Kalbėk man, Jore, kaip anuomet, tas šaltas žiemas, kuždėdavai kažką tyliai apie nubrozdintą kelį. Niekam nereikalingas, savy susivijusias mergaites kitam miesto kvartale. Aš negalvosiu, kaip tu nenori. Tik kalbėk. Sakyk man, Jore, papasakok man apie savo eiseną. Nualintas rankas, baltuojančias iš po rudo nertinio. Patamsių pelėsius. Tavo smegenų pelėsius. Tik tu pameni tą vėjo šniokštimą į mus: į tave, Jore, į mane. Mano neviltis apaugus šungrybiais. Tokiems kaip aš tiktų kulka į smilkinį. O tu netylėk, Jore, pasakok man apie drėgnas vairuotojų rankas. Anas žiemas daug kalbėdavai. Pasakodavai man viską. Iki to nelemto vakaro. Tu teisi, aš vargšas, išgama. Senos paukščio akys, Jorut, tu kaip senos paukščio akys mano kaktoje. Tebūnie, aš prakeiktas. Bet tu kalbėk.
Šimtas dvidešimt šeštą. Šiandien jau šimtas dvidešimt šeštą akį užkorei ant liekno virbalo. Mano nevilties virbalo. Tavo flegmatiškų judesių. Net anas žiemas nesuprasdavai, kodėl skaičiuoju tavąsias akis. Kaip etiketę mano sielos prekėms klijuodavai savo liūdesį. Dabar gi, manau, ir mirsiu apsnūdęs.
Anas žiemas, grįžę iš gimnazijos, klausydavom plokštelių. Pameni, Jorut? O tą dieną, kai vežiau tave į ligoninę, ar pameni?
Sakyk man, Jore, nes tik tu viena tegali man atsakyti, kur dingo tavo nebylios būsto sienos. Ir visada rašyk man laiškus. Rašyk man apie tas savy susivijusias mergaites kitame miesto kvartale. Netikra. Net šitas pragariškas liūnas, kurį aš įsivaizduoju, netikras. Velniop dangų, Jore, kurio nematau aš, nematai tu...
Du šimtai trisdešimtoji akis ir pražiota burna. Senos paukščio akys. Kalbėk, Jore, netylėk. Aš negalvosiu, kaip tu nenori. Mano neviltis apaugus šungrybiais. Man reikia kulkos į smilkinį. O tu pasakok apie nubrozdintą kelį. Kaip anas žiemas. Kuždėk man, Jore.
tavo žvaigždės spiečiasi
po mano juoda paklode.
Tavo galvažudys