Švento Jurgio arklio kebabas
tingiai sukasi prižiūrimas devinto vandens nuo autentiško turko
gatvės įlankėlėj, toj sankryžoj ties kinietiškais rašmenimis
kur kadaise Bellocq'as šaukė
Adieu adele, mano mylimiausia prostitute,
Tavo nugarkaulis gražesnis už visus laivus kuriuos fotografavau
Ir visos princesės yra kekšės
pardavinėjančios drakonams
adelė stebi savo raukšles veidrody, jos liejasi į linijas
bet ne delnuose - ji savo gyvenimą užrašo visur tik ne ten
perbraukia ranka per sausas savo lūpas ir galvoja apie miros kalnus, smilkalų kalvas.
po to vėlei sukryžiuoja kojas
Bellocq buvo šventas Jurgis, fotoaparatu persmeigęs jos tyrumą
kaip dar gyvą drugelį į dūlančio stiklo kolekciją
ir ji nebemato savo veido, vietoj jo tamsi dėmė, tarsi išbraižyta nagu
ar kokiu nors kitokiu aštriu įnagiu
vienišas vienaragio ragas ant naktinio staliuko.
E. J. Bellocq buvo fotografas, dirbęs Naujajame Orleane XX a. pr. ir fotografavęs vietines prostitutes ir laivus. Jo asmeninė nuotraukų kolekcija, daryta ant stiklo plokštelių, buvo atrasta septyniasdešimtaisiais.