Dovanotas kelias

Su pirmu klyksmu gyvenimas mums dovanoja naują, šviesų ir nekaltą kelią. Kelią, kuris yra vienintelis, unikalus ir neatkartojamas. Juo mes keliaujame kas ilgiau, o kas trumpiau, bet visi su ta pačia pradžia - pirmu įkvėpimu į gyvenimą ir su ta pačia pabaiga - išėjimu į amžinybę. Kaip įvertiname šią gyvenimo dovaną, kaip keliaujame šiuo keliu, kaip užsibrėžiame tikslus ir siekius, kaip norime matyti savo kelio dangą, savo kelio pabaigą, priklauso ne tik nuo mūsų pačių, bet ir aplinkinių, kuriuos įsileidžiame, kuriuos pasirenkame ir kurie pasirenka mus.
Šią gyvenimo dovaną gavome ir tu, ir aš. Tu viename pasaulio pakrašty, o aš kitame, bet gavome. Tik mes galime nuspręsti, kaip šį nelengvą, pilną netikėtumų kelią praeiti, kaip išbarstyti ar kaip surinkti pakelės įvairiaspalvius akmenis.
Kūdikystės kelias tai pagrindinis pamatas visam mūsų gyvenimui, mūsų ateičiai. Jis toks lygus, toks nekaltas ir taip priklausomas nuo žmonių, kurie atvedė mus į šį pasaulį, kurie suteikė mums teisę gyventi. Tai kelias, kuris prasideda nuo pirmų nedrąsių žingsnių, nuo pirmų neraiškių žodžių ir pirmos skaidrios skausmo ašaros, dėl lengvo ir nekalto įbrėžimo.
Jei galėčiau prisiminti savo kūdikystės sapnus, pirmus nedrąsius žingsnius, nekaltą krykštavimą ir tyrai giedrų akių žvilgsnį norėčiau perduoti tau kiekvieną šią akimirką, kad galėtum prisiimti ir tu. Prisiminti tą pradžią, kur prasidėjo tavo likimas, kur prasidėjo tavo kelias į ateitį, norėčiau, kad galėtum prisiminti gyvenimo dovanotus tau, ne tik pakelės akmenis, bet ir pakeleivius, kuriuos tuos akmenis padėtų nešti.
Lėkdami vaikystės keliu mes nepastebime, kaip aplinkui keičiasi gyvenimas. Lekiame tokie nekalti, tokie laimingi. Jei turime klausimų, mes klausiame. Jei norime verk, mes verkiame. Ir jei jaučiame trūkumą, mes tiesiog nerūpestingai numojame ranka. Atlošę galvas, mes kvatojam nuo staigaus paukščio skrydžio, nuo ramaus katino murkimo ir net nuo paprasto medžio šlamėjimo. Mums viskas taip paprasta ir taip viskas aišku. Vaikystės keliu mes bėgame pasiduodami tikėjimui ir pasitikėjimui, kad likimas nuves mus ten, kur norime, ten kur kelio gale rasime laimę. Mes tokie naivūs ir tokie skaistūs, tokie pasitikintys ir taip tikintys laiminga pabaiga...
Taip ir aš kvatodama bėgau vaikystės smėlėtu pajūrio krantu, nekaltai džiugiu žingsniu taškydama gilios jūros sūrų vandenį, nes tai buvo taip paprasta ir taip smagu. Bėgau nemąstydama, kad tu kažkur taip pat lėkdamas upės pakrante, bandei rankomis pasiekti saulės spindulius. Prisimerkęs viena akimi, bandei pamatyti skaistų ir deginantį jos žvilgsnį ir tu tikėjai, kad ištiesus ranką tu gali pasiekti ir paliesti ją. Mes bėgome, lėkėme, ten kur viskas buvo taip parasta ir taip nekalta, kur pakelės akmenukai buvo tik spalvoti ir tokie lengvi, kad jų mes net nepastebėdavome...
