Prabusk, mano vaike,

Tuoj žemę pakalbins aušra rytmetinė,
Ji apdarą juodą naktužės suplėšo,
O tu tebevaikštai sapnų karalijoj,
Nenori išeiti iš tos gundančios vietos.
Bet laikas  jau keltis, prabust, mano vaike,
Prasnausi, praleisi šį dievišką grožį.
Klausykis ką kalba prabudusi žemė,
Kaip kyla į saulę pumpuras rožės.
Paimki  tau duotą gyvenimo džiaugsmą,
Nepaslysk, nesuklupki ant kelio duobėto,
Jei rasi suklupusį, nepraeiki pro šalį,
Paduoki jam ranką, atsikelti padėki.
Vilties paukštė plasnoja, nutūpus į delną,
Pasirinktas kelias veda į priekį.
Kas pirmas atbėga - pagarbos nusipelno,
Paskutinis tegauna aptrupėjusią riekę.