Virbais, žalumu, naktimi išgyventa
Nuo tolimo, šviesiai banguojančio kranto.
Surišo, supynė į vaizdą spalvingą,
Vėl žydi kaip pieva pavasario vingy.
Ateina mergaitės nesenstančio veido,
Atverčia kaip knygą ir tyliai pasklaido.
Švelniai pakutena, bet nieko nereiškia,
Kaip tau parašytas ir nesiųstas laiškas.
Ar puošia, ar skaudina? – niekas nežino,
Tik vaikštai kaip vaikas su pasakų žyniais.
Jaunystė per tolių miglas prasiskverbus
Nuvalo nuo laiko kvėpavimą žvarbų.