaizdavimas nėra portreto esmė.
- Pati emocija ir patirtis, kaip kažkas, kas turi nukreiptumą, nurodo į jos kiltį.
- Tai, kas yra apribota pačiu žmogumi, kaip pojūčiai ir patirtis, - tarė rūsčiai susiraukęs ir nukreipė žvilgsnį į šalį, - yra distancijos patosas. Tarp žmogaus ir juslinio horizonto išryškėja begalinis kontrastas.
- Tokios tapytojų drobės yra persmelktos bekraščiu, neapibrėžtu ir nuolatos kintančiu jusliniu horizontu ir nuolat atsiveriančia nežinomybės pajauta. – atsilošė ant suolelio ir ilgesingai krestelėjo galvą. - Žmogui yra artimesni dar nepažinti dalykai, bet ne tai, ką jis ligi šiol žinojo. Žmogus priima ne tiek emocijas ir patirtį, kiek nori būti tikras dėl to, į ką jos yra nukreiptos. Kitaip tariant, dėl to, kas nėra pačios emocijos ir patirtis. – linktelėjo su nuovokiu žvilgsniu. - Todėl išorinis pasaulis nėra priešiškas žmogui. Jis yra atvirumo ir atsinaujinančio gyvenimo galimybė. Tai žmogus, susitelkdamas ties savo ribotais pojūčiais ir patirtimi ir iš jų kildindamas išorinį pasaulį, jam tapo uždaras.
- Vis dėl to, - pratariau kiek krestelėjęs galvą, - mes net negalime numanyti į ką tai yra nukreipta.
- Mes negalėdami žinoti to, apie ką kalbame, bet norėdami apie tai kažką pasakyti, turime rasti tinkamą prieigą. – kalbėjo su mąsliai primerktomis akimis. - Mes negalime žinoti, kas gali būti tai, į ką yra nukreipta pajauta arba patirtis. Tačiau tai yra pajautos arba patirties šaltinis ir teikia daugiau tikrumo. Kitaip tariant, pačios pajautos ir patirtis nėra tikresnės už tai, į ką jos nurodo.
- Taigi tai, - atitariau spoksodamas drumstu žvilgsniu, - kas yra, yra labiau abejotina už tai, ko buvimas yra abejotinas. Tai, ko nei yra, nei nėra kelia didesnį tikrumą negu tai, kas yra.
- Pajautos ir patirtis yra to išvestinis dalykas. Jas galėsime suprasti tiek, kiek suprasime jų pagrindą, tai, iš kur jos kilo. – staiga pagrūmojo smiliumi ir tūžmingai šyptelėjo. - Žmogus turi sau pats atsakyti į klausimą, kas gali sukelti pavaizduotą pajautą arba patirtį.
- Žmogaus supratimo akiratyje atsiveria tik pajautos ir patirtis, bet ne jų pagrindas. – spoksojau iš padilbų kvočiančiu žvilgsniu. - Tad ar galėsime deramai suprasti pajautas ir patirtį, jeigu nesuprasime kas yra jų pagrindas?
- Žmogus negali būti tikras, kur yra nukreiptas portretuojamojo žvilgsnis. Portretuojamasis žvelgia į vaizdą, kuris nėra prieinamas stebėtojo suvokimui. – dėbsojo kvočiančiu, kiek abejojančiu žvilgsniu. - Viena vertus, prieš žmogaus akis atsiveria tuštuma. Kita vertus, ji slepia vaizdą. Vaizdas eina prieš būtį ir nebūtį ir tai negali būt jo matu.
- Kaip žinoti tai, ką atvaizduoti, jeigu negalime netgi įsivaizduoti vaizdo?
- Stebėtojas nukreipia savo vaizduotę į tuštumą. Jis savo žvilgsnį nukreipia ten, kur yra nukreiptas portretuojamojo žvilgsnis, kad jis įžvelgtų nei tai, kas yra, nei tai, ko nėra. – tarė dviprasmiškai šyptelėdamas. - Toji tuštuma, į kurią stebėtojas nukreipia žvilgsnį, slepia vaizdą be pavidalo. Prieš atvaizdą, prieš tai, ką išvystame, eina vaizdas. Žmogaus vaizduotės paskirtis yra iš tuštumos ištraukti vaizdą.
- Betgi žmogus negali iš tuštumos ištraukti vaizdo tokio, koks jis yra.
