Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nemėgstu tokių rytų. Prabudęs juose nesiorientuoju. Sekundės, atrodo, virsta kankinančiomis valandomis, nuo nepatogaus naktinio miego skauda nugarą, šonus ir šlaunis, gerklę dirgina užsilikęs vakarykščio alkoholio skonis. Tuomet apsidairau ir pagaliau susivokęs, kur esu, atsigulu atgal į savo vietą ir žvelgdamas į lubas fragmentais vis prisimenu vakar dieną, o ypač naktį.
Man patinka Monikos miegamojo lubos. Jos visiškai baltos. Be jokio atspalvio, be jokių neaiškių raštų. Žiūrint į jas tokiais rytais mane apimdavo kažkokia nepaaiškinama liūdna ramybė. Atrodo, lyg jos suprasdavo, ką aš jaučiu, ir man patikdavo ta lengva melancholija. Vakarais, turiu prisipažinti, į jas nepažvelgdavau. Nes vakarais su Monika ramybės man nereikėdavo.
Ištiesiau rankas priešais save ir įdėmiai apžiūrėjau raukšles ant delnų, pirštų galus, panages. Rankos buvo bespalvės. „Atidžiai pažiūrėk, Vytai“, – kažkas tarė galvoje. Mechaninis laikrodis tiksėjo prie televizoriaus ant spintelės su stalčiais. Po dešimt keturiolika. Reikia keltis. Ir parūkyti – reikia parūkyti. Atsisėdau, šiek tiek iš įpratimo pasirąžiau. Monika tebemiegojo, kai lipau iš lovos, o prasimerkė tik tuomet, kai jau stovėjau su kelnėmis ir ėjau link balkono. Jos purios kaštono spalvos garbanos krito ant pagalvės, skruostų, šviesios krūtinės. Monika užsimerkusi šypsojosi ir pasisuko ant kito šono, į balkono pusę, kur aš ir stovėjau. Pasiūliau parūkyti kartu.
– Truputį dar pagulėsiu, – ji atsakė šypsodamasi.
Uždariau balkono duris. Skaisti ankstyvo pavasario saulė spigino tiesiai man į veidą, bet tai neerzino. Priešingai – buvo malonu ir gaivu. Atidariau langą ir atlošęs galvą giliai įkvėpiau. Mačiau žydrą dangų ir tirštų debesų likučius. Skraidė keletą paukščių. Trys, ir visi į skirtingas puses. Jie laisvi, būtent todėl jie tokie vieniši. Mums reikia kažkam priklausyti. Mes būsime nepatenkinti, tačiau bent jau nesijausime vieniši. Geriausiu atveju gali gauti tai, kas tau mažiausiai nepatinka. Visados taip buvo.
Kai grįžau į kambarį, Monika tebegulėjo susigūžusi po kaldra, sekė mane akimis, kol ėjau link jos, ir pasakė, kad smirdžiu, kai pabučiavau į skruostą. Nuėjau nusiprausti. Grįžęs pradėjau rinkti ant žemės numestus savo rūbus ir rengtis.
– Nepyk, man jau reikia eiti.
Ji stebėjo mane savo rudomis akimis. Tiesiai tiesiai į manąsias. Jos žvilgsnis gręžėsi per mano kaukolę į smegenis ir apsėdo jas, lyg tamsiai mėlynas rašalas stiklinę vandens. Žvėris stebėjo savo grobį iš tamsios gilumos ir nejudėjo. Tada jo lūpose išsirangė kažkas panašaus į šypseną.
– Net kavos su manimi neišgersi?
Pažvelgiau į laikrodį: po dešimt trisdešimt dvi. Lygiai penkiolika minučių einu iki redakcijos, tai... turiu apie trylika minučių laisvų. Atsisukau į Moniką. Ji gulėjo sustingusi ir laukė atsakymo. Ji žinojo atsakymą. Ji žinojo atsakymą dar vakar dieną ar kai mes buvom visai nepažįstami.
– Apsirenk, aš paruošiu, – pasakiau.
Paėmiau du puodukus, įdėjau po du šaukštelius kavos, užpyliau karšto vandens, išmaišiau, įdėjau po vieną šaukštelį cukraus, darkart išmaišiau ir pastačiau ant stalo. Kai prisėdau, Monika kaip tik žengė į virtuvę. Jos banguoti plaukai negailestingai skendo švelniuose saulės spinduliuose. Ji vilkėjo blankiai rožinį šilkinį chalatą, kuris buvo surištas per liemenį viena menkute juostele. Monikos figūra labai išryškėjo, mačiau jos klubų, krūtinės, liemens linijas. Įžengusi pro virtuvės tarpdurį mergina atsisėdo kitapus stalo, priešais mane.
– Pasiilgau šito.
– Kavos? – kvaila vaikiška šypsenėlė išsiraitė mano lūpose.
– Pasiilgau šitokių rytų su tavim.
