srovėje

galeros perpildytos - ir kas mus neša čion       
     
        mirguliuojančiame vandenyje
        akmenėlių virpantis glūdėjimas

akis -  temato               

      ne paskutinis pranašas dangus,
      mėlynai paniręs regoje iki čiaudulio
      kutenąs uoslę 
      krūmas, žiedlapiais nupiltas

      pats apsispręst turi,
      kada  pavasaris  -
      šiandien ne man, rytoj ne tau 
kur neini, ten sustoji
turtingas  susi _kaupimu
išjungęs jautrų  tele VIZ orių
    rupšnojant kasdienybę
    švęsti
    sekma (ma) dienį, kad
    ties upės sekluma skaičiuotum
    raibuliuojančius  akmenėlius
    vandens pratekėjime, kol nuskaidrėsi:

    esi puodas,  kurį sudaužius net šukių nerasta bus

neužaugę vaikai verkia
prie nukrauto vaišėmis stalo
iš alkio