Mergaitė ir katinas

Gyveno kartą mergaičiukė,
Labai maža, bet gan drąsi,
Viena namuose pasilikus
Ji žaisdavo su lėlėmis.

Bet kartą katinas kaimynų
Per kiemą ėjo išdidžiai,
Ilgais ūseliais pasipuošęs,
Jis dairės į šalis ramiai.

Mergaitė švelniai jį paglostė
Ir pakvietė vidun užeit,
Paguldžius į lėlių lovelę,
Užklojo, migdė - taip, kaip reik.

Tas katinas protingas buvo,
Suprato – vaikas mažas ji,
Todėl ramiai ant šono snaudė,
Maža rankytė glostė jį.

Ir štai, atėjo laikas keltis,
Bet kas tam katinui ne taip?
Gi, ūsai jo labai išaugę,
Nukirpt juos reik, o kaip kitaip?

Žirklutės mikliai ūsais lakstė,
Tvarkingai, lygiai nukirpti
Jie krito, katinas kentėjo -
Juk mažas vaikas myli jį.

Kaip išmatuoti vaiko meilę,
Mažos širdelės jausmą gilų,
Kaip jo nebart ir neįžeisti,
Kai katiną per daug jis myli?

Ją katinas tikrai suprato,
Protingas buvo ir - ramus,
Pakilęs, tyliai ištipeno
Nunėręs galvą į namus.