Ji užsikėlė vieną koją ant kitos. Stalas buvo stiklinis. Šviesios šlaunys lėtai slenka viena per kitą, staiga nušvinta baltų kelnaičių kraštelis. Monika pasitvarkė chalatą – kelnaitės dingo.
– Tu visai nepasilieki pas mane.
Viena ant kitos užkelta koja monotoniškai juda. Jos lūpos atrodo beprotiškai saldžios. Vienas bučinys ir aš išprotėsiu. Jei aš kada mirsiu, paskutinis vaizdas, kurį pamatysiu prieš atsijungiant, bus Monikos lūpos. Garantuoju.
– Nepyk, redakcijoje tikrai daug darbo. Pastarosiomis dienomis Ernestas itin šūdinos nuotaikos.
Mes tyliai gėrėm kavą. Ji buvo labai karšta. Ji nieko nebeatsakė. Minutė tylos, tada Monika pakyla ir per stalą siekia mano jau tuščio puodelio. Kas jau kas, bet ta moteris krūtinę tikrai turėjo. Ir dabar aš dar kartą tuo įsitikinau. Stangri, prisirpusi, moteriška krūtinė. Vyrai visados pralaimės moterims. Taip jiems lemta. Ir ačiū dievui.
– Tu labai graži, Monika.
Ji paėmė puodelius ir nuėjusi prie kriauklės paleido vandenį.
– Žinau, kartojai tai visą naktį.
Atsistojau. Moters ranka mechaniškai judėjo. Bėgo vanduo. Nugaros linija, lieknas liemuo, klubai. Šilkas aptraukęs kūną. Visos moterys bent kartą gyvenime būna tikras meno kūrinys. Nepakartojamas, nepalyginamas, nesunaikinamas.
– Galiu ateiti šiandien po darbo, jei nori.
– Šiandien aš užimta.
Monika turėjo apgamą ant kairės blauzdos. Man jis labai patiko. Jai jis nerūpėjo.
– Tai tada gal rytoj? Ar poryt?
– Gal.
Vanduo nustojo bėgti. Ji atsisuko ir užpakaliu atsirėmė į spintelės kraštą. Moters krūtinė lengvai kilnojasi – prieinu arčiau. Monika bučiuodavosi kokybiškai. Panardinau pirštus į jos plaukus, suėmiau už liemens ir lengvai truktelėjau savęs link. Mūsų lūpos susiglaudė ir pradėjo lėtai glamonėtis. Jos lipo viena ant kitos ar viena per kitą nė trupučio nenusileisdamos.
– Pavakarieniaukim rytoj vakare, ką manai?
– Gerai.
Pažvelgiau į laikrodį.
– Man tikrai jau reiktų eiti.
Ji pažvelgė į laikrodį. Buvo be keturiolikos vienuolikta.
– Gerai, gali eiti, – pasiėmė rankšluostį, nusisuko nuo manęs ir pradėjo šluostyti puodelius.
Stovėjau nejudėdamas ir žiūrėjau į jos nugarą. Monika buvo liekna ir turėjo stulbinančią figūrą. Daug moterų dėl tokios figūros nužudytų. Dar daugiau vyrų dėl Monikos nusižudytų.
– Juk žinai, kaip sunku man tave palikti?
– Žinau, – atsakė nusisukusi lengvu balsu.
Suėmiau jos ranką už alkūnės ir tvirtai patempiau link savęs – Monika staigiai atsisuko. Ji neatrodė nei išsigandusi, nei nustebusi, nei patenkinta, nei nepatenkinta. Lyg būtų žinojusi, o gal net ir laukusi, kada tai padarysiu. Jos akys šaipėsi iš manęs. Rausvų lūpų kampučiai pakilo.
– Koks tu žavus šįryt, Vytuk, – ir kažkaip keistai susijuokė.
Mano kūnas sustingo ir pakibo ore. Ji be jokio vargo ištraukė savo ranką iš mano gniaužtų ir nusisuko. Likau vietoje. Norėjosi dar kažką pasakyti, bet nesugalvojau ką.
– Tu pavėluosi.
Be dešimt vienuolikta.
Nemėgstu tokių rytų.
2015-04-27 16:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-02 13:57
sesė_mėta
Nagi ganėtinai gražiai parašyta. Pvz šitas labai gerai nuskambėjo "Jos žvilgsnis gręžėsi per mano kaukolę į smegenis ir apsėdo jas, lyg tamsiai mėlynas rašalas stiklinę vandens". Bet dar galima buvo paredaguoti. Vienoje vietoje iš pasakojimo pirmu asmeniu pereinama į trečią, gal kiek per įkyriai kartojasi tie monikos aprašymai. Gal kiek trūksta turinio kaip savarankiškam tekstui, bet jei būtų kažko pradžia skaityti dar nemesčiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-27 16:49
Nie cas
Visai ne ciniškai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą