Marškiniai

Iš pluošto šviesos iš baltos lino sielos
senovinėm staklėmis audė per naktį man
švarią dieną audėjos
kai rytas išbrėško
man davė vandens nusiprausti ir rankšluostį šiurkštų
skruostus delčios išsitrinti

taip paneri veidą į dubenį šalto vandens
pasemto iš požeminių gelmių
kad net gelia
net atima žadą
taip rankšluosčiu šiurkščiu trini kol skruostai įkaista
ir stovi nelyg apkalbėtas

O pameni, kaip atnešdavai sekmadienio rytą
dar šiltus baltinius, kad įsirangyčiau?

plaukus sušukuodavai drėgnomis šukomis –
visas į tėvą, sakydavai.

O prisimeni – klausinėdavau, kodėl tokios ilgos
rankovės, kodėl tokios ilgos
rankovės?

Glostydavai veidą,
ramindavai:

– Tam, kad mane stipriau apkabintum, –
kartodavai,

kad greičiau iškentėtume pilnatį
ilgomis naktimis.

Iš akių mačiau – melavai.

O prisimeni, kai katė sykį atnešė
virtuvėn spurdantį balandį dantyse?

Ėmei klykt, o aš išplėšiau,
slaugiau jį,

vieną dieną nesakęs paleidau.

Prisipažink – tu bijai, kad
vieną dieną imsiu ir aš
išskrisiu plasnodamas
savo ilgomis
marškinių rankovėmis

Tu bijai... gal todėl surišai
jas
už nugaros