- Žmogus remdamasis vaizduote sukuria atvaizdą. Jis blankiai atliepia patį vaizdą. – kalbėjo kiek suraukęs antakius ir su susirūpinimu. - Tuščia vazos ertmė sukuria liejimo galimybę. Lygiai taip pat Dorianas Grėjus savo paties portrete įžvelgė savo paties esmę. Tai yra kuriančiosios tuštumos liudytojai. Išorinis pasaulis yra tuštuma, kurią žmogus atskleidžia savo vaizduote. Išorinio pasaulio beribiškumas atsiveria prieš kuriančiojo žmogaus vaizduotės paletę.
Mūsų dėmesį staiga atkreipė visai čia pat stūksojęs kino teatras. Į kino teatrą plūstelėjo praeiviai pasižiūrėti naujo filmo premjeros. Dauguma praeivių didžiai mėgo kiną. Tačiau jie nepasižymėjo išrankiu skoniu. Praeivių sraute buvo matyti jaunų porelių. Joms pats filmas nerūpėjo. Jame taipogi buvo ir gyvenimo nuovargio prispaustos šeimos. Jos ieškojo atsipalaidavimo. Jie žiūrėdavo kiną ir persisotindavo vaizdiniais, kurie keitė vienas kitą be nuoseklios sekos. Jeigu tai įvykdavo daug anksčiau, jie pradėdavo nuobodžiauti ir galvas nudelbdavo į savo mobiliuosius telefonus. Juose jie atrasdavo ne ką mažesnę vaizdinių įvairovę. Jiems išėjus vaizdai dar kurį laiką keitė vienas kitą. Galiausiai jie nusėdo į protą. Paskirų vaizdų gausa praeivių manieroms suteikė abejingumo įspūdį. Jie ėjo gatve, bet jų žingsniai neturėjo svorio. Jų žingsniai juos vedė ne per prieš juos nusidriekusią gatvę, bet per jų protuose susimaišiusius vaizdus.
- Dauguma žmonių gyvena tam, kad paslėptų savo tuštumą, bet ne tam, kad ją atskleistų. – nuogąstaudamas prikandau lūpą. - Paslėpti tuštumą yra gyvenimo proza.
- Mįslė sprendžiama, kada žmogaus vidus ir pasaulio išorė sutelkiami draugėn, kada sunku atskirti, ar vyrauja žmogus, ar išorinis pasaulis.
- Kokiu būdu tai galima padaryti?
- Tai lemia vaizduotė, kuri nėra apribota išoriniu pasauliu. – tvirtindamas taikingai nusišypsojo. - Tarkime, sustojęs laikrodis nenurodo į praėjusį laiką, bet į šiuo metu vertinančiojo vaizduotę. – linktelėdamas parodė į savo širdį. - Žmogus spėlioja, kas galėjo įvykti tuo metu, kad laikrodis galėjo sustoti. Pats laikrodis yra prasta nuoroda į jo sustojimą lėmusią baigtį. Žmogaus vaizduotei daugiau svarbos turi pats numanomas įvykis, kuris lėmė laikrodžio sustojimą, bet ne pats laikrodis. Sustojęs laikrodis nenurodo nei į dieną, nei į naktį. Todėl sustojimo priežastis nėra nei diena, nei naktis.
- Mes taipogi negalime nuspręsti, ar laikrodžio sustojimą įtakojo žmogus. – tariau suglumęs ir su nemąžtančia abejone. - Galbūt tai įtakojo gamtinės sąlygos.
