***

Kiekvieną dieną su skausmu prisimenu tave,
Ir duotą tavo pažadą sugrįžti pas mane.
Kaip vakar dar prisimenu tą naktį,
Pasiglemžė baisi, siaubinga demonų gauja tave,
Neleido net sudie tau pasakyti,
Ir nutempė į šaltą mirtį...
Nuo tos dienos man skauda širdį,
Lyg bičių tūkstančiai man geltų ją vienu metu,
Bandžiau pamiršti ir gyvent toliau,
Bet mano meilė tau per daug stipri.
Sukūriau mums gyvenimą,
Naują, gražų, tyrą,
Be skausmo ir kančių jokių.
Lyg naują lapą atverstą laikiau,
Ir meile mūsų gyvenau...
Bet negalėjau taip gyventi amžinai!
Tikėdama, kad tu dar gyvas!
Tad išplėšiau visus lapus,
Ir liepsnai leidau juos turėti.
Man buvo gaila juos pašalint iš tiesų,
Pamiršti visą tai kas buvo tobula, bei tikra,
Juk teko prisiminti viską ką patyrėme kartu,
Ir visa tai buvo labai skaudu...
Bet juk pasaulis toks yra, tiesa?
Jis tobulas atrodo iš pradžių,
Vėliau sugniuždo ir parklupdo.