Apie liną

Eina metai - net šimtmečiai.
Keičiasi žmonės ir mados.
Kad ir kaip būtų keista:
vėl „karaliauja“ linelis.
Į laukus dangaus mėliu nugula.
Ne rankom - mašinom jį rauna,
kloja ant dirvos  rudenį,
o paskui: kulia, merkia į linmarkas,
mindo mintuvais, verpia, ir drobes audžia.
O drobių balčiausių rietimai
visokiausiom spalvom nudažyti:
puošiasi linu merginos ir vyrai.
Linas linksmas – jis reikalingas, jis švyti.
Ant podiumo, tarp šilkų ir nailonų,
lino drobės, bene, gražiausios.