***

Jo ilgos rankos apglėbė mane tąnakt. Jis įsiskverbė į mane taip giliai. Paragavusi jo, pajutau neapsakomą šleikštulį, norėjau jam priešintis, bet negalėjau... Aš sugėriau jį taip, kaip sausa kempinė sugeria vandenį. Jutau, kaip jis jau teka mano kraujagyslėmis vietoje to šilto, raudono, gyvybės jausmą suteikiančio skysčio. Teisingai, įskilusi širdis išleido visą kraują, kad dabar į ją galėtų patekti jis - melas. Venomis keliavęs po kūną, jis kaupsis širdyje tol, kol pastaroji galiausiai suduš nuo spaudimo. O tos šukės taip skaudžiai gels iš vidaus dar nemažą laiko tarpą; jos bandys ištrūkti į laisvę, skverbsis pro odą, kad tik pabėgti nuo to nuodėmingojo kūno. Ir būtent tada melas pradės kraujuoti iš šių žaizdų. Taigi beliks susirasti auką, galinčią išsiurbti šį nuodą iš manęs, galinčią ištverti tą agonišką ciklą iš naujo... Nėra kuo stebėtis tokiu žiaurumu, juk gyvybė ir žmoniškumas manyje pradėjo gesti jau tada, kai atsirado pirmas įskilimas širdyje, kai išgaravo pirmas kraujo lašas, kurį pakeitė sodrus melo spjūvis. Šiandien aš tuščia, šalta, nusėta randais ir... dėkinga  už tai, kad pagaliau baigiau savo kelionę vaivorykšte – kritau nuo jos viršūnės skaudžiai, bet dabar žinau, kad vaikštau kieta žeme, po kuria manęs lauks dar didesni nuotykiai.