Klampus

Dūzgimas. Netolygus aukšto dažnio garsas. Iš po stalo. Variklis, oras.. Dar kažkas. Drumsčia ir apsaugo. Nuo tos tylos, kuri čia būna. Diena be gryno oro gurkšnio, pilna burna laukimo. Užsiciklinęs kelias pirmyn-atgal.

Kas yra normalu?

Jis niekada nesispraudė į rėmus, niekada ir nebandė likti laisvas nuo jų. Kam vis tai? Dar mažam būnant vienas gyvenimo matęs žmogus pasakė: "gyvenimas paprastas kaip trys kapeikos". Tik po gero laiko tarpo paaiškėjo, kad pasakyme trūksta vieno, pirmo žodžio. "Galiausiai".
Rytas.. vakaras? Bus diena, bet jos niekas nelaukia. Čia tuščia ir šilta. Greičiausiai nuo stiprios arbatos su medum.  Miegas vėl neatėjo. Šuolis aukštyn ir nuostaba po kojom neradus žemės.
- Ėj, aš ją čia palikau! - Liko aidas. Erzinantis savęs klausymasis.
- Išeisiu! -  staiga riktelėjo pašokęs. Kampe sėdintis blyškiaveidis puse perkreiptų lupų net paspringo iš netikėto juoko antplūdžio.
- Kur lėksi, vaike? O be to, tu nenori niekur eit. Viskas paprasta nebus. Sėsk čia, palupinėsim minčių odą.
Nebelieka pasirinkimo. Palikti paprastai, nepainioti, atsisėsti ir tirpti. Pilkasis žmogysta iš padilbų seka mažomis žvitriomis akimis.
- Susivėlei? - pasirodo balti niekinantys dantys - mažiau, ką, nesiseka galvoti? Negalvoji tu..

Mediatorius kantu bėga per storąją "mi" išilgai grifo. Pabaigia šaižiu, fūzintu akordu. Sudunda mušamieji. Ritmas lenktyniauja su bosu. "If I die, before I wake, pray the Lord my soul to take". Iškeltos kelios dešinės, veiduose palaima, akys spindi. "The wicked thing to say, to make me feel this way.. ". Atrodo trūksta visai nedaug, būtų viskas, nors gal kiek kitaip. Trumputė samonės pauzė. Vokalistę užstojes pilkasis. Staiga pagriebęs už pečių rikteli "Kas tu? ".
- Aš, aš.. aš nežinau, o tai svarbu? - pasimetęs nuleidžia ranką ir pasižiūri į bokalą. - aš visoks, gal visi skirtingai mato, o man pačiam ne tiek svarbu, kad visą likusį laiką ieškot šio atsakymo?
Pilkasis jau dingęs. Durnius. Apsidairius viskas po senovei. Dar vienas senas geras gabalas.

Atsistoja nuo kėdės, pereina kambarį skersai, pasižiūri į pilkajį, dideliu peiliu rakinėjantį nagus.
- Klausyk, ko pristojai? - nervingai atsiremia į sieną - jokių tragedijų, spalvų tirštinimų, dieviškų, pasakiškų, mistiškų, siaubingų ir tamsių dalykų nebus. Užtenka man sapnų.
- Tikrai? - ramiu balsu nutaisęs naivų toną tarsteli, ir vėl dėbteli iš apačios. - pažiūrėsim. Ne perkąstos venos, ne. Ne stiklo šukės, ne skustuvai, ne kitos nesąmonės. Užtenka.. paprastai. Suglamžyk ramybę, pasitikėjimą savimi. Paeik ledu tolėliau. Įsmik basom į moliną dirvą, ir pajusk ten esančius akmenis. Nieko tokio sakai? O tu pasižiurėk į kur eini. Nesimato pabaigos? Aišku, juk jos dar nėra. Tu klampok klampok.. Kai atsibusi visas šlapias su riksmu gerklėj, vėl pasveikinsiu atvykus į sapną.
- Nenoriu.
- Tada prisėsk, panarstykim toliau. Vistiek išsisunksi, krisi ir atsikėlęs  nepajusdamas brisi toliau. Keliu greičiau, bet žvyras kietsnis. Naktį, tik naktį suprasi. Matai tik viršūnes, bet nematai savo rankos. Nešauksi, žinau, ne tau. Gal pastovėsi, vėliau gal pasiblaškysi. Padažnėjus kvėpavimui atrodysi dar tvirtas. Bet viduje su aidu dundės "kur? kodėl? kodėl? kaip? " Ir tai tave smigdys. Iki kelių. Iki pusės. Atsipalaidavai, prasmengant toliau jau beprasmis "kodėl? nesuprantu.. ".

Vanduo. Vanduo tave išplaus