- Vaizdas neturi nieko bendra su išorinio pasaulio tikrove. – tęsė patogiau įsitaisydamas ir kiek pasirąžydamas. - Paprastai galvojama, kad vaizdas yra išvestinis reiškinio atributas. Manoma, kad vaizdo paskirtis nėra kas kita kaip pats reiškinio atvaizdavimas. Taip vaizdas apgaulingai kildinamas iš išorinio pasaulio reiškinių atvaizdavimo. Iš atvaizdavimo išvestas vaizdas yra ne kas kita kaip nepagrįsta pretenzija vaizdą kildinti iš atvaizdavimo. Pats vaizdas nėra tai, kas atvaizduota. Priešingu atveju klaidingai teigtume, kad pajautomis galima atvaizduoti tai, kas jas sukėlė. Priešingai, vaizdas eina pirma reiškinio ir jo atvaizdavimo. – išsiblaškęs susiėmė už galvos ir atsidusdamas papurtė. - Vaizdas eina pirma atvaizdavimo. Antraip teigtume, esą plaktuką sukūrė plakimas, o keptuvę kepimas. Išorinio pasaulio reiškinių atvaizdavimas yra išvestinės vaizdo formos. Kaip iš plaktuko išvedamas plakimas, taip iš vaizdo išvedamas vaizdavimas. Plaktuko plakimas yra nukreiptas į daiktus. Lygiai taip pat vaizdo vaizdavimas yra nukreiptas į daiktus. Paties vaizdo neįmanoma atvaizduoti. Įmanoma tik atvaizduoti išorinio pasaulio reiškinius. Prieš vaizdą nėra to, ką būtų galima atvaizduoti. Todėl vaizdo paskirtis nėra atvaizdavimas. Vaizdas neatvaizduoja ir jis pats nėra atvaizduojamas. Vaizdas nepriklauso nuo atvaizdavimo. Tai išorinio pasaulio reiškiniai yra kildinami iš atvaizdavimo. Tai, kas egzistuoja, yra išvedama iš atvaizdavimo. Vaizdas eina pirma to, kas egzistuoja.
- Vaizduotė eina pirma suvokimo. - susipratęs aiktelėjau iš nuostabos.
- Tai yra distancijos patosas. Jis pakylėja virš išorinio pasaulio. – tęsė atitardamas su svajingu ilgesiu. - Kai išorinis pasaulis nutolsta ir atsitapatinama nuo jo reiškinių, jis tampa pavaldus metaforų kūrybai.
- Kas yra tos metaforos?
- Metafora, tai žmogaus vaizduotės sutelkti paskiri pasaulio atvaizdai į vientisą vaizdą. Tai žmogus gali tik įsivaizduoti. – aiškino ištęsdamas ilgesingu atodūsiu. - Taip mįslė įgyja apibrėžtumo. Vaizduotės kuriamomis vizijomis ištrykšta mįslės versmė. Taip mįslei suteikiamas žmogui būdingas atsakas. Metafora yra žmogui būdingas atsakas į mįslę. Augustinas skyrė visą knygą apmąstymams apie laiką. Tačiau jis neatsakė kas yra laikas. „Kol apie jį manęs neklausia – žinau, o kai noriu klausiančiam paaiškinti – nežinau. “ Augustinas kalbėdamas apie laiką kalbėjo ne apie patį laiką. Jis kalbėjo apie kažką kita, kas nebuvo pats laikas. Jis sutelkęs paskirus atvaizdus sukūrė laiko metaforą. Metafora, kaip sutelkti paskiri pasaulio vaizdai, kildina laiką, bet ne laikas kildina metaforą. Mįslei spręsti pasitelkiamos išorinio pasaulio metaforos. Taip kalbama apie tai, ko nei yra, nei nėra. Būtis ir nebūtis nėra jų pačių užklausimas. Tai yra mįslės metafora. Visa, kas būva ir nebūva, yra mįslės metafora. – patenkintas savimi nusišypsojo, tarsi neieškotų pritarimo. -Paprasčiau tariant, konkretumas palenkiamas tam, kas nėra konkretu.
- Kai kurių žmonių vaizduotės paletė yra tokia skurdi, kad jie neskiria kūrybinės ekstazės nuo liguistos haliucinacijos. – tariau kiek suglumęs ir mąsliai susiraukiau. - Todėl jie nepelnytai nuvertina vaizduotės svarbą pasaulio pažinime.
