Spiečius (8). Maurų įlanka

Ar ji bijojo mirties? Galbūt ir būtų apie tai galvojusi, jei mintys būtų bent kiek pasidavusios žmogiškajai valiai. Tačiau moteris tiesiog sklendė tyloje, kuri susitvenkė tuomet, kai kojų bei rankų raumenys nustojo virpėti ir pagaliau išblėso amžinybę trukęs konvulsinio drebulio priepuolis, kai nutilo kalenančių dantų garsas, virpinęs visą kaukolės skliutą ir aidu grįždavęs atgal, kai atslūgo vabzdžių įgėlimus primenantis šiurpulys. Kai visa tai pasibaigė, liko tik rankos vis dar mėšlungiškai spaudžiančios kuprinę ir taip išlaikančios galvą virš vandens. Visa kita buvo vien gurgianti ir tyškanti upė, užpildanti ausis ir nustelbianti kitus pojūčius. Liko tik šaltis ir kažkur pasąmonėje blyksintis balsas, šaukiantis ją vardu.

Anuka nebesitikėjo jokios pagalbos, jokio išsigelbėjimo, nešama srovės ji tiesiog laukė, kada viskas pasibaigs ir ją nustos traiškyti šalčio gniaužtai. Krūtinė buvo taip suspausta, kad nebegalėjo įkvėpti. Vos pamėginus įtraukti bent gurkšnį oro, tuojau tarp šonkaulių susmigdavo kaulėti stingulio pirštai ir tik dar stipriau suverždavo plaučius. Vadavosi vien trūkčiojančiu paviršutinišku žiopčiojimu, kuris nė kiek neteikė jėgų, tačiau vis dar išlaikė sąmonę, nors ji ir nebežinojo, ką su ja beveikti. Geriau jau viskas greičiau pasibaigtų: nebesižvalgė į krantus ir nebelaukė, kada upė išsirangys iš gilaus tarpeklio tarp dviejų uolėtų skardžių, tarp kurių buvo įsigraužusi, nebemėgino įžvelgti ir salos, kuri, pagal Gelo pasakojimą, turėjo žymėti vietą, tinkamą persikelti į kitą krantą. Jei būtų pajėgusi pajudinti bent vieną rankos raumenėlį, būtų paleidusi tą plūdurą, nešantį ją vis tolyn ir leidusi savo sustingusiam kūnui nugrimzti dugnan, tačiau nuo jos valios niekas nebepriklausė. Net vaizdiniai, virpantys po užmerktais vokais liejosi patys savaime, nepriklausomai nuo to, ar Anukai jie buvo mieli, ar skaudūs. Pagaliau pasirodė vakarykštės dienos vaizdai ir moteris kiek įmanydama susitelkė ties jais – jau geriau tai, nei vėl būti nublokštai į tolimus, patyčių ir pažeminimo kupinus laikus, matyti seniai pasąmonėn nustumtus paniekos pilnus veidus, girdėti ironija persisunkusius žodžius.

Kelionės pradžia buvo kupina liepsnojančio ryžto, todėl švarus kirtimas vedantis tiesiai į pietus, link Pelkynų, kuriuos pasiekusi turėjo pernakvoti ir jau kitą rytą juos perbridusi, persikelti upę ir pasiekti Maurų įlanką, skriejo pro šalį lyg ji lėktų nešama nematomų paukščio sparnų. Kelias nesudėtingas ir lengvai įveikiamas, ypatingai kol lydimas galvoje skambančių Gelo žodžių apie tai, kad ji per mažai save vertina ir apie tai, jog kiti pasitiki ja daug labiau. Žinojo, jog atlikusi viską, ką jai pavedė Motinėlė, ne tik užsitarnaus Sembos pagarbą, tačiau galės ir pati savimi didžiuotis bei pagaliau jaustis verta. Jausis užsitarnavusi gyvenimą tarp žmonių. Galbūt dėl to naujo, jos širdį užvaldžiusio troškimo, moteris visiškai nenustebo, kai nusileidus vakarui išsitiesė ant savo žaliojo apsiausto ir žvalgydamasi į naktinį žvaigždėtą skliautą suvokė, kad staiga gamta jai tapo svetima. Jei anksčiau tik po atviru dangumi jautėsi saugi ir laiminga, tai dabar kažkas apsivertė viduje. Pilki debesys ėmė bauginti, mat daug labiau norėjo virš savęs matyti spiečiaus lubas, girdėti nenutrūkstantį žmonių šurmulį, vietoje dabar ją supančio pelkinių varlių kurkimo. Kaip greitai viskas pasikeitė... Tai, ką laikė namais, tapo jai svetima ir nesvetinga, o tai, kas buvo trumpalaikė pastogė – geidžiamu prieglobsčiu, į kurį traukė sugrįžti.

