. . . . .

drėgnos glamonės lūpom prabėgo
  tarsi lietum išplovė širdį
tarsi liūtim išmušė duobes
  kurių jau niekaip nebeužpildyt
virpesys rankų ant kaklo liko
  liko delne dūžiai širdies
šiltoj paklodėj - šešėlis Tavo
  kurio niekaip nebepaliest
raidės ugninės sieloj liepsnoja -
  Tavo laiškai neišsiusti
degina sielą deginą širdį
  visi jausmai neištarti