Aš – nauja pakerė

Upė man, tarsi žmogus atgulęs, šypso,
Primena vienuolį, kartais juodą kipšą.

Gundo glaustis, kai gegužio slėniai žydi –
Sodriai jos tėkmėj sušvysčioja pavydas.

Krantas apvynioja upės šiltą siela,
Karklais ir žolynais ji vešliai apžėlus.

Keras po žeme – į gelmę ir į tamsą,
Jo gėrybėm džiaugsiuos kol visai pasensiu.

Aš – nauja, iš potvynio išslydus,
Aš – viena – nei džiaugsmo, nei pavydo.

Šaknys dar maitina nekaltybę baltą,
Į pasaulį erdvų neseniai pakeltą.