Liūdnos akys...

Kaip norėčiau, kad mano akys nebebūtų liūdnos...
    Kaip norėčiau, nejausti sunkaus akmens ant savo krūtinės, žiūrint, kaip tu  kankiniesi, kaip gęsta tavo gyvybė, kuri buvo tokia brangi visiems, kuri buvo  paguoda ir atrama, kai  būdavo liūdna ir sunku, kuri buvo draugiška, laisva ir taip be galo reikalinga.
  Kaip norėčiau, pasakyti, bet negaliu, kad  viskas bus gerai. Nes žinau, kad  nebus jau niekad  taip, nes tu dar čia ir jau tenai. Žinau, kad nebegalėsiu dalintis savo svajomis su tavimi,  juoktis iš mudviejų  kvailysčių, kad nebeturėsiu galimybės padrąsinančiai apkabinti ir tarti palaikančius žodžius.
  Kaip norėčiau  išlaikyti karčias ašaras ir neparodyti tau, kaip man neįmanomai sunku, nes aš žinau, kad tau yra, dar neįmanomai, sunkiau. Kad mintys, kaip botagas linčiuoja tavo išvargusią sielą ir širdį.
    Kaip norėčiau užsimerkti  ir nematyti tavo gęstančių, bet vis dar viltimi spindinčių akių. Akių, kurios nepaleisdavo nei vienos mano klaidos, nei vienos mano ašaros, akių, kurios įdėmiai ir skvarbiai apžiūrinėdavo supantį pasaulį.
    Kaip aš  norėčiau pažadėti tau, kad  dar mes eisim tais  keliais, kuriais jau vaikščiojom, keliais, kuriuose radome draugystę. Kaip aš  norėčiau pažadėti tau, kad mes visgi dar išgersime kavos prie Eifelio  bokšto, nors  jau žinau, kad gersiu aš tenai kavos viena, jau be tavęs.
  Kaip norėčiau priglaudus galvą prie tavo  krūtinės išgirsti smarkius, ritmingus širdies dūžius. Širdies, kuri buvo pilna džiaugsmo, pakantumo, ištvermės, širdies, kuri mokėjo pykti ir mokėjo atleisti. Širdies, kurios niekad  nenorėjau, kad nustotų plakti.
  Kaip norėčiau, mano drauge, kad dar nors kartelį galėčiau tave pavadinti, beveik seserimi, kad galėčiau būti tau mažas tavo  pasaulis, o tu mano. Pasaulis, kuriame mes augome, ištekėjome ir auginome vaikus. Kur mano ir tavo  problemos virsdavo mūsų.
  Kaip norėčiau, nors dar kartelį išgirsti tavo užkrečianti juoką, kuriuo priversdavai šypsotis, net kiečiausius rimtuolius. Ir, kaip labai norėčiau, kad paskutinį tavo atodūsį galėčiau ištrinti iš  savo atminties, kad mano akys nebebūtų liūdnos...