turbūt vienintelis tekstas su tikru pavadinimu

duoklę atiduotu
šitom parsidavusioms
poezijoms
nieko naujo neatradau
apie sriubą kaip išganymą
mąstau
bet neveltui
buvo atiduuotas kūnas
pamalonint įsivaizduotiems
kūriniams
šarlatanai negali būt melaigiai
jei tiki  šventai
bet visgi gali būti
kad gali išvis nebūti
aš padėsiu rankas ant stalo
kad visi matytu
geležies amžio ženklais
rodau atvirus delnus
aš draugas
gera nešantis žmogus
mūzom nepatinka mano būdas
nedirbi, sako man
nedirbu, atsakau
kol nesirenki
viskas įmanoma
tik apsiprendus
visa būta
pranyksta
išnyksta be žymės
aš turiu padėti
viena gala ant savęs
kitu prislaikyti arčiau taves
mano miela
neegzituojanti Dievybę
nes kitaip prarasiu
ko pirmoje vietoje
paliest negalėjau
visur ir visada
mano galvoje
vyksta kūrybą
bet kai reikia
atiduoti
revizijai dievų
suprantu
kad man geriau
tylėti
išmintis juk tyli
o žodžiai nebylus
tik velnio sudarkyti
ima ir prabyla
geriausi tekstai
tušti lapai
kas norės
tas pamatys
bet maldauju, prašau
leiskit man išeiti
pasiimkit tikėjimą
man užteks tik vaizdo
to veido niekad nematyto
kad naktim ramiau miegočiau
mėgdžiodamas kūrėją
pilis ir žmonės apdainuočiau
suteikčiau visa ko neradau
realybėje
bet prabudęs žinočiau
kad išėjau
ir jums nebeatsakau
mano mielos
aš pranykau
fantazijos man svetimos
kaip ir aš buvau nesvetingas
bei nevaisingas
tačiau mylėjau jus
iš visko ką turėjau
gal permažai
vietomis
nors nuoširžiai
ryjau trupinius nuo jūsų stalo
būdamas vienu iš milijono
užužstalės generolu
tyliai murmėjau
ką apie jus manau
tai buvo gražu
man patiko būti
bet pagirios
nuo žodžiu daug baisėsnės
nei nuo vyno
dar karta jums sakau
apleiskit
nes jau išėjau