Ryte prikėlė kažkas šalto ir drėgno. Nosis slystelėjo skruostu prie užmerktos akies ir ant odos išsiliejo karšto iškvepiamo oro gūsis. Anuka sustingo, suvokusi, jog kol miegojo prie jos prisėlino laukinis žvėris, tačiau nerimą netrukus išsklaidė pasigirdęs pažįstamas niurnėjimas: prie jos stovėjo juodasis vilkas ir kraipė galvą stebėdamas, kaip ji prasimerkia.
– Na ir išgąsdinai mane, – atsikvėpė, – kur tu taip toli lekioji?

Vilkas išleido keistą linksmą unkštimą, užsibaigiantį čepsėjimu.
– Taip taip, ir man smagu tave matyti, – pajuto iš vidaus kylančią šilumą, kurią pakurstė viltis, jog juodasis ir vėl keliauja ne vienas, – o kur tavo draugas?

Pabudinta moteris akivaizdžiai nebebuvo tokia įdomi, nes klajoklei pakilus, žvėris nubidzeno prie vakar keptų kurapkos likučių ir klausiamai pažvelgė į Anuką.
– Taip, žinoma, vaišinkis. Man taip pat reiktų kažko užkąsti.

Tačiau skrandis nebuvo nusiteikęs maistui: pilkais debesimis lyg pelėsiu apsitraukęs dangus pakurstė nerimą prieš tolimą kelią, kurį turės sukarti šiandien.
– Nors gal užkąsiu kokių uogų pakeliui. Geriau jau negaišti.

Vilkas pakilo ją sekti, tačiau Anukai užšokus ant pirmo Pelkynų kupsto jis ėmė neramiai trypčioti ir gailiai unkšti. Moteris mėgino jį padrąsinti ir pasivadinti drauge, tačiau žvėris akivaizdžiai nebuvo nusiteikęs sušlapti letenų. Žinoma, būtų buvę daug smagiau turėti pažįstamą pakeleivį, bet greitai tapo akivaizdu, jog teks kapstytis vienai.

Pelkynai tęsėsi be galo, tačiau kol turėjo prieš akis Gelo žadėtas ryškias paukščių plunksnų vėliavėles, suraišiotas ant stagarų ir žyminčias saugią barstą, keliauti buvo nesunku. Net kai pradėjo lyti, dar kurį laiką spalvos mirguliavo virš raisto ir buvo puikiai matomos. Tačiau... Tačiau rytui įsibėgėjus jos dingo. Anuka stovėjo ant kimso ir žvalgėsi į visas puses, tačiau viskas, ką matė buvo pasišiaušusios žolės uodegos, sausi medžių skeletai ir kur ne kur skurdūs berželiai, mėginantys išsilaikyti ant liulančio pelkės paviršiaus. Ir nė vienos plunksnelės. Nė vieno taškelio. Klajoklė įstrigo vidury Pelkynų – kelio į priekį nebuvo. Mėgino eiti be kelio, pasismaigstydama nulaužta šaka, tačiau netruko suprasti, jog labai greitai ji gali taip nuklysti, kad ne tik neliks kelio pirmyn, tačiau neberas ir kaip sugrįžti atgal.