- Tai žmonės, kurie nukreipia savo žvilgsnį nuo mįslės. – užvertė akis ir prunkštelėjo. - Metafora kaip atsakas mįslei nukreipia vaizduotę į atsaku atvaizduojamus išorinio pasaulio reiškinius. – tęsė pasipiktinęs ir suirzęs. - Mokslas susitelkia į paskirus atvaizdus. Jis tuo apriboja pažinimą. Iš atvaizdavimo kyla klausimai, nes klausiama kas yra atvaizduota. Galima kelti klausimą tik pažvelgus į platųjį pasaulio horizontą. Tarkime, iš pradžių pamatome, kaip gatve žengia praeiviai. Tai turėdami prieš savo akis galime kelti klausimą, ar pats ėjimas turi tikslą. Klausdami, ar praeiviai eina turėdami tikslą, kreipiame žvilgsnį į konkretų klausimą. Žmogus daugiau ar mažiau žino, kad klausimas turi konkretų atsakymą. Išorinio pasaulio keliamą neaiškumą išsemia klausimas. Jis išsitenka atvaizduojamų reiškinių ribose. Tačiau savaime suvokiami mįslės atsakymai sustabarėja ir netenka mįslės teikiamų kūrybinių galių. Taip nebent yra nuraminama pažįstančiojo sąžinė. Išorinio pasaulio reiškinys, išskirtas iš visumos, nesuteikia pažinimo. Taip suvokimas turėtų spragų, būtų supleišėtas ir klaidžiotų prie paskirų reiškinių. Jeigu atvaizdas nurodytų į paskirus reiškinius, jų negalėtume sutelkti draugėn, kurti metaforos ir spręsti mįslės. Atvaizdai yra nukreipti ne į išorinio pasaulio reiškinius, bet į mįslę. Vaizduotė sutelkia atvaizdus draugėn ir taip sukuria metaforą. Ja sprendžiama mįslė. Menas yra gamtos filosofija.
- Tikruoju pasaulio kūrimu, kaip man atrodo, užsiima mitų kūrėjai.
- Ar tu prieš? – papriekaištavo krestelėdamas galvą.
- Kad ir kaip ten bebūtų, aš noriu tikėti, kad mitas pasitarnaus žmogui spręsti mįslę.
- Mitas yra reikšminga mįslės sprendimo dalis. – patikino raminančiu šyptelėjimu. - Ar tu žinai kas yra mitas?
- Tai yra naivaus žmogaus proto sukurtos istorijos, - tariau jausdamas šiokį tokį apmaudą, - kurios skirtos paaiškinti jo protui neprieinamus dalykus.
- Mitas yra išgryninta pasaulio metafora. Ji priartina prie to, kas yra anapus pačios metaforos – mįslės. Mitas išbaigia žmogiškąją kūrybą ir yra autentiškumo versmė. Jis išlaiko pirmapradį mįslės proveržį.
- Dabar galime spręsti pasaulio sukūrimo mįslę kurdami išorinio pasaulio metaforą.
- Ar tu dabar jautiesi pajėgus spręsti mįslę?
- Aš paseksiu žmogaus mitą.
- Gerai. - mąsliai primerkęs akis ir nunarinęs galvą klausėsi.
- Senų senovėje, Afrikoje buvo tinkamos gamtinės sąlygos veiklos pažangai. Todėl apart iki tol paplitusių medžioklės, gyvulininkystės ir rankiojimo - pradėjo plisti žemdirbystė. Žemdirbystė buvo labai pažangus ir naudingas dalykas, todėl netrukus ji paplito. Įvairiuose žemės kraštuose atsirado javų augintojų bendruomenių. Maisto išteklių buvo pagaminama daugiau negu buvo sunaudojama. Todėl žemdirbystė sukėlė žemės ūkio produktų perteklių. Nuolatinė pastanga kaupti maisto perteklių, kovos dėl išteklių ir teritorijų išugdė kitas grupes nurungti padedančių bruožų, tokių kaip bendruomeniškumas ir priešiškumas kitoms bendruomenėms. Kaip sektini pavyzdžiai buvo iškeliami gimtojoje vietoje priimtini buvimo būdai. Nepriimtina buvo laikoma tai, kas nebuvo apribota bendruomeninėmis patirtimis. Buvo susitapatinama su tais, kurie turėjo bendrų bruožų ir atsiribojama nuo grupės besiskiriančių. Taip buvo išugdyta atsakomybė gamybos pertekliui. Jo stoka rodė nepakankamą pagarbą tiek sau, tiek bendruomenei. Reikėjo, kad kažkas būtų atsakingas už perteklių. Į jį pretendavo „vadybininkų“ sluoksnis – žyniai, tie „išminčiai raštininkai, pačių dievų senieji įpėdiniai“. Kad žyniai galėtų lengviau valdyti didelį žemės derlių reikėjo bendros ženklų