Vaikystė pralekia taip grietai it mirksnis nuo spiginančios saulės ir tuomet, mūsų dovanotame gyvenimo kelyje, pasitinka jaunystė. Gražiausias gyvenimo etapas apeiliuotas visų poetų, apdainuotas muzikantų ir dalininkų. Sklidini energijos, laimės ir troškimų. Mes skrendame griebdami neišsemiamus žinių lobynus, drąsiai kabindami išbandymus, nežinomybes, uždraustus vaisius. Jaunystės kelyje mes pasitinkame pirmą meilę, jos karštų jausmų nekaltybę, jos aistrų verpetus ir jos karčius nusivylimus. Mes bandome, siekiame, kopiame ir nepavargstame dar ir dar kartą bandyti, taisyti klaidas ir vėl jas daryti. Tvirtai einame pasirinktu teisingu keliu, tikime ir žinome, kur tas kelias mus nuves, ir tuo pačiu metu einame versdami pakelės medžius ir tikėdamiesi, kad viskas bus gerai, užmiršdami pasirinkti teisingus sprendimus.
Kritusi į pirmos meilės verpetus, net negalvojau, kad tu taip pat siekei kažkieno išsvajotos meilės. Laimingai susikabinę rankomis su savo išrinktaisiais, prasilenkėme, net nežvilgterėję vienas į kitą. Mes prasilenkėme žengdami į dar neišbandytus tolius, į tikėjimą, kur mus pasitiks supratimas, džiaugsmas, laimė ir begalinė aistra. Mes stengėmės... Ir vis rinkome sunkesnius akmenis - gyvenimo klaidas, nusivylimus, praleistus šansus. Kiekvienas savo kelyje mes gyvenome, bandėme, tikėjomės, džiaugėmės ir ėjome. Ėjome, žinodami, kad, kažkur kažkas, galbūt visai šalia, žengia savo gyvenimo keliu, galbūt kuris gali suprasti tave, tas kuris, galbūt, skaitys tavo sielą, tavo nuliūdusių akių gelmes, matys tavo skausmą ir palaikys, kai tau bus neįmanomai sunku ir pasidžiaugs, kai tavo veidą puoš pasididžiavimo šypsena. Ėjome, tikėjomės ir svajojome, kad galbūt, kažkur kažkas, tiesiog eis šalia...
Brandos kelią mes sutinkame su lengvai keistu nerimu, su nesunkiu apgailestavimu. Tai ir pradžia, ir pasiruošimas amžinybei, tai supratimas ir susitaikymas. Tai toks nokus ir toks aiškus amžius, kada suvoki taip viska be jokių paaiškinimų, be aplinkinių pagalbos tu supranti padarytas savo klaidas, neišsipildžiusius savo siekius, savo jaunystės rezultatus. Tai etapas, kada pradedame mąstyti ką pasiekėme, ko atsisakėme, ką galėjome padaryti ir ko dar nepadarėme, ką norėtum pakeisti ir dėl ko buvo verta gyventi. Gyvenimas mums dovanoja dar vieną šansą nugyventi trupinėlį gyvenimo kitaip, būtent taip, kaip norėtume mes patys - gal statant naują namą, gal rašant naują knygą, o gal tiesiog sutinkant naujai subrendusį jausmų verpetą. Tai amžius kada suprantame, kad vaikystės svajonės gali išsipildyti, kad jaunystės klaidas įmanoma ištaisyti, kad dar kartą, nors kiek trumpiau, bet vis dar galime gyventi, galime būti laimingi, galime pakeisti savo kasdienybę tiesiog reikia tiek mažai - norėti.
Gal tu vienam pasaulio pakrašty, o aš gal kitame, bet mūsų keliai netikėtai, taip nekaltai susipynė. Gal mes nerinksime pakelės akmenų, gal jų ir nebarstysime, bet galbūt žinosime, kad galėtume, jei mes labai norėtume.