Vidurdieniui artėjant Anuka stovėjo ten, iš kur iškeliavo vos prieš pusdienį – nuo lietaus sumirkusioje stovyklavietėje. Sugaišo tiek brangaus laiko, bet svarbiausia, nežinojo, ką daryti toliau. Svarstė, ar nepamėginus apeiti Pelkynų, tačiau Gelas minėjo, jog jie tęsiasi toli į rytus ir iki pat upės vakaruose. Iki pačios upės. Bet nieko nesakė apie tai, ar jie plyti ir už jos. Nors, net jei ten kimsynų ir nėra, anapus karaliauja vilkai, o iki Maurų įlankos dar visa diena kelio – būtų gerai kuo ilgiau išvengti susidūrimo.

Pažvelgė į kitą krantą – anapus tyvuliavo žalia miško jūra. Atrodė visiškai nepavojinga ir apglėbta ramybės. Giria švelni, kaip minkštas rūkas, kylantis nuo įkaitusios žemės po nukliokusio vasaros lietaus. Galbūt jis suokalbiškai pridengia pavojingai žėrinčias vilkų akis, stebinčias ją iš kito kranto, o gal ten iš tiesų karaliauja vien migla? Moteris pasipurtė, tikėdamasi nusimesti blogas mintis ir žengė į vandenį. Po kojomis sugurgždėjo suplūktas baltas smėlis, netikėtai pasiūlydamas dar vieną išeitį: o kas, jei ji bent šiek tiek pabristų pakrante, laikydamasi saugaus kranto? Nutarė išmėginti. Kiek ėjo, juto tvirtą pagrindą, net tada, kai dugnas pasidengė juodomis išmirkusiomis pelkyno durpėmis, iš pradžių švelniai apglėbusiomis padus, vėliau pakilusiomis iki kulkšnių, net sutrūnijusioms medžių liekanos ėmus kutenti blauzdas, padai vis dar trypė tvirtą smėlį po nuosėdomis ir atrodė, jog mintis eiti upės vaga buvo gera. Ir kaip tik tuomet, kai jau buvo atsikračiusi dvejonių, atsivėrė praraja: nuožulnios pakrantės nebeliko, dugnas smigo gelmėn, o vanduo tapo gilus. Upė graužėsi per uolą, dešinėje staigiai kylančią stačiais šlaitais, o kairėje pavojingai besimaišančią su drumzlinu pelkynų vandeniu. Antrąkart ji sustojo, slegiama sunkaus sprengimo: suktis atgal ir grįžti nieko nepešus, patvirtinus nuomonę, jog ji tėra nelaimingas Gamtos vaikas, ar kažkokiu stebuklingu būdu judėti link Maurų įlankos. Antrąkart ji priėmė tą patį sprendimą, nuspręsdama geriau jau rizikuoti viskuo, nei vėl tapti tuo, kuo buvo, prieš įžengiant į Motinėlės Sembos spiečių. Klajoklė nusimetė kuprinę, susuko savo žaliąjį apsiaustą ir sudėjus paskutinius sausus rūbus užsidėjo nešulį ant pilvo, kad neskęstantis krepšys padėtų jai išsilaikyti virš vandens. Daugiau nebebuvo, ką daryti ir ko delsti, todėl atsispyrė nuo atbrailos, ant kurios stovėjo ir leidosi nešama srovės.

Net ir labai norėdama nebebūtų pasakiusi, kiek laiko truko jos kelionė vandeniu, o saulei pasislėpus už aštrių uolėtų krantų ji jau nebemėgino ir žvalgytis – net jei staiga skardžiai priglustų prie žemės, vanduo nusektų, o į kūną sugrįžtų šiluma, klajoklė nebeturėjo jėgų kapstytis ir kovoti su gurmančiu vandeniu. Dabar tiesiog laukė pabaigos.