sistemos. Ta ženklų sistema tapo raštas. Žyniai, tarpusavyje komunikavę ypatinga ir visiems neprieinama ženklų kalba, darbininkijai kėlė pagarbią baimę ir jaudulį. Tarp žynių ir paprastų darbininkų atsivėrė neperšokama praraja. Taip ilgainiui praktiškas rašto pobūdis pasikeitė. Žodis, buvęs nuoroda į daiktą, atsiskyrė nuo juslinio horizonto ir tapo abstrakčiu. Raštas kilo iš pragmatinių paskatų, bet raštas pats savaime nebuvo pragmatinis. Žodis ėjo pirma daikto ir jį įprasmino. Taipgi iš juslinio horizonto atsirado pagoniškų dievų perspektyva. Ji išsikristalizavo regimųjų stabų pavidalu. Senovės skulptorius Feidijus sukūrė vieną iš septynių pasaulio stebuklų - Dziauso statulą ne pagal juslinį modelį, bet įsivaizdavęs jo pavidalą, per kurį jis galėtų apsireikšti. Kaip žodis buvo sukurtas dėl pragmatinių paskatų, bet nebuvo pragmatinis, taip antgamtiniai reiškiniai buvo žemiškųjų analogas. Tačiau toli gražu jie nebuvo tokie antgamtiniai. Buvo tikima, kad gamtą yra persmelkęs Žodis ir Tikslas. Kitaip tariant, žaibas yra leidžiamas todėl, kad jį sąmoningai ir racionaliai paleidžia antgamtinė būtybė. Sąmoninga ir racionali antgamtinė būtybė nustatydavo griežtas gamtos ribas, o peržengusiuosius nustatytą saiką bausdavo. Ji buvo anapus juslinio horizonto ir galėjo stebėti gyvuosius, o jiems prasikaltus nubausti. Šis antgamtinės būtybės sąmoningumas ir tiesioginis kišimasis į gyvenimą kėlė gilių giliausią baimę. Ji peržengė įprasto suvokimo ribas. Ilgainiui antgamtinės būtybės sąmoningumas ir racionalumas atsiskyrė ir įgavo savarankiškumą. Taip susiformavo du skirtingi požiūriai į išorinį pasaulį. Pirmasis požiūris buvo tas, kad anapus juslinio horizonto yra sąmoninga transcendentinė būtybė. Jos grynasis sąmoningumas apsprendė tai, kad ji yra asmenybė. Kadangi ši asmenybė nebuvo priklausoma nuo racionalumo, ji buvo tapatinama su meile bei jos išmintimi. Ji atsiliepdavo į tuos, kurie kaip nieką kitą vertino meilę. Antrasis požiūris buvo tas, kad gamtą valdo beasmenio proto sukurti racionalūs dėsniai. Jie grindžia juslinį pasaulį. Pasaulį buvo galima paaiškinti pagal racionalius apskaičiavimus, nes „Filosofija yra surašyta didžiojoje knygoje, kuri visuomet atversta prieš mūsų akis, - Visatoje. “ Ji atsiliepdavo į tuos, kurie kaip nieką kitą vertino protą. Su nepalenkiama jėga buvo šlykštimasi tais, kurie peržengdavo saiką ir nepaisė idealių proporcijų. Trumpiau tariant, iš juslinio horizonto buvo panaikinti visi stabai, bet jie tapo nematomi. Jie buvo perkelti į dvasinį horizontą. Tiek tikėjimas, tiek mokslas tapo metafizine turgaviete. Ten visi vieni su kitais atkakliai konkuravo dėl valdžios ir galios. Tikėjimas ir mokslas buvo dvi vienos monetos, kurios vertė priklausė nuo susitarimo, pusės. Šioje turgavietėje vyko, leisiu sau pajuokauti, stabų rinka. Darbininkija, kuri neišsiskyrė didelėmis materialaus kapitalo sąnaudomis, tai atpirko metafizinėmis vertėmis. Šios dangiškosios vertės pasižymėjo tuo, kad jos buvo pavaldžios toms pačioms taisyklėms, kurios galiojo materialiam kapitalui: jį turi ir paskirsto tik išrinktieji. Kas turėjo pakankamai materialaus kapitalo, tie konkuravo tarpusavyje. Tie, kurie jo neturėjo, pateko į metafizinę turgavietę, kur „sielų laukia sunkios ir įtemptos varžybos dėl Jo“. Abi pusės turėjo nuosavą rinkos nišą ir save įprasmino. Jeigu būtų nebuvę materialaus kapitalo pakaitalo, vargšai būtų išžudę turtuolius. Palaipsniui silpnėjant religijos ir pasaulietinio gyvenimo įtampai religija išėjo iš pati savęs, derinosi ir prisitaikė prie pasaulietinio gyvenimo. Gramatinė kalba persipynė