Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tai įvyko šių metų žiemos pradžioje. Po darbo užsukau į barą, užsisakiau du stipriausio alaus stiklus ir atsisėdau atokiau nuo girtų pašnekėsių. Tuomet turėjau tokią tradiciją – kiekvieną trečiadienį tame bare išgerti keturis bokalus alaus: du užsisakyti iš karto, tada dar vieną ir prieš išeinant paskutinį. Ten man patiko, nes buvo galima rūkyti viduje. Galvoje turėjau susidaręs schemą: bokalas, cigaretė, bokalas, cigaretė, bokalas, cigaretė, cigaretė, bokalas, cigaretė, sąskaita, cigaretė. Iš esmės anuomet tas trečiadienis įprasmindavo mano egzistenciją, ir aš jam buvau už tai dėkingas, nors ir žinojau, kad jei taip ir toliau, ilgai netempsiu.
Tą vakarą baras buvo beveik tuščias. Per teliką rodė šiuolaikinės muzikos klipus su daug blizgėsio, nuogumo, šokinėjančių kadrų ir šūdo. Keli girtuokliai prie baro stebėjo tai lyg vandens paviršiumi einantį Kristų, nors muzika ir negrojo. Jie matė tik blankias spalvas. Kaip naujagimiai. Ir jiems to pakako, kad pasiektų nirvaną ar katarsį, ar dar kokį velnią. Kitame Urvo (toks buvo pavadinimas) gale išsidrėbęs sėdėjo penkiasdešimtmetis senis, o jam ant kelių glaustėsi šešiolikinė. Ant senio kairės rankos švytėjo auksinis laikrodis – šešiolikinė šypsojosi. Per keletą staliukų nuo jų sėdėjo jau santūresnė porelė ir abu aristokratiškai gėrė po Guinness stiklą. Jie kažką tyliai tarėsi tarpusavyje ir retkarčiais apsidairydavo. Baro savininkas jau dešimt minučių valė tą patį alaus bokalą, jo burnoje rūko cigaretė, jis stebėjo girtuoklius ir džiaugėsi verslu.
Urvo aplinka man patiko. Čia buvo tamsu ir jaukiai smirdėjo alkoholiu. Man to pakako, kad jausčiausi savas. Čia niekas neklausinėdavo kaip man sekasi, kiek uždirbu, kokius apatinius šiandien esu užsivilkęs ar su kiek daugiausia moterų vienu metu esu užsiiminėjęs lytiniais santykiais. Teigti, jog į Urvą žmonės ateidavo pailsėti nuo pasaulio, būtų ne visai tiesa, nes pagrinde jie čia ateidavo pailsėti nuo kasdieninio savęs ir bent trumpam pailsėti. Nėra ko slėpti, jog aš čia lankydavausi dėl tos pačios priežasties. Čia nebūdavo kasvakarinių muštynių, stiklų daužymų, garsių keiksmų, pykčių, netikrų šypsenų, netikrų draugų, netikrų mylimųjų, netikro manęs. Urvas buvo gydymo įstaiga tokiems jovalams, kaip aš, o alus – geriausia terapija. Tačiau tam, kad tave čia priimtų, privalėjai su savimi atsinešti pinigų ir savo vienatvę. Ir vieno, ir kito turėjau pakankamai, kad galėčiau tenai lankytis kasdien 671 metus.
Bet tada atsitiko kažkas neįtikėtino. Kažkas protu nesuvokiama, iracionalu, beprotiška. Urvo tarpduryje pasirodė kažkokia žema moteriškaitė pilku paltuku. Visų žvilgsniai akimirksniu nukrypo į ją, tarp jų, aišku, ir mano. Tokios fizionomijos niekada nesilankydavo Urve. Tokios fizionomijos buvo sukurtos eiti į meno parodas su savo kostiumuotais ir sėkmingais vyrais, gerti aukšto lygio šampaną ir šnekučiuotis su valdininkų žmonomis apie madą, politiką, kartais apie seksą.
Ji nuėjo prie baro:
– Viskio. Gryno.
Baro savininkas lėtai padėjo iki šiol valytą švariausią bokalą visatoje ir paėmė viskio butelį su stikline.
– Dvigubą.
Girtuokliai nebežiūrėjo į teliką, jie žiūrėjo į tą moterį. Lygiai taip pat, kaip į moteris telike.
– Su ledu?
– Be.
Barmenas šyptelėjo ir padėjo iki pusės gintaro spalvos skysčio pripiltą stiklinę ant baro krašto:
– Prašau, madam.