Keliai čiūžtelėjo kažkuo kietu ir aštriu, prikeldami moterį iš abejingo snaudulio. Tėkmė nurimo ir sunkus kūnas klestelėjo ant akmenuoto dugno, virš vandens palikdamas plūduriuoti sustingusiomis rankomis apglėbtą kuprinę ir nuo vandens išburkusį veidą. Sukaupusi valią atplėšė akis ir virš savęs išvydo tamsų medžio šešėlį. Srovė ją lyg kokią nuolaužą užnešė ant seklumos. Tereikėjo ištiesti ranką ir būtų pasiekusi saloje augančio žilvičio šaknis. Štai ji – lauktoji sala, o ji negalėdama net pirštų atgniaužti, vis dar mirksta šalčiu svilinančiame vandenyje. Liepė sau keltis, tačiau kairė kūno pusė rodėsi mirusi, todėl susitelkė į dešiniąją ranką, kuri po nemenkų pastangų atsigniaužė ir paleido plūdurą. Kairioji liko sutraukta mėšlungiškame gniaužte, bet Anuka jau galėjo mėginti ropoti, viena ranka pasiremdama į dugną, o kūnu užsiguldama ant kuprinės, taip palengvindama naštą. Taip pusiau plaukdama, pusiau ropodama ji stebėtinai greitai išsikepurnėjo į krantą, bet čia, nelikus keliančios vandens galios, susmuko dar nespėjusi išbristi. Turėjo duoti kūnui laiko atsigauti.

Pirmiausia pajuto vėjo gūsį, lyg rimbu lupantį per šlapias kojas. Žinojo, jog kuprinėje jos laukia sausas apsiaustas, tačiau pirštai nė neketino klausyti. Nepajėgė ir atsistoti. Po didžiausių pastangų, sukandus dantis, įsiręžė ir pagaliau pakilo keturpėsčia. Dėliojo rankas susikaupusi, kairę koją be gailesčio vilkdama akmenuotu taku, dešine retkarčiais atsispirdama. Grįžo drebulys, skausmingai pasišiaušė oda, tačiau kažkur viduje įsižiebė viltis, vertusi judėti pirmyn. Lyg miražas prieš akis jai iškilo spiečiaus kuorai, švelniai laižomi laužų atšvaitų, supami kepamos mėsos kvapo ir minkštos geltonos šilumos, sklindančios pro pravertas duris. Sušalęs protas surijo suvokimą, jog šiame spiečiuje jos laukia vien tuštuma ir dabar patenkintas snūduriavo, palikęs klajoklę iš paskutiniųjų kapstytis, vedamą apgaulingų iliuzijų.

Net tuomet, kai akys išvydo sienas, tyliai besistiebiančias į dangų, prireikė laiko suvokti, jog ten nebėra šilumos, nebėra laužų ir žmonių. Prieš akis iškilę bokštai tebuvo blyškus prisiminimas kadaise čia kunkuliavusios gyvybės. Aula nuniokota ir kiaurai perpučiama vėjų, nardančių tarp milžiniškų properšų, žiojinčių rezginiuose, pasitiko atvykėlę absoliučia ramybe. Vienintelis garsas buvo kliokiantis vanduo, tyškantis per neužtrauktą stogą, tiesiai į didįjį ugniakurą. Klajoklė net nepajuto, kaip per veidą ėmė riedėti ašaros. Suleido nagus į šlapius laužavietės pelenus. Visos dienos įtampa veržėsi lauk, purtydama sustingusį nuo šalčio kūną. Nežinia, galbūt viskas ir būtų užsibaigę prie pajuodusiu lietaus vandeniu užlieto duburio, jei spiečiaus tylos nebūtų prasklaidęs tylus nagų caksėjimas. Net nepakėlusi galvos žinojo, jog prie jos artinasi keli žvėrys. Jautė, kaip jie supa ją ratu, girdėjo, kaip keli jų ima urgzti, užuodė šlapio kailio tvaiką. Nebeturėjo jėgų net pakelti galvos, tik dar labiau susirietė. Vienas vilkų prisiartino prie jos ir ėmė šniukštinėti, nugarą nudilgydamas karštais iškvėpimais. Plėšrūnas net pamėgino ją kepštelėti koja, bet jo letena sustingo, antrąkart nusileidusi ant moters sprando. Anuka ne iškart suvokė, kas pasikeitė, tačiau greitai jos ausis pasiekė nežinia iš kur sklindantis duslus garsas, primenantis užslopintą lokio riaumojimą. Į ką vilkai iškart sureagavo, nukreipdami visą savo dėmesį nuo moters prie įsibrovėlio. Keletą akimirkų truko garsų kova, tačiau vilkai greitai pasitraukė: atėjūnas pasirodė jiems per stiprus, o gal priešingai – nevertas dėmesio, mat po kelių akimirkų viskas nutilo. Vilkų nebebuvo.

