Ruoželė– 2

2. Kāp keistā anėi  gīven...

Ė dabā Jostis so tou sava jauno patė, tiktā vākus be skaitliaus vara, ė vėsks. Nosėgīvens besėveizint... Ė tuokius pastatus pasėstatė, omžėnatėlsi, ta mėrusiuoji. Dėdliausė truoba, geras kūtės, daržėnė – no vėsks, kuo gīvenont rēk. Če nomūs ta vėsa tvarka jau anuos bova. Vo ši dabā, ka jau kas atēt, kāp kuoki kėilė ont kėisalio, čerkštiuo, šuokėnie ė daugiau nieka. Svetē dīvuojės:
– Ajei, Alelė, ka to gražē begīvenonti...
– Noj, če mona vėsks īr, vėsks īr mona... – kėta nieka ė nebžėna, noj.
Vo, jog ont gatava parejė. Ė sėinas ėšdažītas, ė užuolaidas uždietas, ė vėsks, vėsks... Poikiausius kombarius palėka ta pėrmuojė. Kėik če kombariū daugībė īr... Vo ka anodo dā staties tas truobas so pėrmuojė patė, prašė padietė ė vedo.
Tėn, kor gīvenuom kaimė, galiejuom  dā ė ėlgiau pasėlėktė, bet anodo vėn prašė, ka parētoviav ė ka tou vedoms gīvenėma, tus truobesius meliuoratuorē pajimto nogriuovėmou. Bėški jau tuo pininga gausem... Vo anodo jau če toriejė dar vėinas truobas. Tėn bėški tuoliau. Ė  ontrū anodom neblēda če bestatītėis. Ė reikiejė jau kėta žmuogaus vardo, jau reikiejė īkaita. No, ė ikalbiejė vedom, kāp svēkam lėga:
– Jodo parēkėtav če pas mumis gīventė. Jog vėstėik jodo ne kėik ėlgā begīvensėtav tuo suoduo vėinė. Parēsėtav, pailsiesėtav. A ne gerā būs?
Ė ėšejė, žėnā, pasiotės pailsis... No, ėšejė tuoks pailsis, ka baisesnė nebrēk... Ka parejuov, pas anodom tegaliejuov ėšbūtė tik šešis mienesius...
Vedo ėšēdamė ėš tėn gavuov sava pakėlas. Ė vėina laimė, ka anėms nebovuov idavė tū piningū. Vo jė nē, mosintās, vedo būtoviav galiejosio ētė obagās. Ė kor to noēsi, kor to iēsi ė kas tavi prijims?  Toštė ronko. Jė... Ė gerā, ka neatėdaviev tū pakėlū, vo būtoviav palėkė čīstė vargšā. No, Jezusmarėjė, kāp būtom bovė, aš dabā ni soprastė negalio. Ka ė ne kažėn kėik, bet šešės tūkstontės vedo toriejuov ronkuos ė jau galiejuov kou nuors mislītė... Prīš parsėkelont, Jostis patarė:
– Jodo neskubiekėtav, apsėgalvuokėtav, kāp, kuokė mado če jau būs...
No, vo anodo nuor, ka vedo jau atsėkraustītoviav. Aš tievou sakau:
– Jog jau grētā atēs laiks, ka vedo nebgaliesiav če kaimė bebūtė ė vėstėik rēks ētė pas anus. Toukart vedom pasakīs:
– Matā, ka vedo nuoriejuov, nejė, vo dabā praša, ka prijimtoviav, Ÿ tojau pat būs īžuodis.
Vo kāp tiktā bėški pabovuov – ė tas negerā, ė tas švakā, ė nieks nebier kāp rēk. Tego pasiuntās, matuov, ka nikuokė gīvenėma nebier, žingsnė negali bežėngtė...
Tėn toriejuov kombarieli iētama ėš vėrtovės. Vėrtovė tebova vėsėms vėina. Ana jau vėsėms valgītė taisė, ne atskėrā tevalgiem. Bet gīventė vėsomet spasabniau īr katram sau.