– Ačiū.
Moteris pasiėmė gėrimą ir pradėjo dairytis sau vietos. Rudos akys bėgiojo per tuščius suolus, per senį ir šešiolikinės ranką ant jo klyno, per girtuoklių snarglius, per mane. Kai mūsų žvilgsniai susiliejo į vieną materiją, aš akimirksniu supratau, kad žiūriu į tai, ko tiek ilgai laukiau. Ji atsisuko savo visu kūnu, pastovėjo porą sekundžių ir pradėjo eiti link manęs. Aplinka stingo nuo griežtų aukštakulnių žingsnelių, dvimetriniai girtuoklių snargliai tįso tiesiai į jų bokalus, o šešiolikinė dar labiau minkė senio klyną, bandydama susigrąžinti jo dėmesį. Monotoniški moteriškų batelių žingsneliai garsėjo. Nužvelgiau ją nuo kojų iki viršugalvio. Iš lėto gurkšnojau alų. Jis nebuvo skaniausias, bet trenkė gerai. Purios garbanos spyruokliuoja ore. O tada – tyla.
Ta moteris stovėjo priešais mane.
– Labas.
Tokiomis akimirkomis, kai prie manęs prieina nepažįstama moteris ir be jokios aiškios priežasties pasisveikina, nusiteikiu blogiausiam: „Sveikinu ¬– tu tėvelis! “, tada iš viršaus nukrenta balionai, visi puola man spausti ranką, konfeti, fejerverkai, šampanas arba „aš ta kalė, kuri suės tavo širdį! “, tada iš viršaus nukrenta balionai, visi puola man spausti ranką, konfeti, fejerverkai, šampanas.
– Labas.
– Galiu prisėsti?
Aš pažvelgiau į girtuoklius prie baro. Jie žiūrėjo į mane kažkaip keistai.
– Galite.
Moteris nusiėmė rankinę nuo peties, pasidėjo ją ant suolo ir atsisėdusi priešais mane pradėjo traukti savo paltą nuo pečių. Jos veidas buvo šviesus, šiek tiek pilkšvas, lūpos padažytos ryškiai raudonu dažu, kaštoninės spalvos plaukai lenktomis sruogomis krito ant pečių, skruostų, kaktos. Ji kvepėjo moterimi ir aistra. Iškart į akis krito krūtinė.
Pasidėjusi paltą šalia savęs, iš rankinuko išsitraukė plonyčių cigarečių dėžutę.
– Prisijungsit? – paklausė manęs.
– Žinoma, – pažvelgiau į savo pakelio vidų. Jame buvo trys cigaretės.
Jos tiesūs, balti ir smulkūs pirštai suėmė vieną cigaretę ir ištraukė. Tada rankinėje pradėjo ieškoti žiebtuvėlio. Sekėsi sunkiai.
– Pridegt?
Moteris atsisuko į mane. Nusvirę lūpų kampučiai lengvai pakilo. Aš ištiesiau ranką su žiebtuvėliu link jos ir pasukau ratuką. Menkutė kibirkštėlė užsiplieskė didžiulia liepsna, ir visa ji tilpo tos moters žvilgsnyje. Ji pasilenkė link manęs, cigaretės galiukas susilietė su ugnele. Plačios rudos akys stebėjo mane visa savo galybe. Jos traiškė mane, ir aš tuo mėgavausi. Atleidau mygtuką, ugnelė dingo, bet ne ta, moters žvilgsnyje esanti. Kraujo raudonumo lūpos susiglaudė, cigaretės galiukas paryškėjo. Tiršti dūmai išsiliejo pro menką šypseną.
Ji grakščiai dviem pirštais suėmė cigaretę ir nupurtė dar nespėjusius atsirasti pelenus. Moteriškos rankos buvo pabalusios, liesos ir virpančios.
Surūkėm po pusę cigaretės nė žodžio vienas kitam nepratarę. Ta moteris stebėjo jau snūduriuojančius girtuoklius prie baro ir jų tuščius bokalus, peleninėje rūkstančią barmeno cigaretę; ji dairėsi aplinkui ir nesuprato, ką veikia šitoje šūdskylėje.
– Neįsivaizduoju, ką čia veikiu.
Jos akys žiūrėjo į mane lyg laukdamos kažkokio atsakymo. Aš tylėjau. Jos akys dairėsi į girtuoklius. Jie knarkė. Tada išgėrė.