Vyras judėjo be garso: net krūptelėjo, kai ant jos pečių nusileido rankos, du karšti delnai. Ir per sumirkusius rūbus jautė jų šilumą. Švelnūs pirštų galiukai perbėgo jai per veidą, grybštelėjo rankas, mikliai prasibrovė iki kūno:
– Tu sušalus į ledą, – balse pasigirdo šiek tiek išgąsčio.


--------------------------

Nubudo nuo traškėjimo. Kažkas virto, suvirpindamas spiečiaus sienas. Geriau įsiklausiusi ir apsižvalgiusi suprato: gulėjo prie kaitrios ugnies, susukta į galybę rezginių, pačiame lopšyje. Čia užtvarai nebuvo išdraskyti taip smarkiai, o didžiulis laužas greitai šildė visą mažą erdvę, rydamas sausus šių namų kuorus, kurių didžiausia rietuvė kėpsojo vos už keleto žingsnių.

Buvo be galo malonu justi, kaip šyla kūnas, kaip po apklotais ima dilgčioti oda ir galūnes kutena sugrįžtanti šiluma. Užmerkė akis ir mėgavosi tuo jausmu, kai suprato jį stovint šalia.

– Atrodo dabar buvo mano eilė tave gelbėti, – visiškai užkimusiu balsu vos sugebėjo ištarti, bet lūpos šypsojosi.
– Ką tu čia darai? – nesureagavo į jos pastebėjimą.
– Sembai reikia keleto daiktų iš šio spiečiaus, bet štai ką pats čia veiki visiškai neaišku? – plykstelėjo dėl tokio jo atšiaurumo.
– Atsekiau tave, – nusisuko nuo moters ir be garso dingo avilio gilumoje.

Sugrįžęs iš ugnies ištraukė indą su vandeniu ir sumaišė jį su kažkuo, buvusiu atsineštame puodelyje. Garuojantį gėrimą padavė Anukai, kuriai teko gerokai pasirausti, kol išvadavo bent vieną ranką iš keleto sluoksnių užklotų. Dar nepriglaudusi lūpų užuodė aštriai saldų medaus ir švelnų riešutų kvapą.
– Gerk.

Ji pakluso, tačiau akių nenuleido, o jis priešingai – kaip įmanydamas stengėsi išvengti jos žvilgsnio.
– Ar dažnai taip darai? – karštas gėrimas kiek atpalaidavo gerklę.
– Taip, – puikiai suprato, ko ji klausia, nors ir delsė atsakyti.
– Kaip dažnai? – nenusileido.
– Kai tik išeini iš avilio.
– Kaskart? – nustėro, – Nuo kada?
– Nuo tada, kai čia pasirodei.
– Tai sekei mane, kai ieškojau maudyklos?
– Taip.
– Kai maudėmės su sekta?
– Taip.
– Tai tu nuvijai vilką, kuris buvo ant manęs užšokęs, kai gelbėjom Gelą?
– Taip.
– Tu pasirūpinai, kad aš užeičiau tą stirną, kurios koja buvo įstrigusi akmenyse, ir kad juodasis vilkas paklotų kiaulę man po kojom?
– Jos vardas Koja, – stovėjo nuleidęs galvą, akis paslėpęs pilkų plaukų sruogomis ir laukė, kada pagaliau Anuka išgers savo gėrimą.
– Nesupratau?
– Juodas vilkas. Jos vardas Koja.
– A taip, žinoma, balta letenėlė... Taigi judu su Koja pasistengėte, kad aš parneščiau grobio į spiečių?
– Taip.
– Dar, ar buvo kažkas dar? – Anuka jautėsi sutrikusi, nes pati nesuvokė, ar supyko dėl tokio persekiojimo, ar buvo dėkinga už pagalbą, o gal ją erzino, kad yra nuolat stebima?
– Dar buvo čiobrelių pieva.
– Kas?
– Diena, kai tu vos nepraėjai pro Sembos spiečių.
– A... – moteriai prieš akis iškilo pilki, ją pašaukusio vyro plaukai, besiplaikstantys vėjyje. Jei ne jis, ji taip ir nebūtų užėjusi šios bendruomenės, būtų nuklydusi kažkur toli nuo čia ir niekada nebūtų sutikusi visų šių žmonių, – bet kodėl? Kodėl tu tai darai?
– Nes negaliu kitaip, – pritūpė taip toli, kiek tik galėjo, kad pasiektų jam ištiestą tuščią indą.
– Kaip suprasti? – Anuka trūktelėjo ranką atgal, neleisdama sugriebti puodelio. Matė, kaip pakilo viršutinė lūpa jam be garso suurzgus, tačiau šis gestas jos nebebaugino, – kodėl negali?
– Nes tavo kvapas... – akys tikrai liepsnojo kaip saulės, įsmigusios į Anuką, spinduliuodamos nekantrumą, susierzinimą ir kančią.