su tiksliųjų mokslų kalba. Tada, kai nebuvo nustatyta aiškios ribos tarp religijos ir pasaulietinio gyvenimo, buvo sugrįžta prie pagonybės. Tada antgamtinei būtybei buvo iš naujo sugrąžinta jos sąmoningumas ir racionalumas. Plečiantis pasaulietinio gyvenimo tvarkai plėtėsi abejonės ir piktžodžiavimai tiek tikėjimo, tiek mokslo srityje. Tais išsivadėjusių sielų laikais, kai regimybė tapo nepatikima dėl tvirtų jos vertinimo kriterijų praradimo, buvo patogu suvesti tam tikrą idėją į privilegijuotą ir nekvestionuojamą absoliutų centrą. Jis įgavo prigimties, įstatymo arba visus gyvenimo reiškinius apjungusios tikrovės pavidalą. To nesilaikymas žmogui nešė siaubą į širdį, verksmą ir dantų griežimą. Tada pasaulis sukosi pašėlusiu žingsnio ritmu, tarsi savimi nusivylęs šokėjas, kuris vienu šokio žingsniu palaidoja praeitį, kitu sudrebina dabartį ir dar kitu sudrumsčia ateitį. Jis taip pasiekia aukščiausių pasiekimų, bet nepaisant to žino, kad tai jam nesuteiks jokios laimės. Iš nuovargio buvo iš naujo sugrįžta prie žemės ir prie atvirumo jai. Žemė buvo išgryninta nuo tikėjimo ir mokslo „nebūtinų priedų“ ir persiėmė sentimentų žemei idėjomis. Galop joje suvešėjo dykvietė. Vakarai jau parašė praėjusių amžių testamentą.
- Tikrai! – Jis apstulbęs ir su nuostaba sekęs mano žodžius aiktelėjo. - Atskleisk, ką tu tuo norėjai pasakyti.
- Tai, ką žmogus ilgą laiką kūrė ir puoselėjo, ir tai, kas jo manymu jį darė žmogumi, nebuvo pakankama. – iš mano lūpų išsprūdo netramdomas šypsnis. - Jis iš paties savęs išsėmė savo kūrybines galias ir save padarė karikatūra. Žmogus užgimė sulig šio suvokimo užmiršimu. Jis mirė sulig suvokimo renesansu, kad žmogus yra tik vienas iš begalės atsakų mįslei.
Aš nepastebėjau kaip sutemos apgaubė dangų ir įsižiebė naktiniai gatvės žibintai. Dienos eismas, kada praeiviai be krypties klaidžioja po aikštę, kuri jiems yra įstrigusi į atmintį, virto naktiniu eismu. Tai dieną ramybės neradusių žmonių eismas. Dvelkė ramus vakarinis brizas. Kai kur šalia mūsų pasigirsdavo paskiros paukščių čiulbesio natos, tarsi būtų ilgą laiką brandintos tylos celėje, dabar nakties tyloje skambėjusios kaip muzika. Aš tik tada pamačiau, kad Loyolos kontūrai, kurie ligi šiol skendėjo vakarinėje prieblandoje, įgavo stulbinantį tviskėjimą.
- Aš paseksiu mitą apie pasaulio sukūrimą.
- Gerai.
- Kitados puodžius išliejo bronzinę vazą. Jis ją išmargino įvairiausiais raštais. Jis jos tuščią ertmę užpildė gėlais vandenimis ir įmetė pora sėklelių. Visa tai paliko, kad saulė juos prisodrintų savo šviesa. Neilgai trukus vazoje išsprogo kaip pumpurai du žmonės. Jiedu regėjo iš dangaus krintančią šviesą, bet nematė savo atvaizdo. Jiems užteko plūduriuoti ir stebėti virš jų šviečiančią saulę. Vieną kartą anapus vazos pradėjo vėzdu skalambyti vazą įvairiausiais skambesio tonais. Kartkartėmis per vazos viršų perlėkdavo kibirkštys. Jos nukreipė jų žvilgsnį nuo aukštybių, kur švietė saulė. Jos viliojo atsivėrusiomis horizonto platumomis. Jiedu pradėjo drumsti vandenį. Vaza įsisiūbavo ir nukritusi sudužo. Jiedu nebuvo pratę žvelgti į save. Todėl nieko nelaukę išsirankiojo sau patikusias šukes ir jas iškėlė iki padangių. Tada jie jomis skalambijo ir išgavo kibirkštis, kad kitas susigundytų jo šuke. Jie laikėsi atkakliai. Galiausiai jie suprato, kad to nepakaks. Jie nusilipdė naują vazą pagal savosios šukelės raštą. Jie į ją kas sau įlipo ir buvo kaip kadaise. Tada pasirodė kalėjas ir vėl pradėjo skalambyti vazą. Per vazos viršų pažiro kibirkštys. Tačiau jiedu daugiau nebesusigundė tuo, kas slypėjo anapus vazos. Jie įtarė vienas kitą.
