Kažkas aukščiau

<... > Lėtai pajudu iš vietos nematydama kas guli po kojomis. Tyliai einu į tamsą, nesinori sudrumsti ramybės. Jaučiu kaip kūnas pripranta prie aplinkos, kurioje klajoju, įsilieju. Pasisklaidę debesys praveria dangaus duris. Paslapatis, kurios niekas neieško, verčiau stebi spalvingą ekraną, galbūt ten daugiau veiksmo ir pramogų nei čia.
-Gal eime pasivaikščioti naktyje?
-Oi ko aš ten nematęs, dabar rodys mano serialą.
Kaip puiku, kad žmonės žino kur kuris dangaus perliukas kabo, kurioje vietoje mintimis paišyti mitologines linijas. Nes atvirai matomas kosmosas virš galvos visiems jau puikiai pažįstamas. Dabar yra svarbesnių egzsitencinių dalykų kaip antai „naujosios technologijos“ ir krūva įvairenybių virtualiame pasaulyje. Nėra nieko smagiau kaip gyventi taip, tarsi esame unikaliausi ir viską išmanantys, juk Žemė tokia milžiniška, joje visada atsitinka „naujų dalykų“ - meilė, mirtis, skausmas, beprotystė, išradimai, degradavimas, karas, linksmybės, darbas - kasdienybės ratas, kuris niekuomet nesustoja suktis. Vienintelė išskirtinė jo savybė ta, jog jis gali suletėti arba pagreitėti. Žmonės, kuriems apsvaigsta galva nuo sukimosi išlipa iš jo trumpam pamatyti kažko išskirtinio - atviro dangaus, tai kas yra nežemiška ir su kuo čia nesusidursi. Suprasti tai, kad nieko nesupranti, kad gyvenimas yra iliuzija (arba vaizdas ekrane, kurį nori matyti). Kad niekada nebus galo, viskame yra begalybė, tiksliau, viskame, kas tikra. Kokia mūsų paskirtis čia? Prisimename įvykius praeityje, tačiau negalime jų pakeisti. Negalime matyti ateities, bet galimybės ją pakeisti didelės. Mums suteiktos proto galios ribotos, klausimas - ar mes tikri? Jei ne, ar įmanoma tokiais tapti? Kaip? Atsakymas tik vienas ir toje pačioje vietoje, kur ir visuomet per amžius - virš galvų, aukščiau mūsų galvų ir protų. Limitas atsakymo ieškojimams baigiasi kasryt, grįžti į kasdienybės ratą, nes esi priklausomas, jo dalis, ir tikiesi vėl turėti galimybę ieškoti kas čia vyksta. Kaip iš kažkur atsirado kažkas. O jeigu pabandysi įsivaizduoti kaip turėtų atrodyti niekas - tuščia erdvė, kurios irgi nebūtų. Tada ratas vėl sugrąžins tave čia, nes jis tik leidžia išeiti kaip šuniui, pririštam prie pavadėlio, iš būdos apsižvalgyti. Pavadėlį sunku būtų nutraukti, nes jis itin tvirtas. Gali tik kaukti ir laukti atsako iš tokių, kurie taip pat nori ištrukti.