Nebežinojo, nei ką sakyti, nei ką daryti, todėl tik ištiesė ranką su indeliu. Šilta keramika vis dar kuteno delną, o ausyse skambėjo tik ką ištarti žodžiai. Moteris puikiai prisiminė, kaip ji pati prie lūpų kėlė jo krauju suvilgytus savo pirštus ir kaip svaigo nuo to kvapo. Negi jis gali jaustis bent šiek tiek panašiai? Tokios mintys virpuliu nusirito per kūną ir ji įtraukė ranką atgal po užklotų kauge.

Tą pačią akimirką jis atsidūrė prie jos ir taip greitai pagavo atgal besirausiančią ranką, jog ji nespėjo sureaguoti. Išvadavęs iš rezginių priglaudė jos delną prie savo veido ir įtraukė pilną krūtinę jos kvapo. Akimirką net pasirodė, jog švelniai jį lyžtelėjo, tačiau nebuvo tikra. Keletą malonių akimirkų jie buvo sustingę, virpuliams besiritant per kūną, bet jis atsitraukė taip pat staiga, kaip ir buvo prisiartinęs. Tik ką malonia šiluma vilgytas delnas liko šaltas.
– Kur tu eini? – užsikirsdama šūktelėjo pavymui, jam tolstant spiečiaus tuštumoje.
– Negaliu čia būti.
– Bet... aš nesuprantu...
– Negaliu, Anuka, tavo oda šyla, kvapas grįžta, o po užklotu jo kaupiasi nepakeliamai daug. Be to šiandien jis tiesiog neištveriamas, – tai buvo ilgiausias jo pasakytas sakinys.
– Tu žinai mano vardą...
– Taip.
– O aš nežinau tavojo.
– Jaras, mano vardas Jaras, – jis stovėjo tarpdury, atsukęs Anukai nugarą.
– Jaras... Skamba pažįstamai, – lėtai dėliojo žodžius, o galvoje sukosi mintis apie juos siejančią trauką, – o kodėl tave taip baugina mano kvapas?
– Nes jis neleidžia man galvoti, susikaupti, nes aš nebegaliu kontroliuoti...
– Savęs?
– Nieko. Negaliu kontroliuoti nieko. Kažkas kitas valdo mane.
– O argi tai taip baisu?
– Tu nesupranti.
– Kodėl manai, kad nesuprantu? Kodėl esi įsitikinęs, kad aš jaučiuosi kitaip?
– Ką nori tuo pasakyti? – pagaliau atsisuko ir pažvelgė į moterį pro mirguliuojančius liepsnos liežuvius.
– Kaip čia tau trumpiau paaiškinti... Kai tave pašovė, ieškojau tavęs po miškus, bet tuomet dar nežinojau, kas tu. Maniau, kad tas kvapas priklauso vilkui. Buvau įsitikinus, jog negaliu atsispirti laukiniam žvėriui ir vis tiek troškau jį išgelbėti. Ar supranti? Buvau pasiryžusi bet kam...
– Ne. Tai ... Tai kažkaip neteisinga. Aš valdau savo gyvenimą, o ne kažkoks instinktas. Aš turiu valią ir protą ir kvapas nėra aukščiau to, – jis ir vėl apsisuko, ketindamas išeiti.