- Tai nevykęs mitas. – prunkštelėjau tiek su nepasitenkinimu, tiek su nusistebėjimu. - Aš nieko nesupratau.
- Po perkūnais, – gailiai nusiviepė. - viskas buvo ne taip!
- Kažką praleidai?
- Taip.
- Hėhė! Kad Dievas kurdamas pasaulį praleido pro akis tokį besmegenį, irgi neabejotina. – pasivaipiau pamaldžia maniera. - Deja!
- Nesikeiksnok ir klausykis. – staiga nudelbė galvą ir mosavo smiliumi, kad susikauptų. - Kitados puodžius išliejo bronzinę vazą. Jis ją išmargino įvairiausiais raštais, pripildė gėlais vandenimis ir į ją įmetė pora sėklelių. Sėklelės beregint sunoko ir iš jų išaugo du žmonės. Kiti žmonės vazą sudaužė ir išsigraibstė gražiausią raštą turinčias vazos šukeles. Vieni iš jų buvo jau sukriošę, gyvenantys praeitimi ir ateinančia mirtimi. Kiti buvo jauni, žengiantys pirmuosius netvirtus gyvenimo žingsnius. Jie paskelbė, kad jų turima šukelė yra arčiausiai vazos pirmavaizdžio. Vieni tai teisino išskirtine šukelės rašto forma, o kiti šukelės dydžiu arba forma. Kiti nusilipdė naują vazą pagal savosios šukelės raštą. Tarp jų buvo ir tiedu žmonės, kurie buvo vazoje. Kiekvienas žmogus tikėjo savo šukelės verte. Tačiau jie taipogi ieškojo šios vertės šalininkų, kad sujungtų kelias arba keliolika šukelių, kurios anksčiau buvo viena kitos dalimi. Taip šukelių raštas ir forma įgaudavo daug konkretesnę, daug kontrastingesnę ir gražesnę formą. Tie žmonės buvo panašūs į keturis draugužius, kurie iš skirtingų pusių stumia didžiulį akmenį. Nė vienas iš jų nenutuokė kas buvo kitoje akmens pusėje, bet vis tiek stūmė. Pirmajam kilo klausimas „kodėl mes sudaužėme vazą? “, antrajam „kodėl mes išsigraibstėme vazos šukeles? “, trečiajam „kodėl mums nepakako turėti vazos šukelę? “ ir ketvirtajam „ar mes esame pajėgūs sujungti turimas šukeles į vazą ir į ją supilti likusias vandens atsargas? “ Tačiau jie nepaisė savo abejonių ir vis tiek stūmė uolą.
- Dabar tu man atskleisk, - tariau žvelgdamas su šiokia tokia pašaipa, - ką tu tuo norėjai pasakyti.
- Vienintelis būties ir nebūties mįslės atsakas yra autentiškumo metafora. – tarė su iškilniu orumu ir patenkintas savimi. - Šią mįslę galime spręsti tik savo pačių gyvenimu. Tačiau įminta mįslė nurodo į kitą mįslę. Autentiškumas kaip būties ir nebūties mįslės atsakas kelia autentiškumo mįslę. Autentiškumas dar turi būti peržengtas. Autentiškumas yra tik viena iš daugelio mįslės metaforų.
- Būties ir nebūties mįslės atsakas yra autentiškumas. – pritardamas kilstelėjau antakius ir nežymiai linktelėjau. - Autentiškumo mįslės atsakas yra...
Loyolą persmelkė įžūli ramybė, ant jo kaktos susiraitė rūpesčio raukšlės. Jis pasimuistė, ruošėsi netaręs nė žodžio atsistoti ir išeiti. Tačiau jis sėdėjo it įkaltas ir nudelbęs galvą į žemę kažką tyliai sau po nosimi šnibždėjo. Naktinio žibinto gaisai, kurie metė ant Loyolos blyškų šešėlį, jo veidui suteikė rūstumo įspūdį.
