režisierius

Kai auga
tempias
slanksteliai –
skauda
kalnų rankogaliams,
lyg angelai
virstų drakonais,
ir drebintų juos
savomis kojomis:

patyrę,
bet beveik išnykę
jie
po ši-tiek pokyčių.

Reikia kalbėtis su debesimis,
net jei nieks neatsako –
rodo tikrą spektaklį
po tavo gyvenimo širma:

kūnas virpa,
kai
tempiasi-auga
slanksteliai.

Taip dažnai
pažiūrėjus atgal –
režisierius
staiga
pasisako
trindamas
smilkinius:

„Ak, nieko tokio –
tai
buvo tik posūkis,
nieks juk nenudardėjo
į žalią bedugnę“.

Bet kuprinėje – parašiutas –
dar ten murma sugriuvę žaislai:
kiek bijota, dėliota, prašyta ir laukta.

Ar tikrai angelai turi virsti drakonais?
Dinozaurai – žemės grumstų vaikais?

Kylant liftu – niekas negniaužia krūtinės,
bet užlipusiam laiptais –
šimtas dvyliktame aukšte
iš kuprinės
atsigėrusiam gurkšnį drąsos – 
širdis ima mušt džiaugsmo maršą!

Ir plazda jo angelo sparnai,
net jei jau vėl
beveik mutavęs –
su pasikeitusiu kailiu/žvynais.

Tikras stebuklas
gauti daugiau
nei gali panešti
ir nešti toliau
nei gali tikėti (s).
Ypač –
kai nieks ne (su) laiko.

Sako,
kartais,
kad turi parašiutą – sužinai
tik sėkmingai
pats
nusileidęs ant žemės.

O režisierius tyliai kramsnoja
sausainį –
stebėdamas žemės grumstų vaikus
iš po savo pakitusio
aptrupėjusio šypsnio:

toks patenkintas jis
juokiasi sau į ūsą.