Anuka žinojo tik viena – nenorėjo prarasti ryšio, kuris buvo toks stiprus, kaip niekas kitas jos gyvenime.
– Ką tu darai? – suurzgė sugniauždamas kumščius.
– Kviečiu tave, – vos girdimai sušnabždėjo, mesdama nuo pečių vieną apklotą po kito.

Iš vyro krūtinės išsiveržė riaumojimas. Jam atsisukus, Anuka suprato, ką Jaras turėjo minty sakydamas, kad nebekontroliuoja savęs: akys lyg aptrauktos miglos, nunarinta galva ir žvėriškas šuolis per laužą priminė puolantį vilką, o ne žmogų. Jis nubloškė moterį su tokia jėga, kad jei ne aplink pasklidę rezginiai, ji greičiausiai būtų trenkusis galva į aslą. Nuo įtampos virpantis vyro kūnas buvo neįtikėtinai sunkus, beveik negalėjo įkvėpti, tačiau daug labiau ją baugino prie ausies sklindantis vibruojantis urzgimas, kuris nutilo tik tuomet, kai jis suleido savo dantis jai į petį, stipriai sukąsdamas raumenis ir leisdamas kraujui tekėti lūpų kampučiais. Laikė ją kaip kokią auką prispaudęs prie žemės, kol pilvo apačioje Anuka pajuto veriantį skausmą. Nebuvo pasirengusi tam jausmui. Jausmui, kad ją plėšo iš vidaus.


--------------------------

Vos spėjo susikrauti sektos nurodytus daiktus, atidžiai kiekvieną indą suvyniodama į atskirą skepetą ir kruopščiai įsprausdama į saugų tarpelį kuprinėje, kai tarpdury pasirodė stambus Jaro siluetas.
– Paskubėk, turim kuo greičiau iš čia dingti, – tai buvo pirmieji jo žodžiai šįryt.
– Kas? – moteris jautėsi abejinga aplinkai, tad perklausė daugiau iš įpročio, nei susidomėjusi.
– Vilkai atsitraukė.
– Ir?
– Vadinasi gmorgai arti, – nekreipdamas dėmesio į bespalvį Anukos balsą, pagriebė ją už rankos ir ėmė tempti link upės.

Nespėjo nė nutolti nuo spiečiaus, kai tiesiai prieš juos iš miško išniro moteris. Jos plaukai buvo susitaršę, veidas purvinas, o toga labiau priminė skutus, nei rūbą. Bet gerokai smarkiau nei jos išvaizda, baugino paklaikęs žvilgsnis, kuriuo ji spėjo perverti sutiktuosius ir rytmečio tylą plėšantis klyksmas. Sustojo lyg įbesta prieš klajoklius ir spiegė užvertusi akis į dangų, kol ją apglėbė iš nežinia kur atskriejęs tinklas ir motina susmuko ant žemės be sąmonės.

Jaras sureagavo akimirksniu, nustumdamas Anuką už šalikelėje kėpsančios uolos atbrailos ir pridengdamas ją savo kūnu.

Miškas nuščiuvo, rodėsi nejuda nė vienas lapas, nė vienas žvėris ar paukštis. Visa kažko laukė sąstingyje, tačiau akimirkos slinko, bet niekas nesirodė.
– Mes turim jai padėti, – pasimuistė Anuka.
– Ša. Jis arti.
– Nesvarbu, mes turim jai padėti, – kažkoks įtūžis ėmė kunkuliuoti viduje, kurio nė pati negalėjo suvokti.
– Ji ne mūsų rūpestis.
– Ne mūsų – mano.

Vyras įsmeigė į ją savo žvilgsnį, mėgindamas perprasti, kokio stiprumo moters ryžtas ir matyt suvokė, jog ji neketina nusileisti, tad prakošė pro dantis:
– Nemėgink išlįsti.