- Kažkas atsitiko? – paklausiau drąsiai su man nebūdingu rūpesčiu.
- Ar mes dar turime viskio?
- Baigėsi, - aš paėmiau butelį ir iškračiau paskutinius lašus sau į gerklę.
- Jau baigėsi viskis? - atžagariai paklausė jis. - Daugiau nė žodžio!
- Prasitark bent žodeliu, - aš šyptelėjau dviprasmiškai: viena vertus, aš žinojau, kad žmogus turi pats atsidurti mįslės akivaizdoje, ir buvau tuo susirūpinęs. Kita vertus, norėjau pasmalsauti, ką jis apie tai galvoja.
- Tam, kad aš galėčiau suderinti gyvenimą, religiją ir kūrybą, man reikėjo turėti juos visus pranokstančių užmojų. - rūsčiai dėbčiojo į mane iš padilbų. - Anksčiau visa tai, ko aš ieškojau ir maniausi geidžiąs, išsprūdo iš mano rankų. Ankstesniųjų ieškojimų suteikta saldi abejonė apkartino būsimuosius, dar nepažintus geidulius. Dabar aš nieko nebenoriu. Man liko prarastas laikas ir autentiškumo mįslė. – giliai atsidusęs su gėla papurtė galvą. - Štai tokia mano gyvenimo ir jo supratimo istorija. Tačiau įsimink, tai nėra pati tiesa.
- Jau sutemo, o mūsų viskis pasibaigė. – tariau kiek pasirąžęs ir skaniai žiovaudamas, - Tikriausiai mums jau laikas skirtis.
- Viskis prasiskverbė į mūsų kraują, o grėsli naktis sutvilkys mūsų sielą.
- Aš visai pamiršau paklausti tavo vardo.
- Gerbiamasis, susipažinkite, - kreipėsi su pavėpusiu veidu ir drumstu žvilgsniu, - čia Thessalonius Loyola, bet tau leidžiu mane vadinti Loyola.
- Bet juk tu ir esi Loyola.
- Matote, - bukai žvelgdamas švebeldžiavo, - prisistatydamas jaučiuosi kaip nesavas. Nebėra viskio?
- Tik niekis.
- Ką gi, metas sugrįžti iš ten, kur mes pradėjome ir taip bergždžią gyvenimo kelionę – į niekį.
- Kur galėčiau vėl tave surasti?
- Tu mane jau atradai. Tau bus sunkiau mane prarasti, - jo akys sužibėjo tarsi gražus deimantas, kuris atspindi meistriškai išgaląsto kalavijo ašmenis.
- Aš vienu metu apgailestauju ir džiaugiuosi, kad tavęs daugiau nematysiu. – tariau su virpančiomis lūpomis ir žvelgdamas su sudrėkusiomis akimis. - Ašaros, kurias tu man sukelsi, kai aš kaskart prisiminsiu tave, o galbūt ir įsivaizduosiu, užgoš šio skurdaus pasaulio horizontą.
- Eikš, netikėli, apsikabinkime. – paragino kreivai šypsodamasis ir vėpsodamas buku žvilgsniu. - Galbūt taip vienas kitam neperduosime išminties, bet viliuosi, kad kažkas mumyse pasiliks, ką mes jausime dar ilgą laiką, ir išgyvensime su vis nauju polėkiu ir kūrybiniu žaismu.
Mudu prieš išsiskirdami apsikabinome, paplekšnojome vienas kitam per petį, kas su sveikata, kas tik su polėkiu. Tada mes neatsigręždami nuėjome kas sau palei gatvės žibintų metamus šviesos gaisus. Aš eidamas žvelgiau į sielą veriančia tyla pažabotą naktinį dangų ir jame pasklidusias šviesos nuolaužas. Aš mąsčiau, kad užbaigiau vieną iš daugybės savo nevykusių gyvenimo tarpsnių. Aš nuoširdžiai stebėjausi, kad į mane pirmą kartą gyvenime atsigręžė man lygiavertis žmogus, kaip Loyola pasakytų priešas, ir spjovė į mano veidą ne mano sielą stingdantį sustabarėjusių idėjų spjūvį, bet mano gorgonišką ir dvilypę prigimtį pažabojusį spjūvį.