***

Pirmu susitikimu išgelbėjai mane,
Vėliau gailėjomės abu sutikę vienas kitą.
Kentėti teko daug, bet buvo verta.
Vien prisiminus meilę tyrą, bei nuoširdžią,
Užgniaužia kvapą mudviem visada.
Tačiau geri dalykai vyko ne šiame pasaulį,
Tikrovės pusėje kitoj.
Ten esama didybė grožio paslaptingo:
Miškai auksiniais medžių lapais,
Kalnų viršūnės užlietos saulės raudonumo,
Ir deimantiniai ežerai.
Tokioj vietovėj mudviem buvo gera,
Tikėjomės gyventi ten per amžius,
Bet šitiek gero juk negali būti!
Atėjus dienai tamsiai, pykčio pilnai,
Užliejo mūsų šį pasaulį demonai bebaimiai,
Ir teko grįžti ten iš kur išvykom;
Kur meilė dar gyva, bet tik su baime jog išnyks...
Bet argi tai gyvenimas?
Juk tai net nepanašu į jį!
Pripratę mes gyventi tobuloi svajonei,
Pamiršome, kad yra ir tikrovė,
Ta, korioi gyventi lemta kiekvienai žmogiškai būtybei,
Ir tikėti jog čia jos vieta.