Galvoje netilpo, ką jis sumanė, bet atrodė visiškai kvaila mintis taip atvirai žengti ant tako. Anuka pasistiebė, kad matytų, kas vyksta, bet viskas, ką pastebėjo, tebuvo tiesus Jaro siluetas ir kiek tolėliau gulinti moteris, supančiota tinklo.

Kažkur trakštelėjo šakelė ir Anuka greitai surado tą vietą, iš kur sklido garsas. Pakibusi ore blykčiojo balta žvaigždutė, kuri vis sirpo ir plėtėsi, mirguliuodama šiaušėsi.
– Žaibas! – sukliko tą pačią sekundę, kai suvokė, ką mato.

Jaras pasipurtė, akivaizdžiai nepatenkintas, jog ji išsidavė ir šoktelėjo į priešingą pusę nuo uolos. Balta liepsnelė, dabar įgavusi gražaus apskritimo formą, nusekė jam įkandin staiga ištįsdama į vieną ilgą giją, besišakojančią trumpomis ataugėlėmis ir sprogo kaip tik toje vietoje, kur prieš akimirką stovėjo vyras. Anuka, užhipnotizuota švytinčio žaibo, nespėjo pastebėti momento, kai jis liuoktelėjo į šalį, tačiau tai, kad Jarui pavyko išvengti smūgio, guodė tik labai trumpą laiką, nes ji puikiai prisiminė Gelo pasakojimą, apie šaltąjį gmorgo žaibą: du šūviai, sakė jis. Karštasis žaibas – vienas, šaltasis – du.
– Bus dar vienas, – vien lūpomis šnabždėjo moteris nesustodama, – saugokis antrojo.

Baltoji liepsnelė vėl pakibo ore, nutolusi nuo Jaro tiek, kad jis neįstengtų jos pasiekti. Tačiau jis ir neketino to daryti. Vyras slinko tolyn nuo uolos ir nuo Anukos, priversdamas manyti, jog mėgina ją apsaugoti, bet klajoklė netruko pastebėti kiek toliau nuo savęs, už tos pačios atbrailos užsiglaudusią juodą keterą. Koja. Ji buvo vos už keleto žingsnių nuo moters ir tai, kad Jaras kovoja ne vienas, suteikė vilties.

Vilkė nelaukė, kol baltoji liepsnelė išpamps. Vos Jaras atsidūrė jai prieš nosį, o priešas – jų tarpe, Koja atsispyrė ir keliais šuoliais pasiekusi pusiaukelę liuoktelėjo ant kažko, ko Anukos akys neįstengė matyti. Atrodė, jog juodoji pakibo ore, nasrais sukandus kažką neregimo ir apglėbusi tai savo letenomis. Girdėjo urzgimą ir dantų kaukšėjimą, inkštimą ir nepažįstamą šauksmą, bet visa tai greitai baigėsi Jarui keliais šuoliais atsidūrus prie kovojančiųjų. Žybtelėjo peilio ašmenys, vyras keletą kartų keistai išsirietė, lyg mėgindamas išvengti nematomo smūgio, Koja dar kartą kažką apžiojo savo aštriais nasrais, o Jaro peilis smigo į nematomą kūną.

– Dar niekada nebuvau užmušęs gmorgo, – vyras nubraukė raudoną krauną nuo peilio į samanas po kojomis.
– Bet kaip...? – negalėjo susivokti Anuka, – Kaip tu žinojai, kur durti?

Jaras pažvelgė į moterį tokiu žvilgsniu, lyg mėgintų pasitikrinti, ar ji iš jo nesityčioja, tačiau atsakė vos vienu žodžiu:
– Nesvarbu.
– Kaip tai nesvarbu? Tai gali padėti mums gintis, tai labai svarbu! – ėmė karščiuotis.
– Ne dabar, – suėmė jos pečius ir tvirtai suspaudė, – dabar turime nešdintis iš čia ir kuo greičiau.
– Kodėl?
– Nes netrukus čia pasirodys kiti.