– Paprastai nevaikštau į tokias vietas.
– Čia tokios moterys kaip jūs retai pasirodo. Labai retai.
Ta moteris nežiūrėjo į mane.
– Jūs drebate.
Ji pažvelgė į savo rankas ir kažkaip keistai susijuokė:
– Iš tikro, – pakėlė akis į mane.
Mes stebėjom vienas kito žvilgsnius. Jos buvo labai šaltas.
– Kodėl taip žiūrite į mane?
– Svarstau, kas tokio siaubingo jums galėjo šiandien nutikti, kad pasiryžtumėte ateiti čia.
Raudonos lūpos atsiskyrė viena nuo kitos, atsirado šypsena. Ir vėl susiglaudė.
– Jūs tikite likimu?
– Nežinau, man tai nelabai ir rūpi. Turbūt ne.
– O aš tikiu.
– Tai jūs tikite, kad ne be reikalo čia atėjote?
– Taip.
– Ir jūs tikite, kad ne be reikalo susitikote su manimi?
– Taip, būtent.
Na, ji neatrodo kaip šizofrenikė, bet...
– Ir kodėl gi tuo tikite?
– Nežinau. Tiesiog tikiu. Šitaip lengviau gyventi – kai kažkuo beatodairiškai tiki.
– Jūs teisi. Norite lengviau gyventi?
– O jūs ne?
– Nenoriu išsižadėti realybės.
Jos koja prisiglaudė prie mano, bet greitai ir atsitraukė.
– Net jei ta realybė ir sušikta?
– Net jei ta realybė ir sušikta.
Ji pakėlė apvalią stiklinę ir pridėjo prie savo raudonų lūpų. Šviesiai rudas skystis dingo tarp jų. Akys sublizgo. Ta moteris atrodė labai graži. Ji gurkšnojo žvelgdama man į akis. Ant stiklinės lupdažio žymių neliko.
– Tai nepasakysit?
– Norėjau nusižudyti, bet neišdrįsau. Artimiausias baras buvo šis.
– Jūs neatrodote liūdna.
– Aš ir nesu liūdna.
– Tik neįsižeiskite, bet nemanau, jog atlikti savižudybę einantys žmonės išsipuošia taip, kaip jūs. Ir apskritai, nemanau, kad tokios dailios būtybės žudosi.
Ji nusijuokė. Skruostuose atsirado dvi žavingos duobutės. Ji stebėjo mane.
– O kokios žudosi?
– Kai sutiksiu kokią, pranešiu jums. Pas psichologą buvot?
– Kam? Kad išplautų man smegenis? Visad svarsčiau: kiek nuoširdžiai jie klausosi žmonių, jeigu jų toks darbas, kitaip sakant, jie yra priversti jų klausytis?
– Aš taip pat.
– Kaip gali žinoti žmogaus ištikimybę, jeigu nesuteiki jam galimybės tave palikti?
– Būtent.
Kalbėjomės ilgai ir įdomiai. Tiesą sakant, jau seniai su niekuo taip įdomiai nesikalbėjau. Monika – toks buvo moters vardas. Jos koja pradėjo vis dažniau ir dažniau liestis prie manosios. Galiausiai prisiglaudė ir nebeatsitraukė. Moteris šypsojosi ir juokėsi. Vėliau kažką pasakodama paėmė mano ranką. „Iš emocijos“. Man tai patiko, neatitraukiau jos. Mudviejų kalba tapo nebe tokia rišli, mes tapome laisvesni vienas prie kito, ir tai buvo gerai.
Po dvyliktos nusprendėme išeiti. Pasisiūliau ją palydėti. Pakilome, apsirengėme ir išėjome. Dangus buvo gražios juodai mėlynos spalvos, snigo. Moters plaukai ir paltas pasipuošė baltais sniego gabalėliais. Ji tvirtai įsikibo į mane ir juokėsi. Alkoholis veikė gerai. Ji pasakė: „Štai ten, tas raudonas namas; pirma laiptinė“, ir mes pasukome link raudono namo pirmos laiptinės.
– Paprastai šitaip nedarau.
– Kaip?
– Nevaikštau naktį su nepažįstamais.
Sustojome vienas priešais kitą.
– Ačiū tau, Vytai.
– Nėra už ką.
– Ne, tikrai, ačiū.
– Gerai.
Monika atrodė labai gražiai. Suėmiau ją už liemens ir pritraukęs prie savęs pabučiavau į lūpas. Jaučiau į kaktą atsimušančias snaiges, Monikos šiltą kvėpavimą, šaltus pirštus plaukuose, širdies plakimą.
