Paukštelis ir žiedelis

Suokia paukštis ant šakelės,
Kiek tik išneš jo balselis,
O nuo jo skambios giesmelės
Skleidžias kvepiantis žiedelis.

Nusišypso jis bitutei,
Kviečia į svečius pabūti,
Bei nektaro pasisemti,
Kol dar nepradėjo temti.

Apačioj - maža varlytė
Aukštyn pakelia galvytę –
Jai taip pat žiedelis rūpi,
Tiktai per aukštai jis tupi.

- Ei, paukšteli ant šakelės,
Gal nuskink man tą žiedelį!
Noriu juo aš pasipuošti,
Ir skubu – reik puotą ruošti.

- Tu ir taip graži, žaliuoke,
Pasipuošk spygliu, - taip mokė
Mažas paukštis ant šakelės –
Jis tikrai neskins žiedelio.

- Juk ne tam jis grožį skleidžia,
Kad jį skintų, kas tik geidžia,
O nuskintas - greit sudžiūtų,
Ir šio grožio nebebūtų.

Džiaugias žiedas ant šakelės -
Nenuskynė jo paukštelis!
Dar saldžiau kvepėt pradėjo,
O varlė į kojas dėjo.