Nežinomybė

Buvau miške, tamsiame miške, kur medžiai aukšti ir grėsmingi. Kur tik retkarčiais saulės spindulys prasiskverbdavo pro grėsmingas, vijokliais apaugusias, medžių šakas. Ilgai dairiausio kelio iš jo. Pagaliau radau. Pabėgau, net neatsisukus. Nebuvo lengva. Palikau mišką, palikau viską, ką jame turėjau- savo garbę, savo laimę, savo svajones ir pagaliau save. Pasižiūrėjau į savo sparnus, kuriuos kažkada turėjau. Pilki, apšiurę, be jokios vertės. Iškleidžiau, nekyla. Susigūžiau. Ilgai verkiau. Kaip nors!!! Nusisukau nuo miško ir pradėjau bėgti. Nežinojau kur, bet bėgau. Bėgau ten, kur galbūt nebus tamsos.
  Išaugo man nauji sparnai. Lengvi ir tokie nepažeisti. Einu lėtai, einu, nedrąsiai dairaus aplinkui ir saugau savo sparnus. Prieinu takelį, sustoju, pamąstau ar verta eiti. Einu. Kiekvieną žingsnį apgalvoju, kiekvieną akmenį peršoku, einu toliau. Smalsu. Takelis tampa nuostabiu vieškeliu, be jokio akmenio, be jokios duobės. Lygus it ledas. Ir medžiai. Tik jau kitokie, nei mano praeities miške, beržai sūpuojami švelnaus pavasarinio vėjo. Einu, sparnai gražėja, tviska saules spinduliuos. Gėriuosi  jais ir nesidairau aplinkui. Turiu naujus sparnus. Staiga, aš pakeliu akis ir prieš mane atsiveria du keliai, tokie viliojantys ir tokie abu skirtingi. Sustoju ir susimąstau, į vieną pasuksiu - prieisiu gražų, šiltą namą su dideliais atvertais langais, juk taip senai svajojau, pabėgti iš to miško ir rasti jaukius namus, kuriuose galėčiau puoselėti savo naujus sparnus. Į kitą kelią pasuksiu, prieisiu skardžio kraštą, už kurio atsiveria, nuo saulės, tviskantis vandenynas su begaline platuma ir neišbandytais toliais, viliojančia nežinomybe.
  Matau save, ir jaukiuose namuose, suglaudusią sparnus, prie židinio, geriančią garuojančią kavą, ir matau save prie skardžio krašto, išskleidusią, bet dar vis abejojančią dėl naujų, neišbandytų sparnų ir nežinančią, kur jie mane nuneš - bedugnėn ar į nežinomus, bet jaudinančius tolius.
Kurį aš kelią pasirinksiu?
  Žvilgteliu į vieną kelią, žvilgteliu į kitą. Kur eiti? Į kurį pasukti? Kuris kelias manęs neapgaus, kuris pasitiks mane plačiai atvėręs savo glėbį?
  Žiūriu į viliojantį namą su atlapotomis durimis ir langais, skleidžiantį jaukumą ir šilumą. Šypteliu. Juk taip senai norėjau tokiu namų, kodėl dabar delsiu aš abejodama? Kodėl nežengiu drąsiai į pravertas duris? Juk ten ramybė, ten laukia šiluma ir židinys, pakurstytas ant ištikimybės ir supratimo skiedrų, garuojanti kava ir raminantys žodžiai:
    - Gyvenkime ramiai, nereikia pulti į nežinomybės srautą. Užtenka tiek, kiek dievo duota.
  Taip gera ir ramu, širdis užpildyta, ramybės, lengvo pojūčio, melodija. Taip viskas paprasta ir aišku. Tai ko aš stoviu, nejudu link savo išsvajoto namo? Ko abejoju? Judėk! Bet kojos it vinimis prikaltos. Ne, aš negaliu ir aš jau nenoriu, galbūt todėl, kad laisvės ir nežinomybės jausmas didesnis, nei saugumo ir ramybės. Galbūt todėl, kad noras keisti ir gyvent kitaip, išaugo pamačius kitą kelią - tolimą ir svetimą, bet viliojantį ir ryškų...
Nedrąsiai, bet pakreipiu kitu keliu. Einu lėtais, mažais žingsneliais, po to greičiau, ir vėl lėčiau. Sustoju. Apsisuku, atgal grįžtu. Gal to nereikia? Lyg sūkury esu. Ką man daryti? Kodėl nelengva apsispręsti? Juk ten toli, už vandenyno, kažkas, ko aš dar nežinau, kažkas taip pat manęs nežino. Ir vėl aš pažvelgiu į tolius ir lyg kažkas, kažkur, lyg balsas, lyg vizija iš nežinomybės, mane vilioja. Metu aš abejones. Lėtais, bet jau ryžtingais žingsniais, žengiu. Po to greičiau ir dar greičiau. Dabar aš  bėgu, bėgu ten, kur nauja, kur nepažįstama, kur nežinau, kaip tas pasaulis mane priims. Aš suprantu, kad pasirinkus šitą kelią aš nežinau, kur aš pakliūsiu – ar krisiu į bedugnę, ar pakilsiu ir skrisiu. Nauji sparnai, dar neišbandyti... Pribėgus skardžio kraštą sustoju ir, užmerkusi akis, krentu, užmiršusi išskleist sparnus. Krentu ir suprantu, kad puolu į bedugnę, staiga iš tolių išgirstu:
  - Iškleisk sparnus! Žinau, kad tu gali, iškleisk sparnus...
Ir aš skleidžiu sparnus, nedrąsiai mosteliu ir vėl, ir vėl. Įgaunu ritmą. Bijau atmerkt akis, dar ne dabar. Jaučiu, kaip prasiskverbiu iš bedugnės tamsos, jaučiu, kaip užlieja mano veidą saulės šiluma ir dvelkiantis vėjas. Mosteliu sparnais nedrąsiai, sparnai tokie nauji,  tokie lengvi. Mosuoju ir džiaugiuosi, kad aš galiu. Po truputi praveriu akis, matau skrendu virš nuo saulės spindinčio, vandenyno... Skrendu į tolius ir esu laiminga, juk aš noriu ir galiu. Skrendu tenai, kur jausiuos aš laisva nuo abejonių ir nepasitikėjimo, kur nebūsiu klaidžioti tamsiame miške, ir nebūsiu ten, kur man taip viskas paprasta ir aišku. Skrendu tenai, kur manęs laukia nežinomybė, galbūt kur bus sunku, galbūt. Galbūt, kur bus problemų, bet jos bus mano. Galbūt, kur balsas iš toli man pasakys:
  -Tavo sparnai yra nepakartojami, kaip nepakartojama ir Tu. Ramu man, nes žinau, kad tu gali.
  Žinau, kliūčių bus daug, žinau, kad kiekvienas kelias turi savo posūkių ir vingių, kad laukia staigmenų ir netikėtumų, žinau kad bus ir tų, kurie norės mano naujus sparnus pakirpti, žinau. Bet ten nežinomybės tolumoj, žinau, kad rasiu tai, kas mano siela šildo, kas man suteiks jėgų skraidyti.