– Mes dar susitiksim?
– Jei taip bus lemta. Labos nakties, Vytai, – ji apsisuko ir pradėjo eiti.
– Labanakt. – nuėjau ir aš.

Namo grįžau apie pusę dviejų. Kotryna jau seniai miegojo. Pasiėmiau užrašų knygelę ir tušinuką. Pradėjau rašyti.

Monika
Vardas: Monika.
Pavardė: ar yra skirtumas?
Lytis: dievaitė.
Akių spalva: pavadinimo nėra.
Gyvenimo moto: „išdulkink mane“.
Pomėgiai: gerti su manimi lovoje.

Kotryna
... Kotryna – kitas reikalas.

Po to šiek tiek pavakarieniavau-papusryčiavau ir nusiprausiau. Atsigulęs į lovą pabučiavau Kotryną į skruostą. Mergina užsimerkusi šyptelėjo ir savo švelniais pirštų galiukais perbraukė mano skruostu. Pasakiau, jog myliu ją, apkabinau, ir mes užmigome.
Šitaip aš susipažinau su Monika.

* * *

Visgi nepavėlavau.
Rytais redakcijoje labai karšta. Tai atsispindi visų jau perkreiptuose veiduose ir permirkusiose pažastyse. Čia nevėdinama ir nevėsinama. Po kiek laiko tiesiog pripranti ir užmiršti, kad dvoki supuvusiais kiaušiniais. Visi mes ten dvokėm sušiktais supuvusiais kiaušiniais. „Leiskite atspėsiu, jūs čia esate jau apie tris valandas? “ – „Iš kur sužinojote tai?! – stebisi. “ – „Magas niekuomet neatskleidžia savo paslapčių. “
Nusukau link savo stalo, atsisėdau, įjungiau kompiuterį ir pradėjau spausdinti. Už nugaros pasigirdo šurmulys.
– Blet, Pauliau, aš tau sakiau nerašyti tuo savo sušiktu palaidu stiliumi! – rėkė ant nusidėjėlio Ernestas.
Visi sužiuro.
– O jūs ko spoksot? – dairėsi Ernestas. – Dirbkit!
Ernestas ėjo vyriausiojo redaktoriaus pareigas, tačiau net pats nežinojo, ką jam reikia daryti. Šitas pareigas jis gavo vien todėl, kad su darbdaviu turėjo tam tikrą ryšį – sklido gandas, kad pastarasis dulkino Ernesto vyresniąją seserį, ir kadangi ji buvo tokia gera lovoj, darbdavys jai pasipiršo. Tačiau niekas nežinojo, kiek tame yra teisybės. Tokie šurmuliai kartojosi maždaug du tris kartus per savaitę. Daugiausia kliūdavo Pauliui.
– Gaidys... – Ernestui nuėjus sušnabždėjo Paulius.
– Neimk į galvą, – paspaudėm vienas kitam ranką, vaikis šyptelėjo. – Einam valgyti?
– Bet gi dar pusvalandis iki pertraukos?
– Nori valgyt?
– Noriu.
– Einam.
Papietavęs nuėjau parūkyti. Mėgstu rūkyti vienas. Tada labai susikaupiu ir išvengiu bereikalingų pokalbių. Išsitraukiau mobilų telefoną ir surinkau Monikos numerį.
– Labas, Monika.
– Labas, Vytai.
– Kotryna man skambino vakar, pamiršau tau pasakyti.
– Gerai, ir?
– Ji rytoj jau grįžta, tai teks vakarienę nukelt kitai dienai. Man visai tai išgaravo iš galvos.
– Gerai.
– Tu nepyksti?
– Nepykstu.
– Ką veiki?
– Ruošiuosi išeiti.
– Kur eisi?
– Turiu šiokių tokių reikalų. Klausyk, tu man šiek tiek dabar trukdai.
– Tu skubi?
– Taip.
– Gerai, tada netrukdysiu.
Grįžau į savo vietą. Pažvelgiau į laikrodį. Po dviejų trys minutės. Keturios valandos tyros agonijos.
2015-05-06 18:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-05-06 22:26
Nie cas
Manau, šis muzikinis vaizdelis labai tinkamai iliustruotų jūsų kūrinį:
Soha - Mil Pasos with Maria Filali & Ozgür Karahan
https://www.youtube.com/watch?v=yu9oP0yMB4g
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą