Vasara nesibaigs

Ir kvepėjo medum tavo lūpos.

Išpūtusi akis stebėjau praplaukiančius debesis, tarsi tolimus, švelnius lotosų žiedus, o tavo veidas skendo čiobreliuose. Tu paėmei mano ranką ir priglaudei sau prie išraudusio skruosto. Nusišypsojom.

Taip ir gulėjom užverstomis galvomis į dangų, nuo saulės ryškėjant strazdanėlėms ant nosių. Tylomis kalbėjomės be žodžių  ir abu žinojom, kad šita vasara nesibaigs… Tūkstančius metų žalios akys ras namus mėlynose, tūkstančius metų mėlynas akis šildys žaliųjų šviesa.

Be žodžių.