Reveransas ironijos pilnas,
Plėšrios akys merkiasi lengvai vorele.
Mano sapnas aistros pritvinkęs, kas rytoj bus - nežinia.
Šypsos moterys, tuščios ir pilkos, vienos jos težino kodėl.
Mano meilė įširdusi tyko, kaip kačiukas pagaut, - o gal ne.
Pagaliau baigėsi šis cirkas, trukęs ilgiau nei tąnakt maniau.
Išriedėjo, konstrukcijų kolonos ilgos, nesugrįš jos, kartojau sau,
Ir paliktas pėdsakų tiltas ant vejos, lietaus nuplautos,
Mano kojos, nebe tokios tvirtos, be tavęs palūžęs kritau.
Sentimentams laiko dar buvo, buvo pati gegužės pradžia,
Su tavim buvom meilužiai, viens kito nebuvo gana.
Ir liejosi raidės ir sakiniai keitė viens kitą, išbadėjusiam nakties fone,
Aš vienas kaip pirštas- tenorėjau patenkint tave.